Jono Apokrifas
Jono Apokrifas |
---|
Gnostikų tekstas |
JONO APOKRIFAS NHC II,1
keistiĮvadas
keistiSlaptas mokymas, kurį Jėzus areiškė tyloje sakydamas slaptus žodžius. Ir Gelbėtojas mokė jų Joną ir Jonas užrašė juos. Tačiau tai įvyko vieną dieną kai Jonas pakilo - brolis Jokūbo - šie yra sūnųs Zebediejaus - kai jis pakilo prie šventyklos fariziejus Arimanas priėjo prie jo ir tarė jam:" Kur yra tavo ponas, tas, kuriuo jūs sekėte?" Ir šis tarė jam: " Į tą vietą, iš kurios jis atėjo, jis nuėjo vėl. Jam tarė fariziejus: "Į klaidą šis Nazarėnas nuvedė jus blogu keliu ir jis [ ] ir jis uždarė jūsų širdis ir nukreipė jus nuo jūsų tėvų tradicijos". Kai aš išgirdau, tai aš nusigręžiau nuo šventyklos [ į kalną ... ] ir aš ėmiau sielvartauti [...] ir kodėl jis buvo pasiųstas į pasaulį jo tėvo? Ir kas yra jį pasiuntęs tėvas? Ir kokios prigimties yra tas eonas į kurį mes eisime? Juk kodėl jis tai sakė mums: " šis eonas, kuris yra gendąs, talpino savyje.
Tomas Girdzijauskas, Kaunas, 1992
Vertimas
keisti29/6/92 I Gelbėtojo mokymas ir paslapčių, bei visų tyloje paslėptų dalykų atskleidimas. Vien šių dalykų jis mokė savo mokinį Joną. Ir Jonas tai užrašė. Tai įvyko vieną dieną, kai Jonui, Jokūbo broliui (jie Zebediejaus sūnūs), atėjus į šventyklą, prisiartino fariziejus Arimanas ir kreipėsi, tardamas: "Kur yra tavo mokytojas, kuriuo tu sekei?" Jonas atsakė: "Jis išėjo į tą vietą, iš kurios atėjo". Fariziejus tarė jam: "Gudrumu šis nazarėnas apgavo jus ir pripildė jūsų ausis melo, užvėrė jūsų širdis bei nukreipė nuo tėvų papročių. Kai aš, Jonas, išgirdau šiuos dalykus, tai pasukau nuošventyklos tolyn, į dykumą. Ir aš labai nuliūdau, širdyjetardamas: "Kaip Išgelbėtojas buvo paskirtas, ir kodėl jis buvoTėvo siųstas į pasaulį; kas yra jį siuntęs Tėvas ir kuo ypatingas yra tas eonas, į kurį mes eisime? Ką jis galvojo, sakydamas: "Eonas, į kurį jūs eisite, yra amžinas"; tačiau jis nemokė apie jo ypatybes. Man mąstant šiuos dalykus, staiga atsivėrė dangūs, o po ja esanti kūrinija nušvito ir pasaulis sudrebėjo.
II Aš išsigandau ir priešais save išvydau šviesoje stovintį jaunuolį. Kol žiūrėjau į jį, jis pasidarė panašus į seną žmogų. Jo išvaizda mainėsi - jis darėsi panašus į nuolankų tarną. Prieš mane buvo ne daugybė, bet atvaizdas šviesoje, turintis daug pavidalų, ir vaizdai šviesoje kilo vienas iš kito. Šis atvaizdas buvo trijų formų. Ir jis tarė man: "Jonai, Jonai, kodėl gi tu abejoji, kodėl tu bijai?" Ar tu nepažįsti šio atvaizdo? Nebūk baikštus! Aš esu su jumis visuomet. Aš esu Tėvas, Aš esu Motina, Aš esu Sūnus. Aš esu nesuteptasis, aš esu nesunaikinamasis. Dabar atėjau mokyti tave epie tai, kas yra, kas buvo ir kas bus, kad tu galėtum suprasti neapreikštus dalykus ir tuos, kurie jau apreikšti, atėjau mokyti tave apie tvirtą tobulo žmogaus giminę. Dabar, tad, pakelk savo akis, kad galėtum gauti tai, ko šiandien tave mokysiu, bei galėtum persakyti tai dvasios bendraminčiams, kurie kilę iš tobulo, nepajudinamo žmogaus giminės. Ir aš klausiau, norėdamas sužinoti tai, o jis tarė: "Monada - tai vienvaldystė, aukščiau už kurią nieko nėra. [Tai yra jis, kuris egzistuoja kaip Dievas ir visa ko Tėvas, tas nematomasis/ neregimasis, kuris yra virš visko,kuris egzistuoja kaip /negendamybė/, kuris yra skaisčioješviesoje, į kurią jokia akis negali pažvelgti. Jis yra nematomaDvasia, apie kurią nedera galvoti kaip apie dievą, ar kažkąpanašaus. Mat jis yra daugiau nei dievas, nes nieko nėra
