Viršininkai

Viršininkai
Vincas Kudirka

I

– Aš – paviečio dievas! – pasakė garsiai Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas, naujai atvažiavęs į Naupilę viršininkas, susirinkusiems save pasirodyt činovninkams. Pasakė, apsisuko ir išėjo.

Nusistebėjo činovninkai išvydę tokį keistą ir netikėtą viršininko pasirodymą. Tas nusistebėjimas greit perėjo į nusiminimą. Buvo ko nusimint. Ką reiškia tie žodžiai: „paviečio dievas“? Koks jis bus Dievas: ar visa matantis, ar visa imantis? Kaip elgtis patiems ir su tokiu viršininku?

Nors činovninkai nosis nuleidę tylėjo, vienok per jų visų galvas perėjo tos pačios mintys. Kada jau paskutinė mintis atliko savo darbą galvoje paskutinio činovninko, pradėjo visi skirstytis namo.

Instinktas tankiai gelbi žmogų, reikia tik mokėt iš jo pasinaudot. Činovninkai, matoma, tą gudrumą turėjo, nes visi ik vieno, nors nebuvo susitarę, atsidūrė pas Dinę rūpestį prigirdyt.

Ypatingas rūpestis, ypatingai reikėjo gert, ypatingos buvo ir pasekmės. Vienas, grįždamas namo, pataikė pas svetimą pačią. Kitas nužengė šalia tilto ir ko neužsimušė. Trečias pradėjo vaikščiot atbulas ir, vieton pataikyt ant namų, atsidūrė už miesto durpinyčioje – į antrą dieną rado vargšą vos gyvą, bet jau visai išsipagiriojusį.

O tai vis iš nusiminimo.

Viršininko ištarimas tąpat dieną pasklido po Naupilę, o ant rytojaus ir po visą pavietį. O visur sėjo nusiminimą.

Nusiminė vaitai. Vienas iš nusiminimo net išsipagiriojo, bet ūmai susiprato negerai padaręs ir vėl tuoj pasigėrė.

Nusiminė valsčių raštininkai ir ėmė knistis po leistrus, skutinėt, prirašinėt, kad viskas būtų... o nieko nebūtų.

Labiausiai nusiminė žydai, tik jie tuoj susigriebė: „Kam mums, – sako, – laužyt galvas visiems, jeigu mes turime rabiną? Tegul jis įspėja mįslį, o mes dirbkime savo darbą toliau“.

Taip ir padarė. Išrinkę nusiuntė pas rabiną du gudresniu žydeliu, kuriuodu užsidarė su rabinu ir ilgai ilgai kažin ką tarėsi. Į keletą dienų tuodu pat pasiuntiniu atėjo vėl pas rabiną ir džiaugsmingai išpasakojo štai ką:

Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas buvo paprastu kareiviu kare su turkais 187... Viename mūšyje įlindo iš baimės į balą. Kada vieni kitus nuo tos vietos nusivijo, išlindo Kruglodurovas iš balos ir žiūri, ką čia dabar daryt. Apsiraišiojo kaipo didei pažeistas, paėmė nuo užmušto turko kepuraitę, o savąją užsidėjo ant galvos. Išvydęs atjojančius turkus, užsimaudavo turkų kepuraitę, savąją kišdamas po skvernu. Prieš maskolių užsidėdavo savo kepurę ir žegnodavosi į trikampį. Taigi nė vieni, nė kiti nieko jam nedarė. Besivalkiodamas po mūšio lauką, rado turkų papartį ir neišpasakytai nudžiugo iš tokio radinio. Tik kaip jį nunešt pas vyresnįjį? Besirūpinant apie tai, pakilo nuo žemės atsigaivinęs arklys. Kruglodurovas pasinaudojo iš to ir, pasigavęs arklį, prisirišo. Kada pamatė iš tolo atjojančius maskolius, užsėdo ant arklio ir nulėkė priešais juos iškėlęs papartį. Žinoma, tapo perstatytas vyresniamjam, gavo už narsybę š-to Jurgio kryžių ir liko iškeltas į aficierus. Ištarnavus paskirtą laiką, neturėjo ką su juo daryt, nes visai buvo nemokintas ir didelis girtuoklis, tai ir atsiuntė dabar čion į paviečio viršininkus.

– Gerai,– tarė rabinas,- duokite man tris dienas pamąstyti, o tada gausite nuo manęs atsakymą.

Sukakus trims dienoms, rabinas davė žydams atsakymą tokį:

– Jis sakosi, kad paviečio dievas, tai neškite jam aukas – priims.

Žydeliai ant tų pėdų sutarė išmėgint rabino rodą, bet išsyk nepasisekus, pradėjo iš tikrųjų rūpintis.

Visai nieko nerūpėjo viršininkas tai kaimo žmonėms. Jie lemtai nė nežinojo, ar atsimainė senas ant naujo. Jie su viršininkais pažinties neturi nė kokios, mokesčiai tie pat ar prie vieno, ar prie kito, reikalų tiesiog su viršininkais neturi, tai ką da čia rūpintis? Žydeliai vienok neiškęsda vo neužkabinę ir kaimo žmonių su žinia apie tokią naujieną.

– Juozai, ar žinai, kad dabar turime naują viršininką? Ui, tai laukinis žmogus, nė artyn neprisileidžia.

– Tai, ką toks ponas smarvę žydą prie savęs leisis?

– Ui Juozai, Juozai! aš tik nenoriu sakyt, kad tu durnas, o tu durnas. Tu nieko neišmanai. Palauk, paskui kitaip kalbėsi, kaip tau reiks į to pono kišenių pripilt – tik tu to neišmanai.

Teisybė, Juozas to neišmanė, kaip tai jis turės pilt viršininkui į kišenių, jam nė į galvą niekad neatėjo, kad taip gal būt ir kad toks dalykas reiktų suprast.

Vakanalijus Vziatkovičius iš teisybės buvo toks, kaip jį aprašė savo pranešime žydeliai, – „pusaklis aficieras“. Nežinodamas, nė kas tai pavietis, nė kas tai administracija, tapo išsyk paviečio viršininku. Bet kas tai yra būt paviečio viršininku, ką reik daryt? Šito visai nenumanė. Dėl to gi, vos tik atvažiavo, nuėjo pasiklaust rodos pas Matvejevą, buvusį prieš jį viršininku ir dabar laukiantį bylos, kurioje pats žymėjo kaipo didžiausias kaltininkas.

Matvejevas pasakė šitaip:

– Kas jums galvoj, Vakanalijau Vziatkovičiau, kas tai administracija, kas tai pavietis? Jums gana žinot tiktai, kad jūs viršininkas ir turit rūpintis kiek galima daugiau išgriebt štai šitų, – ir galais suglaustų dešinės rankos pirštų sudavė kelissyk į sugaubtą kairiosios delną. – Ar šiaip valdysi, ar taip, vis tik tiek, mes visi, viršininkai, atsidursime ten, – čia mostelėjo ranka į Siberijos šalį. – Štai aš esmi dabar apskųstas, žinau tikrai, kad išsiųs mane ten, bet man vis tiek, nes spėjau prisirinkti skatiko taip užtektinai, kad man ir ten bus ramu. Aš kalbu atvirai. Tiktai įsitėmykite, Vakanalijau Vziatkovičiau, – pridūrė Matvejevas pasirengusiam eit Kruglodurovui, – iš pradžių pasibranginkite! O iš kur imt pinigus, kokiais keliais, tai taipgi nesirūpinkite. Jau čia įvesta nuo seniai, kad patys pinigai pas jus ateis, tik žerkite! Reikia tik išsyk gerai save pastatyt, – da pridūrė Matvejevas.

Kruglodurovas išėjo. Suprato viską, tik nenumanė, kas tai yra ten. Vienok, išaiškinęs sau, kad tai turi būt vieta, kur posmert ilsisi viršininkų dvasios, susiramino. Parėjęs namo, šaukia pačią ir, trindamas iš džiaugsmo rankas, sako:

– Žinai ką, Pogoda Nenastjevna, pinigų bus, bus, tiktai reikia išsyk gerai save pastatyt. Bet kaip tai atlikt, neišmanau, – tarė palūkėjęs. – Lengva pasakyt, tik sunku išpildyt. O jau nėr kada laukt ilgai.

Vakanalijus Vziatkovičius nutilo, ir veidas jo apsiniaukė.

Susėdo abudu su pačia ir sušaukė visas mintis į pagelbą.

– O kad tu taip pupteltum į žandą vienam, antram, trečiam paeiliui, ką? Tai visi stovėtų prieš tave išsitiesę kaip kareiviai, pameni, – atsiliepė Pogoda Nenastjevna.

– Teisybė, stovėtų išsitiesę, bet... Čia, matai, reiktų švelniau... kad bijotų, o nepyktų, – atsakė pats. Ir vėl abudu nutilo.

– Aš pasakysiu, kad aš štabsrotmistras, – sušuko Vakanalijus Vziatkovičius tarytum radinį radęs.

– Et, su savo štabsrotmistru! – atrėmė nekantriai Pogoda Nenastjevna, kuri kasžin už ką neturėjo širdies ant visų štabsrotmistrų.

Kruglodurovui tie žodžiai, rodos, baidyte nubaidė visas mintis. Taigi liovė toliau mąstęs ir laukė, ką pasakys pati. Neilgai laukė.

– Pasakyk, kad tu dievas! O kad tave nesumaišytų su kitais dievais, tai pridėk: paviečio dievas!

Pogoda Nenastjevna ištarė tuos žodžius iškilmingai ir stačiai, lyg parodydama, kad taip tiktai tur būt ir kad nieks nieko geresnio jau nepramanys.

– Gerai tu sakai, – sutiko Kruglodurovas jau ne tiek dėl to, kad būtų pripažinęs gerumą užmanymo, kiek dėl to, kad tingėjo laužyt galvą, dagi žinodamas – nieko iš jos neišlaušiąs.

Kaip Vakanalijus Vziatkovičius gerai save pastate prieš činovninkus ir kokį padarė įspūdį visame pavietyje, matėme aukščiau. Dabar tik laukė gerų iš to pasekmių. O kad laukimas abejotino dalyko visada neramus, tai nerimastį šiuo žygiu malšino degtine.

– Kas bus, Pogoda Nenastjevna? – klausia Kruglodurovas savo pačios tarp vieno stiklelio ir kito.

– Bus gerai! – atsako tuoj Pogoda Nenastjevna balsu, neprileidžiančiu nė kokio abejojimo. Jai vis rodėsi, kad jeigu nebūtų gerai, tai viršininkas gali paliept, kad būtų gerai. Tai ko da čia abejot?

Suramintas tokiais žodžiais, gėrė viršininkas dvigubai tiek: tai iš nerimasties, tai iš džiaugsmo.

Kada rabinas pasakė: „Neškite aukas“, tąpat dieną pas viršininko duris jau laukė žydelis. Užklausus: „Kas bus, Pogoda Nenastjevna“, vieton atsakymo tarnaitė, prasidariusi duris, apreiškė, kad „laukia su reikalu“. Viršininkas užsidarė kabineto duris, pirmiau įsileidęs žydą. Tas, linguodamas galva ir rinkdamas švelniausius žodžius, nedrąsiai atsiliepė:

– Ponas viršininke! Mes, žydeliai, jau Dievui dėkui perleidome daug viršininkų, su visais gražiai gyvenome: ir jie, Dieve duok jiems sveikatą, pagelbėdavo mus reikale, ir mes jų nepamiršdavome. Žinote ką, pons viršininke, turime mes čia tokį reikalą, mažą reikalėlį, tik be pono viršininko žodžio negalime atlikt.

Išpasakojęs, koks reikalas ir kuo gali viršininkas pagelbėt, žydelis užbaigė:

– Pons viršininke! Būkite taip geri, neatsakykite mums, varguoliams žydeliams! – prie paskutinių žodžių atgniaužė delną ir pakišo Kruglodurovui 25-rublinę.

Viršininkas, kuris per visą laiką stovėjo išsitiesęs ir tylėjo, da labiau išsitiesė. Atsimindamas rodą, kad reikia pasibrangint, suriko:

– Von!

Žydelis persigandęs staiga atgniaužė kairiąją ranką ir, išimdamas iš jos suglamžytą 10-rublinę, drebančiu balsu atsiliepė:

– Nu, pons viršininke, nepykite! aš buvau užmiršęs, kad da kitoje rankoje turėjau...

– Pašol von, šuns vaike! – suriko da baisiau ne tiek dėl pasibranginimo, kiek iš piktumo, kad žydas jį norėjo prigaut.

Žydas išėjęs nubėgo pas savo bendrus ir išpasakojo viską, kaip atsitiko.

– Tai nieko,– tarė vienas,– tik, matyt, jis iš tų, kurie iš pradžių branginasi, o paskui atpinga. O kad jis ima, tai tikras dalykas – kas jis butų per viršininkas, jeigu neimtų? Taigi nepasigailėkime dabar išsyk duot jam 100-tinę, nors šitas reikalas tiek nevertas, bet paskiau ant kitų atsigriebsime, kaip viršininkas atpigs. Kad tik sykį pradėtų imt... tegul dabar ima, kiek pats nori, paskui priversime imt tiek, kiek mes duosime. Turėjome juk reikalus ne su vienu viršininku. Jeigu jis būtų ir kitoks, tai vis nieko nekenkia pabandyt.

Ta išmintinga roda visus pertikrino, ir žydai sutarė išsiųst jau kitą savo bendrą su šimtine.

Kruglodurovas, nesulaukdamas sugrįžtant žydo, pradėjo gailintis.

– Ar tik ne per daug pasibranginau? Kad nepagadinčiau gero pastatymo savęs! Tai negerai padariau neužklausęs Matvejevo, nuo ko pradėt! – atkartojo sau mintyje per visą vakarą. Į trečią dieną tarnaitė vėl apreiškė: „Laukia su reikalu“. Viršininkas vėl užsidarė kabinetą įsileidęs žydą, tik nusistebėjo, kad jau ne tas pats. Žydas, ilgai nelaukdamas, pradėjo:

– Pons viršininke! yra čia menkas reikalėlis. Anądien buvome atsiuntę vieną žydelį su ponu viršininku pasikalbėt, tik tas žydelis, perprašau poną viršininką, toks prastas, kvailas – jis nemokėjo su ponu viršininku apsieit ir padarė mums gėdą. Pons viršininke! neužpykite, kad aš išdrįstu prašyt nepamiršt apie mūs reikalą, – užbaigė žydas ir ištiesė ant stalo visam gražume 100-tinę.

– Taigi žinokite, kaip pritinka elgtis su vyriausybe! – tarė Kruglodurovas su visa didybe savo viršininkystės.

