Atžalos
Julius Janonis
Janonio raštai, "Varpo" bendrovės spaustuvė, Kaunas, 1921


[32]

Smarkūs vėjai, skaudūs lytūs,
Žiaurios audros nugalavo
Jauną girią, ką taip puikiai
Prieš dešimtmetį žaliavo.

Virto augštos tamsios eglės,
Griuvo beržai baltmarškiniai,
Krito medžiai, žūvo miškas,
Bepaliko tik kelmynė.


[33]

Ir ро krаštą, kur bujojo
Jauna žalio miško siena,
Vienas vėjas belakiojo,
Švilpinėdams naktį — dieną.

Vien šikšnоsparniai slaptingi
Ties kelmynu sukinėjos;
Vien apuokai bei pelėdos
Sukė gūštas ir perėjos.

Ir tik vietomis netyčia
Tarp stuobrių, sveikais išlikę,
Skurdo beržas ar eglaitė,
Atsiskyrėliai sunykę.

Rodės, miškas jau pražuvo;
Rodės, jis jаu nebegali
Beišdygti, beužaugti,
Bedabinti šitą šalį.

Bet aure tas plikas plotas,
Kur tik vėjo sukinėtas,
Vėl atgijo, vėl jau žalias,
Vėl jаu atžalų prisėtas!...

(1915, 1 „Аtžаlа“).