III aukščiau už jį, ir niekas neviešpatauja virš jo/jam. Jisniekamnepavaldus, nes viskas yra jame. [IV 4,9-1O"[ nes tai jis kuria] save. Jis yra nesikeičiąs, nes jis [nieko] nestokoja. Nes jis yrvisiškas tobulumas. Jam nereikia nieko, kas galėtų jį užbaigti/ papildyti; tačiau jis visuomet pilnai tobulas šviesoje. Jis yra beribis, nes nėra nieko prieš jį, kas galėtų jį apriboti. Jis nesuvokiamas, nes nėra nieko prieš jį, kas galėtū ištirti jį. Jis neišmatuojamas, nes nėra nieko, kas galėtų jį išmatuoti. Jis neregimas, nes niekas jo nemato. Jis amžinas, nes egzistuoja/ esti amžinai. Jis yra neišreiškiamas, nes niekam ne pagal jėgas jį apimti, kad galėtų išreikšti. Jis bevardis, nes nieko nėra prieš jį kas jam duotų vardą. Tai neišmatuojama, skaisti, šventa ir tyra šviesa, Jis neišsakomai tobulas nesugriaunamume/ negendamume. Jis nėra nei tobulume, nei palaimoje, nei dievuškume, tačiau žymiai aukščiau. Jis nėra kūniškas, jis nėra nekūniškas. Jis nei didelis, nei mažas. Nėra galimybės/ kaip sakyti: "Koks yra jo kiekis?" arba"Kokia jo kokybė?", nes nė vienas negali jo suvokti. Jis nėra išbūtybių tarpo, bet žymiai pranašesnis. Nei tai, kad jis yra tiesiog aukščiau, bet jo esmė nepriklauso nei eonams, nei laikui. Nes tas, kuris priklauso eonui, buvo paruoštas aukščiau. Laikas nebuvo jam padalintas, nes jis nieko negauna/ nepriima iš kito, nes tai būtų skola. Nes tas kuris už kažką pirmesnis, nestokoja, nieko ką iš jo galėtų gauti. Nes greičiau paskutinysis/ vėlesnysis žiūri laukiančiai į jį
IV jo šviesoje. Nes tobulumas yra didingas. Jis yra grynas/ tyras protas/ dvasia. Jis yra eoną duodąs eonas. Jis - gyvybę duodantigyvybė. Jis yra palaimą duodanti palaima. Jis yra žinojimą duodąs žinojimas. Jis yra gėrį duodantis gėris. Jis yra gailestį ir išgelbėjimą duodantis gailestis. Jis yra malonę duodanti malonė, ne todėl, kad jis ją turi, bet todėl, kad jis duoda neišmatuojamą, nesuvokiamą šviesą. Ką aš pasakysiu apie jį? Jis - nesunaikinamas Eonas, nepajudinamas, esantis tyloje ir ramybėje, jis iki visų daiktų. Mat jis yra visų eonų galva, ir jis yra tas, kuris duoda jiems stiprybę savo gerumo dėka. Mes nežinome neapsakomų dalykų ir nesuprantame, kas yra neišmatuojama, jeigu ne per jį, kuris atėjo iš jo, t.y. iš Tėvo. Mat tai jis pasakojo mums vieniems. Tai jis žiūri į save/ mato savesavo supančioje šviesoje, t.y. gyvybės vandens šaltinyje. Tai jis duoda visiems eonams visais būdais ir jis įdėmiaia žvelgia į savo atvaizdą, kurį mato Dvasios šaltinyje. Jis nukreipia savo troškimą į savo vandenį - šviesą, kuris yrajį supančios tyros šviesos - vandens šaltinyje. Ir jo mintis padarė veiksmą ir ji pasirodė prieš jį jo šviesos spindesyje. Tai pirmoji jėga, kuri buvo iki visų jų (eonų?), kuri pasirodė iš jo proto/ minties, tai visa ko PRONOJA - jos šviesa, kuri šviečia, šviesos pavidalas, tobula galia, tai yra pavidalas neregimosios, tobulas, nekaltos/ skaisčios dvasios. Ji - jėga, šlovė, BARBELO, tobula
V šlovė eonuose, apreiškimo šlovė, ji pašlovino nekaltąją dvasią ir tai ji meldė jį, nes per jį ji apsireiškė. Tai pirmoji jo atvaizdo mintis. Ji tapo visko motina, nes egzistavo iki jų visų, MėTROPATOR, pirmasis vyras, Šventoji Dvasia, triskart vyriškas,triskart galingas, triskart pavadintas androgenas ir amžinasis eonas tarp neregimųjų. Tai pirmasis atėjęs/ gimęs. "Ji paprašė nematomos skaisčiosios Dvasios, t.y. BARBELO - duoti jai PROGNOZš ir Dvasia sutiko. Ir kai ji sutiko, PROGNOZė pasirodė ir sustojo prie PRONOJOS; ji kilo iš nematomos, skaisčios Dvasios minties. Ji pašlovino Dvasią ir jos tobulą stiprybę, BARBELO, nes per šią ji atsirado". " Vėl ji paprašė padovanoti jai [nesugriaunamumą] ir ši sutiko. Kai ji [sutiko], nesugriaunamumas apsireiškė ir stojo šalia MINTIES ir PROGNOZņS. Jie pagarbino nematomąją ir BARBELO, per kurią jis atsirado. Ir BARBELO paprašė duoti jai amžinąjį gyvenimą. neregimoji dvasia sutiko. Ir kai ji sutiko, amžinasis gvenimas atsirado ir ji atsistojo bei pagarbino nematomąją dvasią ir BARBELO, per kurią atsirado. Ir vėl ji paprašė dovanoti tiesą. Ir neregimoji dvasia sutiko. Tiesa atsirado ir jie atsistojo ir jie pagarbin