Atliko reikalą taip, kaip pamokino žydas, paėmė 100-tinę ir, sėdėdamas paskui vienas sau, taip pats su savim kalbėjo:

– Žiūrėk, prakeikta sėkla! paviečio viršininkui kiša 25 rublius! Tai šuns drąsumas! Gėda imt. Šimtinė tai kas kitas. Nieks nepasakys: „Vakanalijus Vziatkovičius ima 10-tinėmis, ne! Vakanalijus Vziatkovičius ima 100-tinėmis! Tegul tik viena 100-tinė, bet visgi 100-tinė, ir tiek paimt tai jau ne gėda...“

Neužmiršo pasigirt pačiai, kad jau pradžia yra.

Dabar Kruglodurovas laimino Matvejevo pamokinimą, savo pačios rodą, laimino apveizdą, kuri liepė svietui turėt viršininkus, laimino degtinę, su kuria galima pasidalint džiaugsmą.

Vakanalijus Vziatkovičius, kaip matėme, nenumanė, nė kas pavietis, nė kokios viršininko pareigos. Vienok tuose dalykuose gaudavo rodą nuo savo pagelbininko, o reikalus su žydeliais, kurie pradėjo lankytis pas viršininką gana tankiai jau ne tik su savo, bet ir su krikščionių „reikalais“, atlikdavo pats, ypač kad žydai pamokindavo, ką reikia daryti, ir kad niekas iš činovninkų apie nieką nežinotų.

Tame tarpe atvažiavo į Naupilę Miškagalių valsčiaus raštininkas Pstrumskis.

Užbėgęs pas Dinę, užklausė:

– O ką? kas girdėt?

– Ui, jau pats iš rankos ima,– atsakė Dinė, žinodama, kokia naujiena yra Pstrumskiui reikalinga.

– Šitaip? Na tai, Dinuke, žiūrėk, kad visko užtektų, nes vakare turėsiu svečių.

Pasakęs tai, išėjo atlikt savo reikalus ir užsikviest pas Dinę biuro činovninkus, ką visada darydavo, kada tik atvažiuodavo į Naupilę.

– Tai, vyručiai, pasirodo, kad iš taip didelio debesio nebuvo nė lašo lytaus,– kalbėjo Pstrumskis su činovninkais prie užkandžio.

– O jau buvome nusiminę, – tarė vienas, tęsdamas iš lėto.

– Taipjau būt buvę striuka, – atsiliepė kitas, kraipydamas galvą ir lyg netikėdamas, kad nelaimė jau praslinko.

– O ilgai laikėsi, – tarė trečias. – Tik ką tu su žydais! neatleido, iki savo nepadarė...

– ...ir nedavė mums viršininką tokį, koks reikalingas, – perkirto Pstrumskis. – E, vyrai, neprapulsime, tiktai laikykimės! Vivat viršininkas!

Gėrė per visą naktį.

Ant rytojaus Pstrumskis, sugrįžęs namo, nusiuntė savo bičiuliams, taipgi valsčių raštininkams, Dykulių Kuznickiui ir Žioplių Bavolskiui, tik tokį raštelį: ima. Bičiuliams to buvo gana – suprato.

Tas trumpas, o tiek daug reiškiantis žodis „ima“ aplėkė visą pavietį ir sugrąžino ramumą visiems, kurie buvo iš pradžių nusiminę. Pavietis vėl įstojo į senąsias vėžes, iš kurių buvo lyg ir iškrypęs.

II

Reikėjo naujam viršininkui pasipažint su savo paviečiu, t. y. atlankyt Žydpilės magistratą ir valsčių kanceliarijas. Pavietyje buvo iš viso dešimts valsčių. Tiktai dviejuose valsčiuose vaitais buvo žmonės, suprantantiejie savo pareigas ir patys jas pildę. Kituose gi valsčiuose vaitai vos mokėjo pasirašyt, o iš pareigų žinojo tik tiek, kada reikia užsikabint "blekę". Užtaigi juose visa valdžia gulėjo raštininkų rankose, tankiausiai lenkų, atklydusių kasžin iš kur ir kasžin su kokia sąžine. Darė ką norėjo su aklu vaitu. Darė ką norėjo su valsčium, žinodami, kad už viską atsakys vaitas, valsčiaus išrinktas. Tik tie raštininkai nesinaudojo pilnai iš savo liuosybės, kurie neturėjo, anot žmonių, „galvos“ arba kurių sąžinės da ne visai buvo užmigusios. Didžiausiais tarp raštininkų ponais buvo trys, jau mums pažįstami: Miškagalių Pstrumskis, Dykulių Kuznickis ir Žioplių Bavolskis. Vakanalijus Vziatkovičius nežinojo, kam reikalingi valsčiuje vaitai su raštininkais ir ko nuo jų galima reikalaut. Žinojo tik, kad jis pats – paviečio viršininkas ir kad vaitai su raštininkais turi jo klausyt.

Pirmiausiai Kruglodurovas išsirengė į Žydpilę. Burmistras sutiko jį, kaipo viršininką, labai gražiai, parodė kanceliariją, šį tą paaiškino ir užsivedė pas save užkąst. Čia burmistras, didis gudruolius, žinodamas jau, su kuo turi reikalą, stačiai sako:

– Supažindinęs poną viršininką su magistrato dalykais, turiu supažindint ir su tais dalykais, kurių magistrato popierose nerasime, o už kuriuos galite, pons viršininke, kartais mane nekaltai nubart. Miestas sudeda 80 rublių ant metų ugnies prietaisoms taisyt. Ant taisymo išeina kur kas mažiau (kiek nepasakė), taigi iš tos sumos šiek tiek lieka. Lieka taipgi nuo žiburio liktarnoms, nuo samdymo panaktinių ir t.t. Pinigus tuos grąžint miestui nepritinka – paskui nenorėtų visai jų mokėt. Jau nuo seniau „įvesta“, kad tuos pinigus dalinasi tarp savęs paviečio viršininkas ir burmistras. Dabar štai turiu surinkęs į 30 rublių, kuriuos, pons viršininke, tuo tarpu priimkite. Toliau surinksiu daugiau.

Kruglodurovas, matydamas, kad burmistras taip drąsiai ir atvirai kalba, įtikėjo ir nesibjaurėjo priimt 30 rublių, nors iki 100 toli šaukė. Pergulėjęs Žydpilėje, anksti iš ryto nukeliavo į Miškagalių valsčių.

Pstrumskis, gaudamas vos 180 rublių ant metų, gyveno su savo šeimyna taip puikiai, rodos, turėdamas mažių mažiausiai porą tūkstančių algos. Pats gražiai pasirėdęs, pati ir duktė šilkuose, gyvenimas puikus, per metus keldavo keletą kartų didelius balius, garsius iš įvairių valgių ir gėrimų. Pstrumskis tankiai atlankydavo Naupilę ir kaskart vaišindavo biuro činovninkus, išmesdamas galybę pinigų – visada jų turėdavo, visada ištekdavo. Iš kur tiek pinigų imdavo? Iš valsčiaus. Kokiais keliais? Sunku pasakyt. Mat Pstrumskis turėjo „galvą“ – tai viskas. Da būdamas raštininku Piktvalės valsčiuje, tokios galvos neturėjęs. Nors ir ten sekėsi, tik nemokėjęs da tiek takto. Matote, sykį, norėdamas, kad žmonės pasigerintų jam su dovanomis, pradėjo naikint pakelėse kryžius, būk tai vyriausybė įsakiusi ir kad jis galįs palikt, tiktai, žinoma, už baimę, už slėpimą... dovanai negalima. Vienok žmonės susiprato, ir Pstrumskis turėjo iš to valsčiaus trauktis. O, dabar jau taip nepadarytų.

Laukdamas Kruglodurovo, prisitaisė tam tyčia, kad tik sunaudot jo silpnas puses. Žinojo, kad viršininkas tamsuolis, jaučia savo viršininkystę, mėgsta užsitraukt ir „ima“. Parodė kanceliariją, vaitą su „blėke“ nieko nesuprantančiam Kruglodurovui, pasiprašė jį pas save pasilsėt, o vaitui įsakė, kad lauktų kuknioje, iki nepašauks. Pstrumskienė apkrovė stalą skaniais užkandžiais ir da skanesniais gėrimais. Išgėrę vienos degtinės, pabandę kitos, užsigardavę trečios, pradėjo smagiau ir atviriau kalbėt – rodos, kad Kruglodurovas užmiršo savo viršininkystę. Apsidairęs aplink įžymiai ir matydamas viso ko išteklių, klausia:

– Kiek tamista imi algos?

– 180 rublių, pons viršininke, – atsakė Pstrumskis, supratęs klausimo siekį, ir kad viršininkas neturėtų laiko duot kokį nesmagesnį klausimą, skubino toliau: – Teisybė, iš tos algos neišgyventum, tik moki su žmonėmis gražiai apsieit... tai ir pačiam ištenka, ir vyriausybės neužmiršti...

Viršininkas dirstelėjo į jį tokiom akim, lyg butų klausęs: „Na, na, sakyk, kaip tai vyriausybės neužmiršti“, ir atsiminė Matvejevo pamokinimą.

– Dėl to gi, pons viršininke, mes, galėdami išgyvent be algos, nenorime iš jos be reikalo nė naudotis ir tą algą grynai atiduodame savo viršininkui – tokia jau pas mus „įvesta tvarka“.

– Gera tvarka, – manė sau Kruglodurovas.

– Pons viršininke! – tarė Pstrumskis, pripildamas vyšninės, – štai ir vaitas sutinka pridėt prie to savo algą.

Vaitas, pašauktas iš kuknios ir pirmiau Pstrumskio pamokintas, prisiartino prie viršininko, pabučiavo jam ranką ir tarė lietuviškai:

– Taigi, pons viršininke, priimkite nuo pono Pstrumskio ir mano algą.

Pstrumskis tuoj išvertė maskoliškai vaito žodžius ir mirktelėjo, kad jis vėl eitų sau į kuknią.

Viršininkui, jau įkaitusiam, labai patiko vaito auka ir nusižeminimas prieš vyriausybę.

– Koki čia geri žmonės! kaip jie supranta ir gerbia vyriausybę! – tarė beveik susigraudinęs. – Koki čia geri papročiai! – manė sau, atmindamas Žydpilės burmistrą ir Pstrumskį.

– Taip, pons viršininke, žmonės čia labai geri, visus vyriausybės įsakymus išpildo nesipriešindami, ypač su mokesčiais – rodos, nė nesunku jiems mokėt. Tiktai, pons viršininke, yra mūs valsčiuje keletas tokių, kurie „buntavoja“ žmones.

Pstrumskis kalbėjo apie keletą ūkininkų, supratusių neteisius raštininko kelius ir garsiai apie tai kalbančių. Norėjo užsiundyt juos viršininku, idant jų skundai nebūtų kada nors išklausyti. Viršininkas iš savo pusės, žinodamas, kad jam pačiam įsakyta prižiūrėt kokius ten „litvomanus“, kurie „buntavoja“ žmones, ir manydamas, kad Pstrumskis apie tokius pat kalba, pasakė rimtai:

– A, tai litvomanai! O! jie maištdariai, maištdariai! Tik mes juos apmalšinsime!

Pstrumskiui sumaišymas neapkenčiamų jo žmogystų su neapkenčiamais paties viršininko litvomanais buvo labai paranku, ir dėl to jisai atsitikusio qui pro quo visai nesistengė nė atitaisyt.

Kada, išbandę visokias degtines, ėmėsi prie vyno, prisigretino prie jų ir moters.

– Ar pons viršininkas apsivedęs? – užklausė švelniai Pstrumskienė.

– Kurgi, apsivedęs ir vaikučių turiu.

– Tai, pons viršininke, neužpykite, jeigu aš parūpinsiu jūsų gerbiamai šeimininkei šiek tiek mažmožių, reikalingų prie namų. Aš pati šeimininkė, tai žinau, ko reikia. Meldžiu, pons viršininke, jeigu kartais prireiktų ar kumpelio, ar sviesto, ar kiaušinio, ar ko kito, tai tik duokite žinią – pristatysime. Mieste su tokiais dalykais tai, žinoma, sunku, o mums, kaimo gyventojams, labai lengva juos turėt. Būsime laimingi, jeigu galėsime ponui viršininkui nors tokiuose mažmožiuose patarnaut.

Viršininkui daugiau nieko neliko, kaip tiktai padėkavot už taip gražų pažadėjimą, iš kurio tikrai paketino naudotis, už meilų pavaišinimą, vienu žodžiu, už garbę, parodytą vyriausybei.

– Dėkui jums, mano mieli, už viską! Aš jūsų geros širdies niekad neužmiršiu! – pasakė atsisveikindamas.

– Pravažiuodami kada pro šalį, neužmirškite, pons viršininke, pas mus pasilsėt, – tarė Pstrumskis, sodindamas Kruglodurovą į vežimą, – O ką kalbėjome apie algą, – pasakė tyliau,– tai nesirūpinkite, aš pristatysiu.

Iš Miškagalių Vakanalijus Vziatkovičius nuvažiavo į Dykulius, kur valsčiuje viešpatavo Kuznickis. Važiuodamas per visą kelią negalėjo atsigėrėt sutiktais žmonėmis:

– Koki čia geri žmonės! Kaip jie gerbia savo vyriausybę ir kaip moka tą gerbimą išreikšt! – manė sau. – Bepigu būt viršininku! Tai nudžiugs mano Pogoda Nenastjevna, kaip jai viską išpasakosiu! Bus iš ko gyvent, bus...

Jeigu apie Pstrumskį kalbėjo žmonės, kad turi „galvą“, tai apie Kuznickį sakoma buvo, kad turi ne tik galvą, bet ir pinigus. Jeigu Pstrumskis keldavo ant metų kelis balius, tai pas Kuznickį būdavo balius kasdien. Kuznickis pats svečius gaudydavo ir, teisybė, mokėdavo gražiai pamylėt, nesigailėdamas svečiui nieko, – pakakindavo net išdykiausius svečių norus. Kas galėjo Kuznickį nepažint? Kas galėjo negerbt jį? „Tai žmogus! tai žmogus!“ – gėrėdavosi činovninkai ir visoki ponpalaikiai. Kuznickio bičiuliai, – o jų daug turėjo, - matydami kartais žmonių neištikėjimą, kad Kuznickis galėtų taip puikiai gyventi vien iš savo algos, sakydavo, būk jis atsinešęs čion su savim didelius pinigus. Ar klausantiejie tikėjo į tą teisinimą, nežinia, o patys teisinantiejie tikrai netikėjo. Ar tai gerai suprasdamas, ar tai tiktai instinktyviškai, laikėsi Kuznickis tos filosofijos: jeigu nori būt teisum akyse žmogaus, pasigerink jo pilvui. Su ta filosofija buvo jam labai ramu.

Galima numanyt, kaip Kuznickis mylėjo viršininką, kada, peržiūrėję kanceliariją, nuėjo „pasilsėt“.

