Ponai ir mužikai

Ponai ir mužikai

Lietuvių etiologinė sakmė

Adomas, išvarytas iš rojaus, sunkiai ir neturtingai gyveno. Vaikai maži, darbas sunkus, dar nei prietaisų jokių neturėjo. Vargo Adomas. Ieva vis rojaus raudojo, dirbti nemokėjo – nei verpti, nei austi. Taigi Adomo vaikeliai buvo beveik nuogi – kiekvienam vis ko nors stigo. Vienas turėjo kelnes, bet buvo be marškinių, kitas turėjo čebatus ir daugiau nieko. Neaptaisyti, ką ir sakyt, buvo Adomiukai.

Dievas žinojo, kad žmonių giminė prasiplatino, bet dar vaikų nebuvo matęs. Taigi kartą jis nulipo žemėn, apžiūrėjo Adomo ūkį, trobas ir prašė, kad vaikus parodytų. Adomas, sarmatydamos savo suplyšusius vaikus rodyti, prašė dievą, kad vaikus rytoj apdabotų – šiandien nesą namie. Kitą dieną Adomas atrinko tik mažąją pusę vaikų. Juos nuprausė, sušukavo ir, atėmęs iš kitų rūbus, čebatus, marškinius, juos apvilko. Dar primokė, kaip su dievu pasisveikinti, kaip gražiai pakalbėti. O kitus vaikus nuogus, purvinus uždarė tvartan, kad dievas nepamatytų. Dievas apžiūrėjo aptaisytus Adomo vaikus, pagyrė gražų apsiėjimą ir jiems pažadėjo, kad visada bus laimingi, gerai aptaisyti, gardžiai pavalgę.

Eidamas pro tvartą, dievas užgirdo baisų riksmą, muštynes. Atidarė tvartą – ir visi Adomo vaikai, dar labiau purvini, puolė iš tvarto. Dievas pažiūrėjo į juos ir sako:

– Gaila man jūsų, kol jūs nebuvot, kai aš laiminau jūsų brolius. Jiems atidaviau visas dovanas, jums gi – nieko neliko. Grįžkit tvartan, varkit mėšluose ir būsit visą amžių alkani, suvargę, purvini.

Nuo to laiko ir pasidarė dvejopi žmonės: ponai, kurie gerai gyvena, ir mužikai, kurie vargsta ir nieko neturi.