VI neregimąją dvasią... kurią tu vadini BARBELO, per kurią jieatsirado. Tai Tėvo, kuris yra pirmasis ümogus, nematomsios dvasiosatvaizdas eonų PENTADA; tai PRONOJA, t.y. BARBELO: mintis ir numatymas, nesugriaunamumas ir amžinasis gyvenimas ir tiesa. Taipenketas androgeninių eonų, tai eonų dekada, t.y. Tėvas. Ir jis pažvelgė į BARBELO tyrą šviesą, kuri supa neregimąją dvasią ir jo spindesiu ir ji pastojo nuo jo. Ir jis pagimdė šviesos kibirkštį; šviesos su palaimintos šviesos panašumu. Tačiau tai nelygu jo didybei. Tai buvo METROPATORIAUS vienturtis, tas, kuris atsisikleidė; tai vienintelis iš jo gimęs, Tėvo vienturtis, tobula šviesa. neregimoji skaisti dvasia pradžiugo virš šviesos, kuri atsirado, kuri pirma buvo atskleista PRONOJOS pirmąja jėga, t.y. BARBELO. Ir ji patepė ją savo gerumu, kol jis netapo tobulu, kuriam nereikia jokio gėrio, nes ji patepė ją neregimosios dvasios [gėriu]. Ir ji stojo prieš ją kai ji išliejo (tai) ant jos. Kai ji gavo (tai) iš dvasios, ji pašlovino šventąją dvasią ir tobuląją pronoją {...} dėl kurios/ per kurią ji atsirado. Ir (sūnus) paprašė duoti jam padėjėją darbe, t.y. protą, ir Dvasia sutiko;
VII protas apsireiškė ir stojo šalia KRISTAUS ir pagarbino jį bei BARBELO. Visi jie tyloje ėmė egzistuoti. Ir protas panoro atlikti darbą per neregimosios dvasios žodį ir jo valia ėmė veikti ir jis atsirado šalia proto ir šviesa pagerbė jį. Ir žodis sekė paskui valią. Nes žodžiu KRISTUS, dieviškasis AUTOGENAS, sutvėrė visus daiktus. Ir amžinasis gyvenimas, ir jo valia ir protas ir numatymas atsistojo ir paragino neregimąją Dvasią iš BARBELO. Nes per ją jie visi atsirado. Ir šventoji dvasia dieviškąjam AUTOGENUI, jo sūnui iš BARBELO davė tobulumą taip, kad jis atsistojo prieš galingą ir neregimą skaisčiąją Dvasią kaip dieviškasis AUTOGENAS, KRISTUS, kuriam ji (Dvasia) garsiu balsu suteikė šlovę. Jis (sūnus) atsiskleidė per PRONOJĄ ir neregima skaisti Dvasia pastatė dieviškąjį tiesos AUTOGENĄ virš visų daiktų. Ir jis padarė jam paklusnia bet kokią valdžią ir tiesą, kuri yra jame, kad jis galėtų žinoti viską, kas buvo pavadinta vardu,išaukštinti virš bet kokio vardo. Mat šį vardą ištars tiems, kurie jo verti. Iš šviesos, kuri yra KRISTUS/ CHRISTOS ir negendantis per dvasias dovaną, atsirado keturios šviesos iš dieviškojo AITOGENO. Jis žiūrėjo, kad jie išstotų
VIII prieš jį. Ir trejetas - valia, ENNOJA ir gyvenimas. Ir keturios jėgos - tai išmintis, malonė, pojūtis, supratimas. Malonė yra pas šviesos eoną ARMOCĖLĮ, kuris - pirmasis angelas. Kartu su šiuo eonu yra trys kiti eonai: malonė, tiesa ir forma.Tačiau antra šviesa - tai ARIELIS, kuris buvo patalpintas į antrą eoną. Kartu su juo yra trys likę eonai: mintis, pojūtis ir atmintis. Trečioji šviesa - tai DAVAITĖJAS kuris yra trečiajame eone. Kartu su jais yra kiti trys eonai: išmintis - supratimas, meilė ir forma - idėja. Ketvirtasis eonas yra patalpintas ketvirtoje šviesoje ELELET. Kartu su juo/ ja? yra trys kiti eonai: TOBULUMAS, TAIKA ir SOFIJA. Tai keturi eonai atsistoję priešais dieviškąjį AUTOGENĄ. Tai dvylika eonų, kurie atsistojo prieš sūnų, didį AUTOGENĄ - KRISTŲ per neregimosios dvasios valią ir dovaną.
Vertė Tomas Girdzijauskas, Кaunas, 1992