Džiaugėsi Vakanalijus Vziatkovičius, gardžiai pavalgęs ir išgėręs, bet neprijautė, kaip da reiks džiaugtis. Pabaigoje pietų užtiesė ant apskrito stalo geležinkelį, ir mašina su kava šnypšdama atsirito ties viršininkų ir sustojo. Paėmus jam kavą, mašina leidosi toliau, sustodama ties kiekvienu paeiliui. Nudžiugo Kruglodurovas, išvydęs tokį stebuklą, negalėjo atsigirt ir atsigėrėt, kaip jam ta mašina patinka. Matyt buvo, kad būtų malonėjęs iškaulyt tą mašiną iš Kuznickio. Vienok Kuznickis nors gerai permanė viršininko norą, bet apsimetė nesuprantąs. „Jeigu norėsiu atiduot, tai galėsiu padaryt ir kitąkart, ne tik šiandien“, – manė.

Buvo jau vėlus vakaras. Šeimininkas, matydamas, kad svečias užsitraukęs vos tik pasėdi, užsiprašė jį likt ant vakarienės ir nakvynės. Viršininkas atsisakė nuo vakarienės, o prašė tik pritaisyt lovą.

– Na, tai vieton vakarienės turime ištuštint štai šitą, – sušuko Kuznickis, paėmęs bonką krupninko ir vesdamas viršininką gult, – smagesni bus sapnai.

Kruglodurovas pasirodė esąs tikras maskolius: juo gėrė, juo labiau troško. Taigi ištuštino ir krupninką. Sapnavo iš tikro smagiai. Rodos, sėdi jis, paviečio viršininkas, karietoje ir žingine važiuoja per savo pavietį. Aplink, kaip tik užmatant, pilna žmonių. Viens per kitą skubina prisiartint prie karietos ir į abi išskėstas jo rankas deda popierėles, vienas tik šimtines. Iš galvos vežiko ima eit dūmai, o apačioje karietos ima virt. Jis, viršininkas, žino, kad tai ne dūmai, o tik garas nuo kavos, o verda ne kas kita, tik kava. Jis žino, bet niekam to nesako ir tik džiaugiasi, kad žino. Štai vežikas pavirto į kaminą, o karieta pavirto į mašiną, pradėjo šnypšt ir greitai bėgt. Jam smagu greit važiuot, bet staiga viena ranka persisvėrė ir ėmė slinkt nuo jos šimtinės, o tuo tarpu baisu pajudint kitą ranką į pagelbą, nes ir čia pilna šimtinių. Jau jau krinta šimtinės į bedugnes...

– Derži, derži, derži! – suriko per miegus Kruglodurovas ir pašoko iš lovos su dideliu širdies plakimu.

– Kas čia? kur aš? kas aš? – klausia pats save, dairydamasis aplink išsigandusiom akim ir negalėdamas nieko atsimint. Nors ant pirmųjų dviejų klausimų neatrado atsakymo, vienok susiramino atsakęs sau ant trečiojo:

– Aš – paviečio viršininkas, tas pats Vakanalijus Vziatkovičius.

Kuznickis, išgirdęs viršininką balsiai šūkaujant, atėjo atiduot labą rytą, užklausė, ar gerai miegojo, ir užprašė ant čiajaus.

– Kas tai šiandien galva taip sunki... – skundėsi atsikėlęs Kruglodurovas.

– Vakar, pons viršininke, turėjote pailst, – įspraudė lyg nė kam ko Kuznickis.

– Ee, pailsau! Nepailsau, tik turbūt pagirioju, ot kas!

– Tam dalykui yra vaistas, jau žmonių nuo senovės išbandytas, – tarė šeimininkas, mostelėjęs su galva pasisukusiai prie spintos tarnaitei.

– O gal vaistas nė nekenks. Ar šiaip, ar taip, jau šiandien per kanceliarijas nevažinėsiu – sutingau. Suksiu per Kauną Nemunu, o paskui geležinkeliu ant namų. Kanceliarijas da atlankysiu – nepabėgs.

Išsimetus po kelis ypus, šeimininkas prakalbėjo švelniai, lyg neišdrįsdamas:

– Ponas Pstrumskis turėjo ponui viršininkui išpasakot, kokia pas mus nuo seniai įvesta tvarka.

– Žinau, žinau, – perkirto greit Kruglodurovas, tarytum parodydamas, kad viršininko pareigas supranta, viską žino ir ne tik nesipriešina įvestai tvarkai, bet da pagiria ją ir užtvirtina. Reikia pripažint, kad iš tikrųjų suprato, ką norėjo pasakyt Kuznickis.

– Ar žinot ką? Sapnavau šiąnakt tą mašiną su kava. Tu man šitaip įstrik į smegenis! – priminė viršininkas.

– Atneškite da silkės! – paliepė Kuznickis, pabarškinęs į kuknios duris ir apsimetęs, būk viršininko žodžių nė neužtėmijęs.

Kada jau pagirios buvo apveiktos, atsistojo Vakanalijus Vziatkovičius ir žodžiais, kuriuose taikėsi pažymint savo vertę, rimtumą ir maloningumą žemesniems, padėkavojo Kuznickiui už gražų pamylėjimą, pažadėjo niekad neužmiršt ir išvažiavo keliu, kokį buvo užsirėžęs.

Sugrįžo namo ir savo pačiai pasakė tik tiek:

– Pogoda Nenastjevna, Matvejevas turėjo teisybę, ką patyriau dabar iš naujo, bevažinėdamas per kanceliarijas.

– Argi visas taip greit apvažiavai?

– Da tik dvi, bet jau ir iš to gerai numanau...

Po kelių dienų Vakanalijus Vziatkovičius vėl išsirengė lankyt valsčius. Šitoje antroje kelionėje pirmiausiai susipažino su Žioplių Bavolskiu. Bavolskis nemokėdavo taip puikiai pavaišint, kaip ana Pstrumskis arba Kuznickis, nors nesigailėdavo nė valgio, nė gėrimo – nebuvo mat prie to linkęs. Užtaigi buvo linkęs prie kortų, lošdavo ir namieje, ir išvažiavęs. Prie kortų galima buvo patėmyt, kad Bavolskiui niekad nepritrūkdavo pinigų. Pralošdavo dešimtimis, šimtais ir visada užmokėdavo, visada ištekdavo. O tai vis mat iš ... algos 180 rublių. Ypač daug pralošdavo, kada atsilankydavo pas jį vyriausybė. Iš kur imdavo pinigus? Turėjo, matoma, galvą. Žinia buvo, kad Bavolskis išliuosuodavo iš kariumenės. Tą dalyką atlikdavo labai lengvai. Gavęs į kanceliariją popieras, kad tas ir tas iš jo valsčiaus grįžta iš kariumenės kaipo netinkantis, skubindavo pas grįžtančio tėvus ir sakydavo:

- Jeigu norite, tai aš jūs sūnų išliuosuosiu, tikrai išliuosuosiu. Tiktai, žinoma, nemažai kaštuos, bet ką daryt? to už mažą nepadarysi. Ir atminkite, apie tokius dalykus ša, nes viską galima pagadint: ir jums, ir man būtų! – baigdavo, paėmęs nuo nudžiugusių tėvų pinigus.

Teisybė, ne po ilgam sūnus grįždavo iš kariumenės ir kad jis pats kasžin kaip teisintų tėvams savo sugrįžimą, tai nieks jam neįtikės.

- Šnekėk tu sau sveikas! Čia tik Bavolskio darbas! kad ne jis, tai būtum kasžin kol valkiojęs „ružę“, – manydavo tėvai, nes įsakyta apie tai nekalbėt.

Šnekėdavo vėl, būk Bavolskis, susikalbėjęs su pačto viršininku, mokėdavo traukt gerą pelną iš laiškų su pinigais, prisiųstais kaimo žmonelėms iš Amerikos. Iš kariumenės pelnydavo šimtais, iš pačto dešimtimis. Apie kitokius šaltinius uždarbio svietas nekalbėdavo, negalėdamas viso ko patirt.

Per nedėlią viršininkas atlankė visas valsčių kanceliarijas. Nors niekur jau daugiau neužminė jam, kokia pavietyje „įvesta tvarka“, tai apie tai nė nesirūpino, žinodamas, kad tvarkos pavietyje neišdrįs gadint nė vienas vaitas, nė vienas raštininkas.

Išskyrus Bavolskį, niekur valsčiuje nemokėjo priimt paskutiniame laike savo viršininką. Nors ir pasiūlydavo, tai taip paprastus dalykus, kad viršininkui net nepritikdavo ragaut, taigi ant pasilsėjimo pradėjo lankytis pas kunigus ir su jais susipažint. Patyrė, kad kunigai – švelnūs žmonės, moka svečią priimt, o ypač nesigaili vyno.

– Turbūt dėl to, kad aš – viršininkas, – manė Vakanalijus Vziatkovičius, gerdamas vyną, – kitam kam tik, rodos, vyno neduotų.

Nors vyno nesigailėjo, bet nė vienas kunigas neužsiminė apie „įvestą tvarką“. Viršininkas net paklausė vieno kunigo, kiek ima algos, tikėdamas išgirst tą pat, ką nuo Pstrumskio.

– Tai ką su mūs alga! menkutė.

Rodos, tik reikėjo pridėt: taigi ant tos algos nė nežiūrime ir t.t. Vienok nepridėjo. Tas dalykas viršininkui labai nepatiko.

Išsigėręs pusėtinai vyno ir lyg užsirūstinęs ant kunigų, užvažiavo pas Tauzintų prabaščių, apie kurį žinojo, būk esąs labai turtingas – gulįs ant pinigų, anot žmonių pasakos. Prabaščius, jau žmogus senas ir sunkus nuo neišpasakyto sutukimo, kasžin ką rašė ir nė neužtėmijo visai įeinančio pas jį viršininko. Tik tada atsikreipė, kada Kruglodurovas suriko:

– Ar tai tu prabaščius?

– Aš, – atsakė užklaustasis, keldamas nuo kėdės ir persiprašydamas.

– Ar tu žinai, kas aš? Aš – paviečio viršininkas! – suriko, negalėdamas susilaikyt iš piktumo, Kruglodurovas.

– Tai, meldžiamas, pons viršininke, prisėsk, būsi svečias, – tarė prabaščius, nepermanydamas, kas čia darosi.

– Viršininkui įeinant, reikia atsistot! – riktelėjo Kruglodurovas sukandęs dantis.

Prabaščius atsipeikėjo ir, skaudžiai užgautas, atsiliepė:

– Žinok, tamista, kad šituose namuose aš šeimininkas ir niekas neturi tiesos mano namuose mane skriaust! Reikalo pas mane neturi nė kokio. O jeigu atėjai ne į svečius, tik ant manęs rėkaut, tai, meldžiamas, šelauk! – pasakė ir parodė duris.

Vakanalijus Vziatkovičius, išgirdęs taip netikėtą atsakymą, nežinojo, nė ką sakyt, nė ką daryt. Nuleidęs ausis, išėjo, tik išeidamas per duris, pasakė žemu, perkoštu per dantis balsu, bet taip, kad girdėtų prabaščius:

– Aukso kiaulė!

Nuo tokart jau to prabaščiaus kitaip nė nevadino. Įsėdo į vežimą ir keliavo namo perpykęs iki paskutiniųjų ant kunigų, ypač ant Tauzintų prabaščiaus.

– Palaukite! tai jūs šitaip elgiatės su vyriausybe? – kalbėjo pats sau. – Negana, kad nė vienas neužsiminėte apie „įvestą tvarką“, da drįstate prieš viršininką šitaip kalbėt? Maištdariai! Aukso kiaulės! – užbaigė šiek tiek luktelėjęs.

Išgaravus vynui, išgaravo ir rūstumas. Užmiršęs kunigus, Vakanalijus Vziatkovičius ėmė su visa atida perkratinėt pasekmes pirmo susipažinimo su savo paviečiu, pasekmes pirmųjų, kaip pats sakė, savo administratyviškų žingsnių.

– Viskas klojasi ko geriausiai, – protavo bevažiuodamas. – Pavietyje įvesta, matau, gera tvarka, ir dagi nuo seniai, tai jau bus tvirta ir nė kokių administratyviškų atmainų tame dalyke daryt nereiks. Viršininką visur gerbia, o kaip kur tai, matyt, prisibijo, tai lengva bus administracija. Na, su aukso kiaulėmis,– čia negražiai susiraukė, – žinosiu, ką padaryt, tam aš viršininkas! O iš viso geriausiai tai – pinigėliai, pinigėliai. Bus jų iki šiol, – tarė, traukdamas su pirštu sau skersai kaklą. – Bus iki šiol! – tarė taip garsiai, kad net vežikas atsigrįžo.

– Gerai būt viršininku, – protavo toliau. – Valdau pavietį vienas sau, kaip dievas... Aš tada gerai save pavadinau... Ką noriu galiu daryt, aš liepiu, o manęs turi klausyt... Juk aš – vietininkas aukščiausios valdžios, ciecoriaus... mane tur visi gerbt... Ačiū vyriausybei, kuri mane čion atsiuntė!.. Kam mane vyriausybė atsiuntė? Būt viršininku. Kaip tai būt viršininku? – užklausė save iš netyčių, paleidęs mintis protavimo takais, ir net persigando savo klausimo, nes pamatė, kad neranda nė kokio atsakymo, kad čia pasibaigė visas išteklius jo proto.

Kruglodurovo filosofija apie tai, kas jis, kam jis čia yra, baigėsi ant to: kad jį atsiuntė vyriausybė tik būt viršininku ir kad pavietis turi jį už tai gerbt. Jam rodėsi, kad jis yra pastatytas pavietyje kaipo zerkolas, kuriame turi atsimušt baimė ir gerbimas vyriausybės. Apie tai, kad jis būtų atsiųstas prižiūrėt pavietį, būt užtarytoju jo ir tarpininku, pasipažinus pirmiau su žmonėmis, jų padėjimu, jų reikalais, jų dvasia ir t.t., mūs viršininkui neatėjo nė į galvą. Teisybė, nėr ką už tai kaltint jį: ir galva jo tam dalykui buvo per menka, ir buvusiejie prieš jį viršininkai, net su geresne galva, apie tokias viršininko pareigas niekad negirdėjo, nesirūpino ir nemanė. Nereikalavo to niekad nė aukštesnė vyriausybė, skirianti viršininkus. Gerbimą vyriausybės Vakanalijus Vziatkovičius suprato tiktai konkretiškoje formoje, t. y. pavidale aukų, ir tokioje formoje nematė nieko pikto, ypač kad tam pavietyje įvesta jau tokia forma nuo seniai, o senas paprotys tai beveik lygus su tiesa. Nesusiprato visai, kad toks Pstrumskis aukauja viršininkui ne dėl pagerbimo, o tik dėl to, idant viršininkas žiūrėtų per pirštus ant jo darbų valsčiuje, nebaustų už aukas, kurias pats plėšia iš valsčiaus. Žinoma, da toliau buvo mintis, kad, imdamas nuo Pstrumskio aukas, padeda plėšt savo paviečio žmones.

