Ir ро krаštą, kur bujojo
Jauna žalio miško siena,
Vienas vėjas belakiojo,
Švilpinėdams naktį — dieną.
Vien šikšnоsparniai slaptingi
Ties kelmynu sukinėjos;
Vien apuokai bei pelėdos
Sukė gūštas ir perėjos.
Ir tik vietomis netyčia
Tarp stuobrių, sveikais išlikę,
Skurdo beržas ar eglaitė,
Atsiskyrėliai sunykę.
Rodės, miškas jau pražuvo;
Rodės, jis jаu nebegali
Beišdygti, beužaugti,
Bedabinti šitą šalį.
Bet aure tas plikas plotas,
Kur tik vėjo sukinėtas,
Vėl atgijo, vėl jau žalias,
Vėl jаu atžalų prisėtas!...
(1915, 1 „Аtžаlа“).
Kaip pakąstos šalnos...
Kaip pakąstos šalnos
Puikios gėlės lankos
Nevilioja praeivio akies, —
Таiр rausvoji viltis
Ir skaisti ateitis
Nebežadina mano širdies.
Dingo laikas, kada
Jautrią širdį gamta
Suramindavo aukso vaizdais,
Kai dainučių linksmų,
Lūkesties sutvertų,
Skrido aidas lygiaisiais laukais.