Kad Vakanalijus Vziatkovičius aukas, pašvenčiamas viršininkui, laikė per dalyką teisingą, gali paaiškint šitas atsitikimas. Važinėdamas atsilankyt pas dvarponius, pateko pas baroną K., labai turtingą vokietį, kurio sūnus buvo prisirašęs prie Vokietijos. Mirus jaunesniajam sūnui ir neturint kam palikt turtų, K. norėjo vyresnįjį sūnų prirašyt atgal prie Maskolijos. Žinodamas, kad viršininkas tam reikalui gali būt parankus, tyčia taikėsi jį priimt ir gražiai pavaišint. Savo dvaruose K. prilaikė veislę arklių lenktynėms ir pats mėgdavo jodyt raitas. Užmanė visiems svečiams pajodyt. Kruglodurovui labai patiko paskirtas jam arklys, da labiau beveik už Kuznickio mašiną, ir tiesiog pasakė šeimininkui, kad jį siųstų namon ne karietoje, o tik raitą.

– Gerai, – atsakė K., – galėsi tamista jot. Leisiu sykiu vieną žmogų, tai parves atgal arklį.

– Be reikalo man adjutantas, parjosiu vienas. Šeimininkui buvo nesmagu ką nors daugiau sakyt, ir sutiko leist viršininką vieną, tikėdamas, kad arklį pats atsiųs. Nė į galvą neatėjo, kad galėtų atsitikt kitaip. Kruglodurovas išjojo. Pereina kelios dienos, nedėlia, antra – arklio nėra. Ant galo per oficialistą, tyčia nusiųstą į Naupilę, K. primena viršininkui arklį. O viršininkas anė gero.

– Primink, – sako, – savo ponui, kad jo sūnus reikia perkelt į mūs pusę.

Ant to ir pasibaigė. Arklys liko viršininkui. Paskiau pats Vakanalijus Vziatkovičius girdavosi, kokiu būdu įgijo gerą arklį, nieko nė neslėpdamas.

III

Atlikęs „administratyvišką susipažinimą“ su paviečiu, ilsėjosi Kruglodurovas namieje ramus ir linksmas. Kaip troško pasigirt tuo „susipažinimu“ Matvejevui! Tik tas beveik nuo laiko pirmosios su Kruglodurovu lekcijos buvo išvažiavęs į gubernijos miestą su reikalais savo bylos ir da buvo nesugrįžęs. Mūs viršminkas kasdien eidavo į paviečio kanceliariją pasirašyt ant popierų, o atlikusį laiką visiškai pašventė, kaipo pridera, reikalams savo šeimynos ir draugijos gyvenimui, pažymindamas jį neišpasakytu užsivertimu naikinime degtinės ar tai svečiuose, ar tai pas save kitus vaišinant. Taip tęsėsi gana ilgai. Jau suspėjo beveik visi vaitai su raštininkais atsilankyt, parodydami gerbimą savo vyriausybės, jau Pstrumskienė net porą kartų atsilankė su mažmožiais, jau atsirado keletas naujų reikalų su žydeliais... tik Galagaudžių valsčiaus vyriausybė nepasirodė. Tas dalykas užpykino Kruglodurovą. Įsakė tuojau Galagaudžių vaitui stot tą ir tą dieną pas viršininką. Vaitas stojo.

– Ar tu užmiršai kad yra paviečio viršininkas?

– Ne, pons viršininke, neužmiršau, – atsakė vaitas, nieko nenumanydamas, ko nuo jo reikalauja. – Ir mūs kanceliarijoje, rodos, viskas rasta tvarkoje...

– Ne tai! – riktelėjo viršininkas ir nežinojo ką toliau sakyt. – Ant kelintos aš tau įsakiau stot? – užklausė pamąstęs.

– Ant dešimtos, pons viršininke.

– O dabar pusiau vienuolikta! Ką?

– Kelias labai šlapias... – pradėjo teisintis vaitas, bet viršininkas nedavė jam užbaigt.

– Aš tave, šuns vaike, patupdysiu ant kokios nedėlios kitos, tai žinosi, kad yra pavietyje viršininkas! Pašol von! Važiuok ir žiūrėk!

Vaitelis išvažiavo, jau numanydamas viršininko norus. Galagaudžių vaitas tarnavo jau keletą metų ir spėjo pravaitaut gyvatą, nes turėjo pilnai išlavintą vaitų ypatybę: be peklinės nė guldavo, nė keldavo. Da prie senojo viršininko galėjo paaukaut savo algą, kadangi ant degtinės išteko iš namų, o dabar liko tik viena alga, kurios netekęs neturėtų už ką gert. Dėl to gi nesirodė viršininkui, tikėdamas užslėpt nuo jo savo algą. Pasirodė, kad apsigavo. Čia gąsdina viršininkas, o čia nesinori prastot vaitystės.

– Ką čia daryt? – klausiasi savo raštininko. – Reiktų pakišt viršininkui, visi taip daro, o nėra pinigų. Ką daryt?

– Žinai ką? – tarė gudrus raštininkas, – Paimk iš valsčiaus kasos. Iki tą dalyką kas patirs, tai pereis daug laiko, da galima bus į kasą sugrąžint. O jeigu, Dieve mylėk, patirtų, tai žinosime, kaip teisintis – nebijok!

– Gerai tu sakai, – pritarė vaitas.

Kasoje buvo tuo žygiu penki šimtai rublių. Paėmė iš to viršininkui šimtą.

– Na, o man už gerą rodą ir... tylėjimą tai nieko? nors penkiasdešimts duok! – atsiliepė raštininkas.

– Imk, tegul tave galas! – pasakė vaitas, o valandėlę patylėjęs, sušuko: – Kad tau penkiasdešimts, tai ir man penkiasdešimts! Juk aš viską darau ir už viską turėsiu atsakyt, ar ne?

– Imk ir tu!

– Na, jeigu taip, tai pridėkime da ir viršininkui penkiasdešimts!

– Pridėkime, – sutiko raštininkas.

Vaitas į kelias dienas atsilankė pas Kruglodurovą.

Sukako tiktai tiek laiko, kad vaitas spėjo pragert anuos penkiasdešimts rublių, ir vėl atsilankė pas viršininką su kitais 150 rublių.

Viršininkas net nusistebėjo, bet priėmė auką, visai neprijausdamas, kokia ji bus jam karti netolimoje ateityje.

Tuo tarpu atvažiavo į Naupilę apyrubės sūdas ant Matvejevo bylos. Matvejevas už visokias aukas, renkamas iš paviečio, o ypač už liuosavimą vyrų nuo kariumenės, tapo išsiųstas su bendrais į Siberiją. Kruglodurovas su atida klausė tos bylos, kuri paliko ant jo didį įspūdį ir beveik iš pamatų išgriovė ikšiolinę jo filosofiją.

– Tai viršininko padėjimas ne toks tvirtas, jeigu jį taip lengvai pasiekia tiesa, – protavo dabar Vakanalijus Vziatkovičius. – Tai aukų negalima imt be peržengimo tiesų... tai „imt“ dalykas gana slidus... O jau aš esmi ėmęs, ir, tiesai patyrus, būt man striuka... Pasirodo, kad aš pavietyje ne dievas, jeigu gali mane iš paviečio net į Siberiją išgabent... Juk aš dabar rankose tų visų, kurie man pakišo, jie galėtų mane apskųst, ir... lik sveiks! Dabar aš visų tarnas, o ne dievas!.. Bet ką čia daryt toliau? Neimt? Neimt negaliu: prie to pripratau, ir be to man neištektų... O kad ir neimčiau jau, tai gali mane nubaust vis tiek už tai, ką ėmiau... Ar imsi, ar neimsi, jau dabar ta pati... Imsiu! Imsiu, tuščia jų! Tik ta tiesa... ko ji reikalauja nuo viršininkų?.. ko ji prie viršininkų kimba?.. Imsiu!

Šitaip nusprendęs, nuėjo į parubežinį Prūsų miestelį šalia Naupilės, nusipirko stuopą spirito ir, persigabenęs tą kontrabandą per rubežių, grįžo per savo sostapilės rinką namo.

– Kaip nuo tos tiesos atsigint? – manė.– Argi ji neduoda išbėgt?

Staiga sustojo lyg ką atsiminęs, išsitraukė bonką spirito ir, kratydamas su ja aukščiau galvos, linksmai sušuko:

– O čia tiesa? ką? tiesa? čia tiesa?

Vėl įsidėjo bonką į kišenių ir nuėjo kur kas smarkesniu žingsniu. Vakanalijus Vziatkovičius išrišo mat didį klausimą: jeigu jis galėjo priešais tiesą parsinešt iš Prūsų stuopą spirito, kontrabandą, ir už tai nieko nebus, tai galima priešais tą pat tiesą imt ir kitokią kontrabandą, tik atsargiai, ir taipgi nieko nebus. Susiramino ir da sykį atkartojo ant drąsos: „Imsiu“.

Pasitaikė neužilgo geras šaltinis. Tuomet žmonės labai bėgo į Braziliją. Vyriausybė turėjo net įsakyt paviečių viršininkams prižiūrėt savo gyventojus ir parubežiuose gaudyt bėgančius. Kruglodurovas, gyvendamas parubežyje, sugaudavo partiją beveik kasdien. Žydai, partijų vadai, nenorėdami nustot savo pelno ir da patekt į kalinį, pasiūlė Kruglodurovui po keletą rublių už kiekvieną emigrantą. Sutiko, ir, kol bėgo žmonės, buvo ir viršininkui gerai, ir žydams neblogai.

Kruglodurovui pasisekė atleist širdį, t. y. nubaust kunigus, ant kurių da vis griežė dantį. Žydpilėje numirė prabaščius, visų mylimas žmogus. Ant palaidojimo suvažiavo iš aplinkinių parapijų kunigai visai nesiklausę viršininko. O gubernatoriaus buvo uždrausta išvažiuot kunigams į svetimą parapiją be paso nuo viršininko. Vakanalijus Vziatkovičius pasinaudojo iš to ir suskundė visus tuos kunigus. Žinoma, visiems užrašyta tapo koros nuo 25 iki 75 rublių. Šitame atsitikime kunigams buvo labai lengva išsiteisint ir išsivaduot nuo mokesčio. Juk išgavimas nuo viršininko paso, imant visą formališką kelią, ypač toliau nuo Naupilės gyvenantiems kunigams, reikalauja į dvi nedėlias laiko, o juk su palaidojimu tiek laukt negalima. Tai fiziška teisinimo pusė. Iš doriškos gi pusės palaidojimas, paskutinis patarnavimas savo draugui, tai toks išskiriamas iš kitų atsitikimas, kuris pro visus, nors ir gubernatoriaus valdžios vagučius, liuosai praeina. Taip buvo ir sutarta: teisintis ir pinigų nemokėt. Viršininkas užtaiso tada licitaciją, ketindamas išparduot kunigų daiktus. Kunigai sutarė laikytis, pasiduodami licitacijai, ir teisintis, kad ir kasžin prieš ką. Būtų išlaimėję ir garbę savo prilaikę, nes ir vyriausybė pati susiprato, kad be reikalo šiuo žygiu kunigus baudžia. Tik atsirado renegatas, vienas iš turtingiausių kunigų, Šelaukbūdžio prabaščius, ir viską sudarkė. Pabūgęs, kad kartais vyriausybė neatimtų taip derlingą parapiją arba nekenktų, jeigu bažnyčios valdžia norėtų paskirt į pralotus, pats patylomis užmokėjo savo korą. Tada jau vyriausybei būtų buvę negražu, jeigu būtų atleidusi kunigams, kurie patys nepasitiki ant savo nekaltybės. Prabaščiai nedavė savo pažadėtų daiktų ant licitacijos, turėdami iš ko užmokėt, o keleto varguolių vikarijušų pardavė paskutines kėdes.

Pasisekus nubaust „aukso kiaules“, kaip pats sakydavo, Vakanalijus Vziatkovičius užsimanė nubaust ir Žydpilės burmistrą, ant kurio taipgi pyko. Patyrė, kad, pirmąkart atlankant Žydpilę, burmistras ne viską pasakė apie „įvestą tvarką“ ir užslėpė daug pašalinio uždarbio, o iš to, ką pasakė, tai didesnę dalį sau pasiliko. Bet kaip pabaust? Tiesiog negalima juk primint. Įsako burmistrui stot prieš savo veidą.

Ar tamista turi kalendorių? – klausia atvažiavusio burmistro.

– Turiu.

– Ar tamista užtėmijai ten Naujus metus?

– Užtėmijau, – atsako burmistras nesusiprotėdamas.

– Dėl ko tamista neatvažiavai mane pasveikint? Juk žinai, kaip tai eina: pavietis sveikina viršininką, viršininkas tuoj raportuoja gubernatoriui, gubernatorius toliau, ir tokiu būdu eina iki ciecoriaus. Ciecorius iš to mato, kad jo priklausantiejie myli savo vyriausybę, t. y., kad vsio blagopolučno, ir siunčia padėkavojimą žemyn iki paviečio viršininko. Supranti tamista, kaip tai... Taigi ant kito sykio atsimink tamista, o dabar gali važiuot sau namo.

Burmistras, išklausęs viską, sutraukė tik pečiais ir išvažiavo. O ką darys?

Atsileidusi viršininko širdis neužilgo turėjo sudrebėt. Gavo žinią, kad iš Galagaudžių valsčiaus kasos prapuolė pinigai. Tuoj liepė pristatyt vaitą.

– Kur dingo valsčiaus pinigai? – klausia vaito. O vaitas, visai nedrebėdamas, net viršininkui koktu pasidarė, atsako:

– Aš paėmiau.

– O tu, šuns vaike, vagie! Aš tave nusiųsiu ten, kur baltos meškos...

Da būtų ką toliau sakęs, tik atsiminė Matvejevą, ir, rodos, imte atėmė žadą.

– Tai drauge važiuosime ten, pons viršininke, – sako vaitas drąsiai.

– ?!

– Nėr ką taip smarkiai žiūrėt į mane, aš tuoj viską papasakosiu. Jūs, pons viršininke, reikalavote pinigų. Aš žmogus neturtingas, tai iš kur imsiu? O čia reikia duot, be to gali nustot vaitystės, tai ir paėmiau iš valsčiaus kasos. Pirmąkart paėmiau jums 150, raštininkui daviau 50 už tylėjimą ir sau paėmiau 50. Antrąkart taipgi taip padariau.

– Kaip tu, šuns vaike, galėjai imt sau, a? – suriko Kruglodurovas, nežinodamas jau, nė ką sakyt.

– Jeigu kiti gali vogt, tai ir aš galiu, – rėžia vaitas įsidrąsinęs ir matydamas viršininko nusiminimą.

Kruglodurovas pamatė visą baisumą savo padėjimo. Aiškus dalykas, jis, viršininkas, bus apskųstas sykiu su vaitu kaipo vagys pinigų iš valsčiaus kasos.

– Štai ir Siberija!.. O da aš nė pinigų neprisirinkęs... bepigu Matvejevui, – kalbėjo pusbalsiai viršininkas, vaikščiodamas skubiais žingsniais ir mosuodamas rankom. – Prakeiktas sutvėrime! tu man šitaip padaryk! Na, ką dabar daryt? ką daryt? – prakalbėjo garsiau, stodamas prieš vaitą.

– Aš žinau, ką daryt, – ramino vaitas. – Mudu su raštininku jau apskelbėme, kad kasą išplėšė, ir padarėme tam tyčia žymius. Taigi jūs, pons viršininke, atvažiavę tardyt, nesugadinkite to teisinimo, o viskas bus gerai.

Viršininkui, rodos, kas vežimą šieno nuvertė nuo krūtinės – taip palengvėjo. Vienok visai nenurimo, iki neišsipildė viskas pagal vaito rodą ir nepasibaigė tuo, kad nieks iš valsčiaus vyriausybės nekaltas, nes kasą išplėšė nežinomi piktadariai. Nors valsčius atstatė vaitą, bet viršininkas pažadėjo paremt jį ant ateinančių rinkimų.

IV

Ikšiol Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas susipažino su savo paviečiu, su įvesta valsčiuose „tvarka“, šiek tiek su savo pareigomis kanceliarijoje ir spėjo permainyt pažvilgius ant aukų ir tvirtumo viršininko vietos. Vienu žodžiu, įsigudrino į visas reikalingas administratoriui paviečio ypatybes. Dabar pradėjo manyt apie garbę. Girdėjo ne kartą, kad tas administratorius tą padarė, kits kitą, tai čia, tai ten paliko atmintį. Pats žinojo, kad yra prisiųstos iš aukštesnės vyriausybės kokios ten popieros, kur vyriausybė reikalauja varyt rusifikaciją, gint maskolių reikalus, gaudyt kokius ten žmones su išvirkščiomis nuomonėmis, litvomanus, socialistus ir t. t. Matoma, parodytas garbės kelias, bet kaip prieit?

– Turiu įgyt garbę! – nusprendė Vakanalijus Vziatkovičius ir nuo tos dienos ėmėsi ieškot takų, kuriais galima prisėlint prie garbės. Vienok sunkiai ėjo. Ar po trijų nedėlių laužymo galvos, eidamas per tiltą ir dairydamasis į visas puses, ar nepamatys kur garbę lekiant, užtėmijo prie tilto lentutę su parašu, visai jam nesuprantamu.

– Kas čia parašyta? – klausia pasišaukęs žemskį.

– Tai, vaše vysokoblagorodije, parašyta lietuviškai „žingine“, kad žmonės per tiltą greit nevažiuotų. Mūsiškai bus „šagom“.

– Lietuviškai? Kas tai? Žiūrėk, kad šiandien vieton šito parašo būt maskoliškas! Čia ne Lietuva, čia Maskolija.

– Klausau, vaše vysokoblagorodije.

Kruglodurovas apsisukęs grįžo atgal su tuo persitikrinimu, kad jau nuo jo garbė neišsprūs. Jau nieks nepasakys, kad jis yra viršininku tik dėl algos, kad menkas administratorius, nesirūpinantis apie valstijos reikalus, kad neatsižymino rusifikacijoje. „Kas permainė šitą parašą?“ – klaus ateityje. „O tai Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas“, – atsakys kiekvienas. Žadino save tokiomis mintimis ir žengė jau taip, lyg bijodamas, kad nenupultų nuo galvos garbės vainikas.

Ant rytojaus, tikėdamas, kad apie jo administratyvišką rusifikacijos didžiadarbį žino jau visas miestas, išėjo pasivaikščiot ir prisigretino prie vaikščiojančio būrelio naupiliečių. Praeinant pro lentutę su nauju parašu ant tilto, Vakanalijus Vziatkovičius su didžiu švelnumu kreipėsi prie moteriškių:

– Šagom, mesdames, šagom!

Moteriškės nesuprato tų žodžių ir, dirstelėjusios tik į Kruglodurovą, ėjo toliau. Grįžtant vėl administratorius, lyg nurodydamas rankom į parašo pusę, ragino moteriškes, prieš kurias per prievartą norėjo pasigirti.

– Šagom, mesdames, šagom! Tada viena moteriškė atrėmė:

– Ar tamistai rodosi, kad mes – tai eskadronas kareivių? Iš kur tamistai staiga atėjo į galvą komanda? Net negražu!

Vakanalijus Vziatkovičius pamatė, kad ne tik nieks nežino apie jo didžiadarbį, bet ir rodant jį, nieks nežiūri. Ne, iš to garbės nebus, reikia kitur ieškot. Neprijautė, kad garbė pati pas jį ateis.

Vieną nedėldienį, pavakare, jau temstant, važiavo iš bažnyčios su anyta ir bernu Kampinių kaimo šeimininkė, jauna likusi našlė, Gražienė. Pravažiuojant pro Taitaučiznos kordoną, užklupo abješčikai, ištraukė Gražienę iš vežimo ir nusivilko į laukus, o anyta su bernu persigandę parpleškėjo namo... Ką darė abješčikai su nelaiminga moteriške, tai žino tik tie laukai ir tamsi naktis. Anksti rytą vos ne vos parsivilko varguolė Gražienė sudraskyta ir sugnaibyta. Persirgusi keletą dienų, pasiskundė kaimynui dvarponiui, kuris rodijo apskųst maskolius, pabaust piktadarius ir išpasakojo, kaip ir ką padaryt. Gražienė padėkavojo už rodą ir išėjo rengt skundą.

– Da eisiu pasirodavot pas kunigą. Ką jis pasakys? – manė moteriškė ir nukako pas Naupilės prabaščių.

– Mano vaikeli, – tarė prabaščius, – tai baisus atsitikimas. Skųsk, vaikeli, skųsk! Jeigu tu atleistum, tai Dievas tau neatleis, nes parodytum, kad to dalyko nelaikai nė per nuodėmę.

– Tai dėkui, tėveli, už gražią rodą. Mūs ponas taipgi sakė skųst. Skųsiu, nėr ką. Atleisk jiems, tai kitąsyk gali žmogų ir ikismert užganubyt. Ką tu su bjaurybėmis!

Taitaučiznos kordono aficieras, patyręs apie savo abješčikų darbą ir ketinimą skųst, didei nusigando, nes žinojo, kaip skaudžiai prireiks atsakyt. Nėr ką daryt – eina pas saviškį, pas paviečio viršinmką, prašyt pagelbos. Pats viršininkas nieko negalėjo išprotaut, bet jo pagelbininkas Duževskis davė tokią rodą:

– Nesirūpinkite, aš pasakysiu, ką daryt. Eikite tiesiog pas prabaščių ir paprašykite, kad nudraustų moteriškę nuo skundo. Prabaščiaus ji tikrai paklausys. O kad prabaščius išpildys jūs prašymą, tai aš duodu savo galvą. Jis dabar laukia užtvirtinimo ant praloto, tai jam paviečio viršininkas labai reikalingas su gerais liudijimais. Už tą dalyką prabaščius parduotų dūšias visos savo parapijos – aš jį gerai pažįstu.

Tą pačią dieną Kruglodurovas buvo pas prabaščių ir visai nedaug turėjo darbo perkalbėt jį į savo pusę. Prabaščius pažadėjo nutildyt moteriškę, o Kruglodurovas nudžiugo, pasisekus užstot maskolių reikalus taip, kaip nori vyriausybė. „Garbė rankose, – manė Vakanalijus Vziatkovičius, – o mažių mažiausiai vyriausybės pagyrimas“.

Da iš vakaro prabaščius įsakė špitolninkui pavadint anksti Gražienę. Žmonelė atėjo, o prabaščius pradėjo taip:

– Mano vaikeli! aš per visą naktį mąsčiau apie tavo skundą, ir žinai ką, man rodosi, geriau bus, jeigu neskųsi. Pati supranti... kad būtum mergina, tai tas atsitikimas kenktų tau, o dabar... kokia pragaištis?.. Su tuo skundu... pradėsi, tai daug vargo, iki pasibaigs, o ant galo da gali nelaimėt... Geriau, vaikeli, neskųsk! aš taip rodiju. Juk kasdien poteriauji: ir atleisk mums, kaip ir mes atleidžiam. Atsimink, vaikeli!

Moteriškė prižadėjo neskųst, tik atsisveikinusi ir eidama namo, negalėjo nė kokiu būdu suprast: dėl ko tas atsitikimas užvakar buvo baisus, o šiandien nieko nekenkia? Dėl ko užvakar reikėjo skųst, o šiandien jau ne? Rado tik vieną išaiškinimą: taip liepė kunigas, tai taip turi būt gerai.

Vienok nė šiuo žygiu neteko viršininkui nė garbė, nė vyriausybės pagyrimas. Nieks nepavadino, kad Vakanalijus Vziatkovičius – apgynėjas maskolių reikalų, o nuo vyriausybės juk tyčia buvo slepiamas tas atsitikimas su Gražiene.

– Da pabandysiu paieškot pavietyje žmonių su išvirkščiomis nuomonėmis,– ramino save Kruglodurovas.– Reikia išbandyt visi keliai, iš viršaus nurodyti.

Tuojau davė išskirstytiems pavietyje žemskiams ypatingą įsakymą, idant žiūrėtų gerai, ar nepasirodys kur neištikima žmogysta, ir apie tai ant tų pėdų praneštų.

Į ūmą laiką gavo du raportu. Viename rašo: „Apie Galagaudžius suka kasžin koks žmogus poniškai apsirėdęs vaikščioja po kalnus dairosi į visas puses o paskui pasistatęs ant aukšto trikojo mašiną prikiša prie jos galvą užsidengia juoda pala ir ką jis ten paskui daro nepatyriau negalėdamas prisiartint, kad neužtėmytų manęs ir nepabėgtų“.

Kitas raportas toks: „Apie Trumpuvą pasirodė kasžin koks ponas, kuris ateina į kaimus ir mieruoja žmonių galvas. Kam jis taip daro, negalima žinot. Vieni sako, kad rengia lietuvių kariumenę ir mieruoja galvas, idant kepurės gerai tiktų kiekvienam. Kiti sako, kad jis neva mieruoja, o tuo tarpu šnabžda į ausį, mokindamas, kaip smaugt maskolius“.

– A! turiu jau du paukščiu! – judošiškai nusišypsojo trokštantis garbės administratorius. – Tai litvomanai arba socialistai! Suimsiu juodu!

Nesistebėkime: juk administratorius parapijos dėl garbės savo pavedė į abješčikų rankas jaunos moteriškės garbę, tai dėl ko gi administratorius paviečio negalėtų dėl savo garbės pašvęst nekaltų žmonių liuosybę?

Įsakyta suimt suskųstas raportuose neištikimas žmogystas. Tegul visi žinos dabar, kad Vakanalijus Vziatkovičius ant visko turi akį kaipo tikras administratorius ir naikintojas negeistinų valstijai gaivalų. Jau apie šitą dalyką tik turės žinot vyriausybė. Bet ir čia Kruglodurovas vieton garbės sulaukė tik juokų. Pasirodė, kad tuodu ponu buvo atvažiavusiu ant vasaros pasilsėt panemunėse. Vienas buvo mylėtojas fotografas, o kitas garsus etnologas. Jau kad nesiseka kam, tai nesiseka!

Kruglodurovas buvo net užmetęs mintis apie įgijimą garbės, tik išgirdo, kad gubernatorius pagyrė vieną viršininką už įtaisymą „ikonos“ ant atminties išlikimo nuo myrio Aleksandro III, susikūlus ties Borkais mašinai. Atgijo mūs viršininkas ir su visa energija stvėrėsi prie taisymo tokios pat „ikonos“. Čia tur pasisekt ir vyriausybė negal neužtėmyt. Neilgai laukdamas, pradėjo rinkt iš savo paviečio tam dalykui liuosas aukas. Činovninkai visi turėjo duot, nes bijojo, kad nedavę nenustotų vietos; dvarponiams nepritiko neduot, ypač kad jų draugijinės ir politiškos nuomonės sukosi tik aplink tai: pritinka ar nepritinka; vaitams, raštininkams ir šaltyšiams buvo įsakyta duot: jeigu neduosite, tai aš jums parodysiu! Kunigai davė ant „ikonos“ su didžiu noru. Tokiu būdu į trumpą laiką buvo surinkta „liuosų“ aukų iš paviečio arti 800 rbl. Grįždamas iš paskutinės kelionės su surinktais pinigais, važiavo Kruglodurovas panemune per Trumpuvą, tarp neišpasakytai gražių kalnelių, apžėlusių medžiais ir krūmais. Vietos gražumas privertė administratorių svajot.

– Gerai vienok, kad mašina ties Borkais susikūlė... Gali žmogus nors pakilt vyriausybės akyse... Kad taip da vienas toks priepuolis, tai da aukščiau galėtum iškilt... O kasžin, kad taip ant paviečio viršininko gyvasties pasikėsintų, ar pagarsėtų pas vyriausybę? Juk viršininkas yra caro vietininkas, pildo jo valią, gali turėt neapkenčiančius... taigi ir ant viršininko gali kėsintis... gali...

Lyg tyčia lekia akmenukas, krinta ant rato ir atsimušęs suduoda į vežimo šoną.

– Stok! pasikėsinimas ant gyvasties! – sušuko Kruglodurovas nesavu balsu.

Tuoj liepė važiuojančiam su juo žemskiui ieškot krūmuose galvažudžio, o vežikui paduot tą akmenį, kurs buvo mestas.

– Štai šitas, pons viršininke, – tarė vežikas, paduodamas mažą akmenuką.

– Negal būt! – riktelėjo Kruglodurovas. – Su tokiu ant gyvasties nesikėsina! štai šitą paduok, – paliepė parodęs pakelėje įaugusį į žemę akmenį menkiausiai nuo dvidešimts svarų. Vežikas išlupo akmenį, įdėjo į vežimą, o viršininkas vertė ko greičiausiai važiuot į Trumpuvos dvarą. Čia padarė triukšmą ir suvarė žmones ieškot galvažudžio. Neužilgo atėjo žemskis, vesdamas už rankų du verkiančiu vaiku, kuriuodu mėtė ant kalno akmenukus, bandydamu, katro geresnė ranka. Mat vienas iš jųdviejų pamėtėjo smarkiau, pravažiuojant pakalnėje viršininkui, ir pataikė į jo vežimą. Kruglodurovas pareikalavo betgi nubaust vaikus, surašė protokolą ir nuvažiavo su akmeniu namo, ketindamas parodyt jį, kaipo corpus delicti, kad ne tik ant caro, bet ir ant viršininko galvos buvo pasikėsinę. Kadangi visi pradėjo juoktis iš tos Kruglodurovo pasakos ir corpus delicti, liepė akmenį išmest ir užsiėmė vien tik triūstis apie „ikoną“.

Apskelbė visiems, būk davęs daryt „ikoną“ Peterburge, būk kaštuosianti tiek ir tiek – vos išteksią ant apdarų ir altoriaus. O iš tikrųjų dirbo „ikoną“ Kaune ir viskas kaštavo ne daugiau per 400 rublių. Kur dingo likusiejie pinigai, nieks nė neklausė, nes tokiuose atsitikimuose priežiūros juk nėra.

Pargabeno „ikoną“ ir vėl pradėjo rinkt pinigus ant pašventinimo, o geriau sakant, ant palėbavimo pabaigus šventinimą. Dabar rinko jau ne nuo visų, tik nuo inteligentų.

Dienai pašventinimo prisitaisė, galima sakyt, priderančiai. Palengvinimui gi kelio savo garbei nepamiršo nė apie korespondentą. Užkvietė vieną mokintoją ir prašė aprašyt pašventinimo ceremoniją ir istoriją atsiradimo „ikonos“. Persergėjo vienok korespondentą, kad pats neišdrįstų pavest savo rašto spaudai, iki jis, Kruglodurovas, neperžiūrės.

Į kelias dienas po pašventinimo „ikonos“ atvažiavo Vakanalijus Vziatkovičius į Žydpilę, kur gyveno anas mokintojas, korespondencijai peržiūrėt. Autorius skaitė, o korespondencijos didžiavyris klausė. Korespondentas, pripažindamas, kad Kruglodurovas visgi ne koks menkniekis, o tik paviečio viršininkas, kartais gal užtart, nesigailėjo ko švelniausių žodžių, papuošiančių didžiavyrio vardą. Tik doblestnyj Vakkanalij Vziatkovič ir doblestnyj Vakkanalij Vziatkovič – nuolat skambėjo. Kruglodurovui tas dalykas labai patiko, bet norėdamas pasirodyt šiek tiek numanančiu ir kad neyra vertas taip didelės garbės, perkirto:

– Tamista, man rodosi, štai šitoje vietoje galima būt išmest „doblestnyj Vakkanalij Vziatkovič“. Anoje taipgi... galima. Matai, tamista, lyg per tankiai... juk supranti, tamista...

Autorius skaitė, o Kruglodurovas rodė, kokiose vietose galima išbraukt „doblestnyj V. V.“

Perskaitė visą korespondenciją, luktelėjo, ir viršininkas pasiūlė da kartą perskaityt, kad da geriau padailintų.

– Palauk, palauk, tamista! štai šitoje vietoje tai labai tiktų „doblestnyj Vakkanalij Vziatkovič“, – tarė Kruglodurovas, staiga prispaudęs su kairės rankos smilium stalą, lyg rodydamas tą vietą. – Mat ausis to reikalauja, – užbaigė pakreipęs žemyn dešiniąją ausį ir smulkiai miklindamas palei ją dešinės rankos pirštais.

Dabar autorius skaitė, o viršininkas rodė, kur būtų gerai pridėt „doblestnyj V. V.“ Pabaigė antrąją korektą, ir pasirodė, kad dabar kur kas tankiau atsikartoja „doblestnyj V. V.“ nekaip pirmąkart.

Didžiavyris pagyrė autorių už gražią plunksną, įsidėjo perrašytą iš naujo korespondenciją į kišenių ir išvažiavo. Ar buvo ta korespondencija patalpinta kokiam nors laikraštyje, pasiliko slėpiniu ant visados. Vienok Kruglodurovas atkreipė ant savęs vyriausybės akis, nes ant pašventinimo „ikonos“ buvo pats gubernatorius.

Nuo to laiko Kruglodurovo širdis buvo pripildyta neapsiliaujančio džiaugsmo. Da labiau nudžiugo gavęs nuo gubernatoriaus įsakymą atlankyt kaimų mokyklas per taip vadinamus egzaminus ir patirt, ar vaikai moka katekizmą. Mat Vakanalijus Vziatkovičius ir prie apšvietimo pridėjo ranką.

Pirmiausiai atvažiavo į Žydpilę ir, paprašęs mokintojaus paklausinėt vaikus iš katekizmo, klausė atsakymų atsidėjęs. Paskui, atsisveikindamas su mokintoju, taip prakalbėjo:

– Labai tamistai dėkui! vaikai iš tikėjimo dalykų atsako puikiai. Nors aš lietuviškai nesuprantu, bet iš akių matyt, kad tamistos mokintiniai katekizmą moką gerai. Taipjau vienas, skaitydamas ciecoriaus šeimyną, suklupo, bet tai nieko, tai, apskritai imant, mokėjimą katekizmo tamistos mokykloje da ne visai gadina... Tikėjimo dalykai – didelis daiktas! kas juos moka, tai moka viską! – užbaigė Kruglodurovas, pažymindamas paskutinį žodį ir parodydamas, kad supratime mokslo reikalų ir jo kelinės ne per žemai.

Iš čia nuvažiavo į Pliuškių bažnytkaimį ir užragino mokintoją paklausinėt vaikus poterių. Mokintojas buvo žmogus tamsuolis, bet turintis labai miklią sąžinę. Ta antroji ypatybė duodavo jam progą taip gudriai pasielgt prieš vyriausybę atvirais ir slapčiais keliais, kad žmonės negalėjo išmest jo nė iš mokyklos, nors kelis kartus buvo bandę. Taigi ir dabar, nepasitikėdamas, ar vaikai ant poterių nesuklups, griebėsi prie savo gudrumo:

– Pons viršininke, pavelykite pirmiau užklaust apie ciecoriaus šeimyną!

– Gerai, gerai, – tiko viršininkas.

Vaikiščią net prakaitas išpylė, iki išrentė visą šeimyną nuo pradžios iki galo. Vienok pasakė viską, ir dagi taip gražiai, aiškiai – tarytum riešutą krimto.

– Labai gerai, labai gerai, – pritarė Vakanalijus Vziatkovičius. – O dabar štai šitą vaiką užklausk tamista iš poterių! Vaikas atsistojo.

– Pavelykite, pons viršininke, aš da jį užklausiu... Pasakyk, kaip aukštiname mūs poną viršininką? – suskubino mokintojas.

– Ne, ne, ne! – perkirto Kruglodurovas. – Taip negalima... pirmiau reikia gubernatorius...

– Na, tai kaip aukštiname poną gubernatorių? – klausia mokintojas vaiko.

Vaikas išpleškino viską po imeni, otčestvu, činu i ordenam.

– Na, o dabar... kaip poną viršininką?

– Jevo vysokoblagorodije Vakkanalij Vziatkovič Kruglodurov, štabsrotmistr ir t. t., ir t. t., – atsakė vaikas aiškiai ir drąsiai. Matyt buvo, kad tą dalyką girdėjo ir atkartojo mokykloje tankiai, tikrai tankiau nekaip poterius.

Viršininkas atsistojo, ištiesė rankas ir vos ištaręs: – Vaikai, tai jūs ir mane pažįstate? – pravirko.

Daugiau vaikų jau neklausinėjo.

Žinoma, viršininkas padėkavojo mokintojui už gražų, rūpestingą mokinimą vaikų ir perstatė vyriausybei kaipo pirmiausiąjį jo pavietyje mokintoją, kuris reiktų apdovanot.

V

Atėjo laikas rinkimų vaitų. Jau ne tik šventomis, bet ir šiokiomis dienomis karčemos pilnos žmonių. Tik geria, tik rėkauja. Tai kandidatai myli savo rinkikus.

Mūs žmonės da nesuprato nė kokių savo tiesų, nelabai numanė, nė kam tas vaitas reikalingas. Tam turbūt, manė daugumas, kad būtų ką rinkt. Dėl to gi rinkdavo į vaitus ne tuos, kurie galėtų geriau atlikt ir apgint valsčiaus reikalus, o tik tuos, kurie galėjo pastatyt daugiau degtinės. Iš tokio žmonių aklumo naudojosi visokios erkės, visoki Pstrumskiai ir Bavolskiai. Jie gali laimėt iš valsčiaus tol, iki valsčius pats nepatirs savo tiesų, nesupras savo reikalų ir nepradės rinkt sau vaitus, galinčius apmalšint raštininkų šunystes arba ir visai prašalint netikusius. Dabar tokiems Pstrumskiams labai rūpėjo, kad būtų išrinkti į vaitus tik jų pačių paskirti parankūs kandidatai. Tame reikale atsilankė jau po kelis kartus pas viršininką, kuris juk pažadėjo neužmiršt. Ant galo ir paties viršininko nauda, išpildžius pažadėjimą ir prilaikius savo uždarbio šaltinius.

Ant rinkimų į Miškagalius, Dykulius ir Žioplius pasirengė važiuot pats Kruglodurovas, o kitus valsčius paskyrė savo pagelbininkui.

Paskirtoje rinkimų dienoje atvažiavo Kruglodurovas į Žioplius. Bavolskis norėjo, kad liktų vaitu tas pat, kur iki šiol buvo, o valsčius jo visai nenorėjo ir statė savo kandidatus. Ką čia daryt? Pasirodavojo Bavolskis su viršininku ir štai ką padarė: vieton rinkt paprastu būdu, šaukia į kanceliariją po vieną žmogų ir klausia, ką jis nori į vaitus.

Gavę atsakymą, įrašo pravardę rinkiko į vieną iš trijų ištiestų ant stalo popierą, į tą būtinai, kur neva surašomi balsai paminėto kandidato. Paskui šaukia kitą ir t.t. Pasirodė ant galo, kad ant lapo Bavolskio kandidato buvo prirašyta daugiausiai balsų, nors ant jo nesirašė nė vienas valsčionis. Bavolskio kandidatas, žinoma, liko vaitu.

– Vyrai! kaip tai gal būt? – tarėsi nusistebėję žmonės, kurie buvo negirti. – Juk čia ne rinkimai! iš mūs tik tyčiojasi!

– Na tai ką padarysi? – sako kitas.

– Galime skųst! – sako pirmasis.

– Kam pasiskųsi? – atsiliepia trečias. – O da gali Siberiją pamatyt... Ant galo ar ne vis tiek: ar tas vaitu, ar kitas. Mokesčių juk nesumažins...

Taip kalbėjosi nuskriausti žmonės, bet nesutarė gintis, nes nežinojo, kaip gintis, ir bijojo pradėt. Valsčionys verkė, o Bavolskis juokėsi. Dykuliuose rinkimus atliko da greičiau ir da prastesniu būdu. Kruglodurovas, išėjęs po užkandžio nuo Kuznickio, pasakė tik:

– Kas nenori Striukio, tegul išeina priešai! Lengva taip pasakyt, bet nelengva išpildyt. Nė vienam žmogui neyra smagu pasirodyt, dagi prieš visus, kad tokio ir tokio nenori, esi lyg jo priešininku. Lengviau pasirodyt kieno draugu. Nieks neišdrįso išeit priešai iš minios, nors visi buvo paketinę išmest Striukį iš vaitų. Viršininkas luktelėjęs traukė toliau:

– Tai nėra tokio, kuris nenorėtų Striukio? Užrašykite, kad Striukį išrinko visi! – užbaigė atsigręžęs į raštininką ir nuėjo į vidų.

Nors visiems buvo aišku, kad čia negerai pasidarė, kad ne taip renka vaitus, bet nežinojo žmonelės, ką daryt, tik kaltino viens kitą:

– Ko tu neišėjai?

– O tu ko neišėjai? Gudruolius koks!

– Aš būčiau išėjęs, kad tik tu būtum.

– Ir aš būčiau išėjęs, kad tik tu nebūtum kvailas!

Žmonės kaltino patys save, o Striukis, Kuznickio kandidatas, liko vaitu.

Rinkimai Miškagalių valsčiuje buvo taip ypatingi, parodė tiek žemų palinkimų, pagedimo, painiojimų, neteisybės, kad tą dalyką ketinu aprašyt smulkiau, visai skyrium.

Da toli prieš rinkimus, beveik už dviejų metų, Miškagalių valsčius sutarė rinkt į vaitus Petrą Svarūną, baigusį universitetą ir buvusį inspektorium gimnazijos. Pametęs tarnystę tolimoje šalyje, gyveno dabar Svarūnas Lietuvoje pas savo brolį. Jau valsčius norėjo išrinkt jį pirmiau ar į vaitus, ar į sūdžias, tik jis neapsiėmė. Dabar sutiko ir pasidavė į kandidatus. Pasigailėjo žmonių ir pasižadėjo patarnaut valsčiui, ketindamas išrodyt visas neteisybes, daromas ikšiol kanceliarijoje, pastatyt valsčionių tiesas taip plačiai nuo rubežių iki rubežių, kaip jos išrodo įstatymuose. Šiandien tos tiesos buvo labai susiaurintos, nes žmonės ir patys nieko apie jas nežinojo ir da turėjo nelabą vyriausybę. Daugumas valsčionių netikėdami galvas kraipė, kada Svarūnas užminė jiems sykį, kad jie turi tiesą patys tarp savęs pasiskirstyt, kiek kam priguli mokesčių dėt.

Raštininkas Pstrumskis iš savo pusės taipgi tėmijosi, kas jam būtų parankiausiu vaitu. Anksti pavasarį, kada da nežinojo apie pasidavimą Svarūno į kandidatus, Pstrumskienė atvirai išpasakojo pačiam Svarūnui savo politiką ant ateinančių rinkimų.

– Valsčius išrinks tą, kurio mano vyras norės, – sakė ji.

– Valsčius stengiasi dabar, kaip girdėt, – atsakė Svarūnas, – išsirinkt vaitą, išmanantį kanceliarijos darbą. Rinks arba Kirvelį, arba Raibutį.

– O kam reik vaito, išmanančio kanceliarijos darbą? Juk mano vyras gerai tą darbą supranta. Jau tiek metų raštininkauja! Viršininkas niekad jo nepapeikia. O Kirvelis tai girtuoklis, tankiai karčemoje po suolu guli. Yra vienas šaltyšius, žmogus blaivas, teisingas, kuriam aplinkiniai kaimai paveda mokesčius nunešt į kasą. Jį valsčius tikrai išrinks į vaitus, ypač jeigu da aš prisidėsiu. Be juoko! Piktavalės valsčiuje aš taipgi įtaikiau vieną šaltyšių į vaitus. Ik pat rinkimo nė mano vyras, nė valsčius, nė jis pats nežinojo, kad jį kas rinktų. Susiėjus žmonėms ant rinkimų, aš apstačiau stalą su bonkomis, padėjau užkandžio, pasišaukiau didesnius ūkininkus, gražiai pamylėjau, ir kaip paskui jie išėję suriks: „Rėplaitis, Rėplaitis vaitu!“ Jiems pritarė da kiti, ir mano šaltyšius buvo išrinktas į vaitus. Bus ir čia taip. Aš jau gerai pažįstu žmones.

Pstrumskis, patyręs, kad Svarūnas pasiduoda balsavimui į vaitus, užsispyrė visokiais nelabais trukdymais Svarūną prie vaitystės neprileist. Paleido į valsčių paskalą, būk valsčius turįs tūkstantį rublių skola, būk ta skola prie nemokinto vaito užslepiama, o jeigu bus išrinktas Svarūnas, tai užslėpt nebus galima ir reiks skola užmokėt. O tuo tarpu per Klynaitį, vaito kandidatą, ir Kirvelį, rodininką, geru abudu girtuokliu, padavė žandarams skundą, būk Svarūnas turįs žemę užsirašęs tiktai fiktyviškai ir per tai negali būt vaitu. Už tai pažadėjo Pstrumskis skundikams padarysiąs vieną iš jų vaitu, o kitą vaito kandidatu. Neužilgo padavė skundą kitą, būk Svarūnas esąs girtuoklis, turįs sumišusį protą ir t.t.

Beje! Pstrumskis visai neįrašė Svarūno į kandidatų lapą.

Svarūnas, patyręs apie viską, nuvažiavo pas paviečio viršininką pasisakyt, kad jo neįrašė į kandidatus ir paleido neteisingus skundus. Viršininkas atsakė, kad da kandidatų lapo nematęs, o jeigu rasiąs Svarūną neįrašytą, tai liepsiąs įrašyt. Skundų gi nė kokių pas jį neesą, jeigu atsirastų paskiau, tai duosiąs Svarūnui žinią.

Nors Kruglodurovas priėmė Svarūną labai švelniai, vienok, susitikęs rejentą, pasakė:

– Ar supranti tamista, kokį Miškagalių valsčius renka sau vaitą? Žmogų, baigusį universitetą, buvusį inspektorium gimnazijos!

– Labai gerai, jeigu toks žmogus apsiima patarnaut valsčiui,– atsakė rejentas.

– Gerai! Bet matyk tamista, jo činas aukštesnis už mano, tai kaip aš jį pabausiu? Aš turėčiau jį baust per gubernatorių arba per sūdą, o tai man visai neparanku!

Reikia žinot, kad Kruglodurovas ant činų lipynės stovėjo trimis laipsniais žemiau už Svarūną. Matė, kad su tokiu vaitu jau negalės elgtis „be ceremonijos“, ką buvo papratęs daryt su kitais vaitais. Taigi Svarūno kandidatūra ir Kruglodurovui buvo negeistina.

Pstrumskis, nepasitikėdamas skundams, nusiuntė pas viršininkienę savo pačią, žinoma, ne su tuščiomis. Pstrumskienė įsišnekėjusi pradėjo skųstis:

– Svarūnas da neišrinktas į vaitus, o jau nori mus išmest iš kanceliarijos! Tai, ką jam mes! Jis giriasi, kad ir viršininkas jam menkas daiktas, kad galįs jį pamokinti!

Viršininkienė įsitėmijo šitą ir papasakojo savo vyrui. Vyras taipgi įsitėmijo.

Atėjo 2 diena gegužio, diena rinkimų.

Kandidatai buvo keli, o tarp jų sukriausias – Raibutis, kamarninko raštininkas. Jis puldinėjo tarp susirinkusiųjų nuo vieno prie kito, save girdamas, kitus peikdamas.

– Ką, – sako, – Svarūnas išmano kanceliarijoje? Koks jis bus vaitas? Jis tik vaikus težino mokint! Vienas atsiliepia:

– O tu ar gali vaikus mokint? Mat paršas, pusantros kliasos pabaigęs, o šneka ant akademčiko!

Raibutis sugėdintas nulindo kasžin kur. Bet jau jo dalykas liko praloštas. Da aršiau, paleido paskalą, būk Raibutis vesiąs Pstrumskio dukterį. To buvo jau per daug, kad Raibučio kandidatūra dingtų neatitaisomai.

Visi, matoma, norėjo į vaitus Svarūno. Dėl ko norėjo? Dėl to: 1) tikėjosi nuo jo, kaipo išmanančio ir teisingo žmogaus, kad valsčiaus neskriaus ir neužslėps šelmystų, raštininko išvien su buvusiu vaitu padirbtų; 2) Svarūnas pažadėjo gyvent prie kanceliarijos. O tai didelis žmonėms palengvinimas, nes ikšiol tankiai negalėdavo visko su sykiu kanceliarijoje atlikt, turėdami kasžin kur ieškot vaito; 3) tikėjosi, kad, Svarūnui pastojus į vaitus, turės išeit Pstrumskis, tinginys ir lupikas, ir kad kanceliarijoje bus užvesta tvarka; 4) Svarūnas buvo žmogus nors aukšto mokslo, bet prieinamas, ne didžiuolis.

Pstrumskio gi valsčius nenorėjo ir labai nekentė. Oi buvo už ką nekęst! Lupdavo žmones kruvinai, be gėdos ir pasigailėjimo. Jau nieko nė nedirbdavo, tik, vaikščiodamas po kanceliariją, svarstė, nuo ko kiek galėtų išlupt. Imdavo didelius pinigus net už tokius dalykus, už kuriuos neprigulėdavo imt nė skatiko. Už išdavimą liudijimo perkant žemę nulupdavo po 3, 5, 10 ir 15 rublių; už valančenijas - 10 ir daugiau, už laiškelį parduodant gyvulį imdavo po vieną arba du auksinu; už pasą į Prūsus – rublį ir t.t. Plėšdavo už mažiausią daiktelį. O nuo parėjusių iš Amerikos imdavo šimtais. Ypač pelnydavo gerai, kada žmonės su jo pagelba atsiimdavo ugniapinigius. Kam vėl pateko atimt per vaitą pinigus nuo skolininko pagal tiesos nusprendimą, tai Pstrumskiui vis likdavo arti pusės visų pinigų – kitaip neidavo jų paieškot. O jeigu da kaltininkas paprašydavo užvilkt sugrąžinimą skolos, tai raštininkėlis ir iš čia pelnydavo, taip kad abi pusės turėdavo jam įkišt. Sunku būtų išpasakot visas Pstrumskio gudrybes dalykuose plėšimo žmonių. Bus gana jau ir to, kas aukščiau paminėta. Ir iš to galima matyt, kad valsčius galėjo nekęst Pstrumskio. Prie šitų visų ypatybių, raštininkas mėgdavo dagi užsitraukt, o žmonių reikalus atlikdavo tada, kada jam pačiam patiko.

Ant tokių raštininko darbų valsčius ketino per susirinkimą pasiskųst viršininkui ir prašyt, kad jį iškeltų. Bet atsirado keli, kurie sudraudė tai daryt, sakydami: jeigu sykį bus išrinktas išmintingas vaitas, tai Pstrumskis pats turės prasitraukt. Paskui pasirodė, kad valsčius padarė didelę klaidą, tylėdamas apie atstatymą raštininko.

Iš vakaro prieš rinkimus atvažiavo į Benderių kaimą žandarai, klausinėdami pas kaimynus apie Svarūną. Klausinėjo, ką jis veikia, ar vaikų nemokina, ar turi savo lauką. Kaimynai pasakė, kad turįs lauką ir trobas įtaisytas. Veikte ką veiks, lauko darbo nemokėdamas: skaito, rašo, o kad vaikus mokintų, tai negirdėję. Skundas buvo paduotas be parašų, o skundikai, Kirvelis su Klynaičiu, patys save pridavė į liudytojus. Žandarai, surinkę kaime apie Svarūną žinias, nesutinkančias su skundu, visai nė neužėjo pas liudytojus skundikus. Tuodu vėl atkartojo savo skundą ir labiausiai spyrė ant to, kad Svarūnas skaitąs knygas, laikydami tai per didelį nusidėjimą.

Nors Pstrumskis kur kas da prieš rinkimus pradėjo važinėt po kaimus, vaišint visus, siūlydamas savo kandidatą, nors pasikvietė į pagelbą Šlavikų karčemos žydą Šmulkį, vienok valsčius Pstrumskio prisimeilinimui nepritarė, nes, atvažiavus viršininkui ir paraginus rinkt vaitą, visi vienu balsu sušuko: "Svarūnas! Svarūnas!"

Viršininkui tas priepuolis nepatiko. Juk jis pats nenorėjo Svarūno vaitu, ir da Pstrumskis reikėjo gelbėt. Paliepia Kruglodurovas norintiems Svarūno pereit į kitą pusę. Pereina visi, išskyrus 13 pasidavusių į kandidatus. Tiek daug kandidatų padarė Pstrumskis, tikėdamas per tai išskirstyt balsus, idant mažiau tektų Svarūnui.

Tada viršininkas liepia rinkt vaito kandidatą. Valsčius, patėmijęs, kad viršininkas Svarūno nenori, sutarė rinkt į kandidatus tokį žmogų, kuris galėtų atsisakyt, panorėjus viršininkui užtvirtint jį vaitu. Išrinko Svainišių, pildantį jau ir be to dvi tarnystes, užveizėtojo kanceliarijos ir sąnario priežiūros bažnyčios. Jis gavo į 150 balsų. Pats viršininkas skaitė balsus ir atrado jų 270. Visi užtėmijo tą nemokėjimą skaityt, bet nieks nieko nesakė, nes Svarūnas turėjo 480 balsų, o Svainišius buvo pažadėjęs atsisakyt.

Ant galo Kruglodurovas, nežinodamas, ką daryt, liepia rinkt trečią kandidatą. Bet valsčius tiesiog pasakė, kad jam trečio kandidato nereikia, kad į vaitus išrinko Svarūną, o į kandidatus Svainišių.

Pasirodžius, kad valsčiaus negalima nė kokiu būdu priverst rinkt trečią kandidatą, nors po kelissyk ragino, pats Kruglodurovas įrašė Svarūną į kandidatų lapą, kas da ikšiol visai nebuvo padaryta.

Ponia Pstrumskiene! Nebuvo čia taip, kaip pranašavai. Matyt, žmonių nepažįsti.

Visą tą dieną landė Pstrumskis tarp žmonių ir klausė, ką šneka. Tą pat darė Šlavikų Šmulkis su savo vaikais. Turbūt nelaimingas pagavo žinias, nes Pstrumskis baisiai nusiminė. Išvydęs pavojų, kybantį ant jo galvos, stvėrėsi iš paskutiniųjų gelbėtis. Ikšiol buvo pasitikėjęs pats ant savęs, dabar, nepasisekus, šoko ieškot pagelbos pas kitus. Nuvažiavo pas Virdulynės sūdžią Bandavičių, garsų dirbiką painių ir skundų ant savo priešininkų laike kiekvieno rinkimo. Jau jis kartą skundė net Svarūną, kurį buvo paketinę rinkt į sūdžias vieton Bandavičiaus. Dabar taipgi mielai prisidėjo prie Pstrumskio, nes Svarūno vaitavimas jam pačiam buvo neparankus – vaitas greičiau gal būt sūdžia už kitus kandidatus. Sutarta apskųst Svarūną, kad jis, kaipo užsipelnęs bajorystę, neturi tiesos pirkt valsčionišką žemę ir dėl to negal būt vaitu.

Atvažiuoja pas Pstrumskį viršininko pagelbininkas Duževskis. Nelaimingas raštininkas puola prie jo, melsdamas rodos. Duževskis rodija visai noriai ir gerai. Tuoj sustatė juodu šitokį skundą: „Svarūnas mokina slapčia vaikus, skaito uždraustus užrubežinius laikraščius ir protauja apie tai tarp žmonių. Jis yra pusadvokatis ir stoja į sūdą, o kaipo toks negali užimt nė kokios tarnystės. Taigi mes, Miškagalių valsčius, Svarūno turėt vaitu nenorime ir t.t.“

Ant to skundo taipgi nieks nepasirašė.

Toki skundai prajuokino net Kruglodurovą. Valsčius vienu balsu išrenka Svarūną, o po kelių dienų tas pat valsčius sako Svarūno nenorįs!

Prie tokio valsčiaus užsispyrimo Kruglodurovas jau buvo savo pusę apleidęs, bet reikia gelbėt Pstrumskis. Tegul jau Svarūnas bus sau vaitu, tegul tik Pstrumskis lieka raštininku, tegul jo Svarūnas neišmeta. Pasimatęs su Svarūnu, klausia:

– Ar tamista galėtum su Pstrumskiu sugyvent?

– Aš Pstrumskiui nė kokio pikto nedarau,– atsakė Svarūnas,– tik jis prieš mane eina, paduodamas per bjauriausius girtuoklius skundus ant manęs. Ant galo nuo Pstrumskio prigulės, ar galima bus sugyvent, ar ne.

– Ar tenai ant vietos galima kur nusisamdyt gyvenimą?

– Kurgi nebus galima?

Svarūnas suprato, kad viršininkas nori ne tik palikt Pstrumskį raštininku, bet ir tame gyvenime, kurį valsčius turėjo paskyręs vaitui. Da ilgą valandą juodu kalbėjo, ir matyt buvo bentgi tuo žygiu viršininko palinkimas jau į Svarūno pusę.

Pstrumskis stipriai tikėjo, kad Svarūnas nebus paskirtas užtvirtinimui, nes ne tik viršininkas buvo tai pažadėjęs, bet ir visas biuras jo pusę laikė, o viršininkas visada klausydavo savo biuro rodų. Biurui priderėjo laikyt Pstrumskio pusę. Kada tik jis atvažiuodavo į Naupilę, tai visą biurą, anot žydo pasakos, „padarydavo be kojų“: nuo Dinės jau rėplomis grįždavo namo.

Sukakus dviem ar trims nedėlioms, atvažiavo Pstrumskis su pačia ir dukterim į Naupilę. Patyrė biure, kad jau siunčia pas gubernatorių popieras Svarūnui užtvirtint. Ta žinia apliejo Pstrumskį tarytum šaltu vandeniu. Kaip šūvis nubėgo pas pačią. Pati, pamačiusi atsimainiusį jo veidą, klausia:

– Kas atsitiko?

– Svarūną užtvirtins! – atsakė trumpai.

– O Jėzau! – suriko raštininkienė ir, parvirtusi ant lovos, apalpo. Duktė, pasižiūrėjusi ant motinos, apalpo taipgi. Bet Pstrumskis su jomdviem nesiglamonėjo. Paliepęs pašaukt daktarą, išvažiavo ko greičiausiai namo padaryt kanceliarijoje šiokią tokią tvarką.

Valsčius, matydamas visas paines ir bijodamas, kad iš tikro nepakiltų kliūtis su Svarūno lauku, parašė gubernatoriui prašymą, kur išdėstė, kad stato už Svarūną „savo naudą rubežiuose reikalaujamo įstatyme cenzo“. Prie to, vienas sodietis statė skyrium dešimts margų su trobomis.

Kada prašymas nukako į Suvalkus, nuvažiavo ten ir Svarūnas. Pas gubernatorių, kurį tuokart užvadavo vicegubernatorius, patyrė, kad valsčiaus ir ano sodiečio prašymai nebus pakakinti, nes įstatymuose nėra pasakyta, kad tame dalyke galima būtų priimt svetimą užstatymą.

– O ant galo,– tarė vicegubernatorius,– to užstatymo nė nereikia dėl to, kad turi tamista reikalaujamą cenzą ir gali būt užtvirtintas. Jeigu net nuspręstų tą cenzą nuo tamistos atimt, tai vis praeis ilgas metas, o tuo tarpu gali tamista įgyt tokią žemę, kokią leidžia įgyt įstatymai. Pasakyk tamista šitai viršininkui.

– Ar negalima būtų gaut nuo jūsų mylistos raštelį pas viršininką?

– Be reikalo. Ne mano dalykas mokint viršininką,– atsakė vicegubernatorius.

Svarūnas parvažiavęs išpasakojo ir paaiškino viršininkui viską, ką girdėjo Suvalkuose.

Tuo pat tarpu Pstrumskis taipgi nusiuntė į Suvalkus savo bičiulį Šlavikų Šmulkį. Žydas prieis visur – priėjo ir prie gubernatoriaus kanceliarijos viršininko...

Rodos, vėl aptilo. Štai per Petrinių jomarką susitinka Svarūną viršininkas ir rodo jam Raibučio skundą, būk Svarūnas kurstąs valsčių. Tik nepasakyta buvo, prieš kokį viešpatį kursto: prieš Pstrumskį ar prieš Raibutį.

Taip klojosi, iki nebuvo namieje viršininko pačios – buvo išvažiavusi ant kelių nedėlių į Vilnių. Ikšiol visos sąlygos taip buvo pakrypusios, kad valsčius su Svarūnu tikėjosi laimėt tikrai. Tik štai parkeliauja Pogoda Nenastjevna, ir Pstrumskis pradeda greit atsigaut.

Neužilgo po jos parvažiavimo patiria Svarūnas nuo viršininko, kad jau jis pats abejojąs apie užtvirtinimą Svarūno, kad turįs apie tą dalyką susirašyt su gubernatorium.

Ką rašė Kruglodurovas gubernatoriui, nežinia, tik, sukakus mėnesiui ar daugiau, paragino Miškagalių valsčių susirinkt 18 rugsėjo ant paskyrimo vaito.

Valsčius susirinko įsakytą dieną, bet, užraginus viršininkui rinkt vaitą, žmonės atsiliepė:

– Mes jau turime išsirinkę vaitą Svarūną ir kandidatą Svainišių. Mes kitų nenorime. O jeigu ponui viršininkui Svarūnas nepatinka, tai rinkite sau kitą, bet ir algą jam mokėkite nuo savęs. Prašome mus daugiau be reikalo negaišint, nes dabar didelis darbymetis.

Taip pasakę, sujudėjo namo. Viršininkas vienok sulaikė juos, aiškindamas, kad neprivalo nesusitarę skirstytis.

– Svarūną užtvirtint neduoda gubernatorius,– teisinosi Kruglodurovas,– ką tik jūs išrinksite kitą, tai bus tikrai užtvirtintas.

Bet valsčius neatleisdamas šaukė: „Svarūną! Svarūną!“ Tada Kruglodurovas, pasiprašęs Svarūną į kanceliariją ir likęs su juo vienas, prakalbėjo šitaip:

– Pons Svarūne! Aš tamistos prašau atsisakyt nuo vaitystės. Iš savo pusės aš labai norėčiau užtvirtint tamistą, kaipo apšviestą žmogų, tik gubernatorius neduoda. Jis man įsakė padaryt naujus rinkimus. O jeigu tamista nenorėtum atsisakyt... tai administracija turės stvertis savo įrankių...

Svarūnas, išgirdęs tokią kalbą, pyktelėjo ir karštai atsakė:

- Ar tamistai, pons viršininke, rodosi – aš pats lendu į vaitus? Ką aš kaltas, kad mane valsčius renka? Juk aš nevažinėjau po valsčių, neprašinėjau, nepuldinėjau, nepapirkau. Jeigu mane skundžia Raibutis, būk aš kurstąs valsčių, tai tegul kas nors parodo, kur ir ką kursčiau. Tikras kurstintojas – tai štai šita kanceliarija. Kalbėkiva atvirai. Ar tamistai rodosi – šitie susirinkusiejie žmonės jau nė tiek neturi gudrumo, nė patys negal išmanyt, kaip juos kanceliarija skriaudžia, begėdiškai lupa? Ką mąsto, grįždamas iš kanceliarijos, toks neturtėlis, kuris jau trys dienos šičion vaikščioja ir ne tik ką savo reikalo neatliko, bet netur laimės išgirst nuo pono raštininko nė kokio atsakymo, o tik dėl to, kad neturėjo iš ko raštininkui pasigerint? Tamista, pons viršininke, žinoma, apie tai nežinai,– užbaigė su tokiu pažyminimu balso, kad klausytojas gerai suprato...

– Taip, ir aš numanau, kad jie čia „ima“...

– Taigi,– traukė toliau Svarūnas,– tikras kurstintojas – pati kanceliarija. Kam mane renka? Pasitiki, kad aš jų neskriausiu ir užvesiu kanceliarijoje tvarką. Jie, mane rinkdami, žiūri savo naudos, o ne mano.

– Na taip, taip, žinoma. Vienok aš turiu gubernatoriaus įsakyta rinkt kitą vaitą. Meldžiamas tamista, paliepk valsčionims, tegul renką kitą kandidatą!

– Man tai padaryt nesunku, tik netikiu, kad manęs klausytų, jeigu paties viršininko neklauso,– atsakė ant to Svarūnas ir, išėjęs laukan, pasakė žmonėms:

– Ponas viršininkas mane prašė pasakyt jums, kad rinktumėt kitą kandidatą.

Pasakęs atsitraukė, o Kruglodurovas vėl užragino rinkt kitą vaitą ir pridūrė, kad Svarūnui, rinkdami jį, tik duobę kasa. Gerai buvo viršininkas pamokintas, kaip ir ką tur daryt. Bandė paeiliui visas rodas, o prie galo turėjo pasilikęs „administracijos įrankius“, apie kuriuos jau net užminė Svarūnui. Užraginus du vokiečiai nutvėrė Raibutį už pažastų ir išvedė priešais, šaukdami: „Štai šitą mes renkame į vaitus!“ O kiti atsiliepia: „Judu jį renkate, judu ir algą jam mokėsite – mums piemens vaitu nereikia!“ Rinkikai su savo kandidatu ūmai išnyko, bet jau nesilaikydami už pažastų.

Tuo tarpu išnešė puodynes, išėmė grepšelį su gilutėmis ir telkė mest, kaip paprastai daroma renkant balsus. Valsčius nuo to atsisakė, o Spirgučių Antaura, pasisėmęs saują slyvų ir rodydamas jas, tarė:

– Kad ponas viršininkas mus ant šitokių užkviestų, tai noriai eitume visi.

Kruglodurovas mato, kad iš to nieko nebus ir kad iš jo pradeda tyčiotis, dėl to liepė nunešt puodynes atgal ir laukė, kas bus toliau. Bet jau pradėjo nerimt, nes buvo žymu, kad žmonės pyksta ir gali kartais padaryt, ko jis visai nesitiki. Valsčius pats pertraukė tą neramumo valandą:

– Mes žinome, pons viršininke, kas dirba, kad mes negalime turėt kokį norime vaitą. Tai darbas raštininko Pstrumskio! Jis nori, kad vaitas daugiau nemokėtų, vos tik ranką pasirašyt, o mes tokio vaito nenorime. Jau mes seniai tarėmės prašyt jus, kad mums duotumėte kitą raštininką, tik ikšiol to nepadarėme, tikėdamiesi, kad naujas vaitas padarys kanceliarijoje naują tvarką ir įsitaisys gerą raštininką. O dabar mes, pons viršininke, labai jus meldžiame tuojau, šiandien atstatyt Pstrumskį!

– Kuo gi Pstrumskis taip nusikalto? – klausia Kruglodurovas nusiminęs ir prijausdamas, kad duotų jam pamokinimų gal neištekt atsiradus netikėtoms sąlygoms.

Nupasakojo Kruglodurovui, kad Pstrumskis lupa valsčių, reikalaudamas už kiekvieną kanceliarijos darbą didelius pinigus, rinkdamas iš valsčiaus per daug mokesčių ir t.t., ir t.t. Vardan valsčiaus kalbėjo prakilnesniejie vyrai, antai Spirgučių Antaura, Audikų Brazys, Poškakaimio Laužaitis ir Bobrausių Papartis. Brazys tuoj parodė viršininkui laiškelį, raginantį mokesčius nešt: „...ant sūdo, kanceliarijos, vaito ir kitų reikalų“.

– Kas tai tie „kiti reikalai“? - traukia Brazys.– Koki čia mokesčiai reikia išmanyt?

– Ar knygose taipgi taip įrašyta? – klausia Kruglodurovas ir pradeda vartyt knygas. Neranda. Braziui parodžius, kur reikia ieškot, atranda tokį pat įrašymą ir ima Pstrumskį neva baust prie visų.

Valsčionys buvo jau įpykdinti ir taiposgi pasiryžo varyt savo iki galo kaip ir viršininkas. Pareikalavo, kad Pstrumskis parašytų ant savęs nuo valsčiaus prašymą pas gubernatorių. Pstrumskiui rašyt ant savo galvos – tai jau per didelis nusižeminimas. Nesutiko.

– Tu esi valsčiaus raštininkas, tai turi išpildyt tą mūsų reikalavimą! – prispyrė.

Pstrumskis turėjo išbėgt. Tada vertė rašyt antrąjį raštininką, Takūną. Jis atsisakė, nes nesąs čia užtvirtintu raštininku.

– Jei negali atlikt, kas reikia, tai šelauk! Ko čia užimi kitiems vietą? Daug yra mus vaikinų, kurie į tavo vietą tiks!

Ir tas išbėgo.

Reikėjo rašyt patiems, bet tą dalyką atidėjo ant rytojaus, o tuo tarpu prašė viršininką, kad tuoj atstatytų Pstrumskį ir užvestų tardymą jo šunysčių ant sušaukto tam tyčia valsčiaus susirinkimo. Kruglodurovas atsisakė dabar negalįs palikt kanceliariją be raštininko ir vaito, o šiaip išpildysiąs viską, ko prašo. Tąsyk sustatė protokolą susirinkimo ir valsčius pareikalavo kopijos su viršininko parašu, pridurdamas, kad kitaip nė vienas nesirašys ant protokolo. Kruglodurovas turėjo tai išpildyt.

Tik vėlai vakare pasibaigė tas garsus susirinkimas, kokio nesitikėjo nė vienas Pstrumskio bičiulis, ant kurio pasirodė, kad jau ir valsčionys pradeda numanyt savo tiesas ir kad tas tiesas negali sulaužyt nė paviečio viršininkas, eidamas tiesos keliu,– gal jas apsukt tik šuntakiais, nes su tais da žmonės nepasipažįsta.

Pasibaigus susirinkimui, Kruglodurovas jau neužėjo pas Pstrumskį „pasilsėt“, o tiesiog nudūlino pėsčias pas kordono aficierą netoli nuo kanceliarijos. Taip ir rodėsi visiems, kad jau pas Pstrumskį neužeis. Bet kur tau! Kaip tik visi išsiskirstė ir gerai sutemo, neiškentė neužėjęs. Čia Pstrumskis su visa savo šeimyna puolė Kruglodurovui į kojas, šaukdami: „Neprapuldyk, pons viršininke, neprapuldyk!“

Voliojosi ant žemės, iki viršininkas nesuramino:

– Pažiūrėsiu, pažiūrėsiu!

Tada Pstrumskienė pakilusi nubėgo atsinešt gardžių skystimėlių. Kruglodurovas iš pradžių purtėsi negersiąs, bet, bausdamas Pstrumskį, pajuto sausumą gerklėje ir neiškentė neišgėręs. Paskui nereikė nė verst.

Tą vakarą džiaugėsi Miškagalių valsčionys įbaudę savo ponus ir tikėdami greit su jais galą surasią. Antaurą, Brazį, Laužaitį ir Papartį tai ant rankų nešiojo. Vienok matėme, kad ir jų priešininkai kanceliarijoje nepasiliko be vilties.

Svarūnui vis rūpėjo Kruglodurovo pasakymas, kad „Svarūnui, rinkdami jį į vaitus, tik duobę kasa“. Būdamas sykį Naupilėje, užėjo pas viršininką ir užklausė, ką tai reiškia.

– Ant tamistos yra paduotas didelis skundas ir atsiųstos ant tamistos vardo uždraustos lietuviškos gazietos. Supranti tamista, kad dabar galima tamistą administratyvišku keliu iškelt iš Miškagalių valsčiaus,– atsakė viršininkas ramus, kad Svarūnui jau tos baimės užteks.

– Aš iškėlimo iš valsčiaus nesibijau,– kalbėjo Svarūnas,– o išdarkymams yra sūdas. Ar negalėtum tamista parodyt man tą baisųjį skundą ir tas gazietas? Aš žinau, kad nė kokių uždraustų gazietų neparsikviečiu. Jeigu gi atėjo ant mano vardo tokios gazietos, tai, pons viršininke, parkviest gazietą ant svetimo vardo gali kiekvienas piktadarys, norėdamas atkeršyt. Juk šiandien tai paprastas pas mus dalykas. Nori tūlas pasigerint vyriausybei – eina ir skundžia, kad tam ir tam kampe skaito lietuviškas gazietas, o kartais pasako net pravardes visai nekaltų žmonių. Kitas nori atkeršyt – eina ir apskundžia, kad tas ir tas prilaiko uždraustas knygas. Yra tai labai lengvas būdas pabaudimo: už žmogžudystę, vagystę gal sūdas išteisint, o čia sūdo nėra – apskundė, ir jau neišsivaduosi, kaltas ar nekaltas. Tiktai nežinau, ar vyriausybė iš tikro to dalyko nesupranta, ar apsimeta tik nesuprantanti, ir jeigu gąsdina už tai administratyvišku keliu, tai taipgi nenumanau, ar iš geros, ar... iš piktos valios.

Kruglodurovas, prijausdamas, kad, taip bešnekant, gali suirt visi jo planai, ir norėdamas greičiau atsikratyt nuo drąsių Svarūno pažvilgių, pasakė jam: skundas esąs pas žandarų viršinmką, o gazietas galima matyt biure pas raštininką Čolovskį arba pas žemskių viršininką. Svarūnas išėjo. Vienok nė vienoje, nė kitoje vietoje nė kokių gazietų nebuvo ir nieks negirdėjo, kad tokios gazietos būtų atėjusios. Iš kur paviečio viršininkui galėjo ateit į galvą pramanyt tokius melus? Bet Svarūnui buvo aišku, kam tas melas pramanytas.

Valsčionys, nesulaukdami nuo viršininko nė kokios žinios apie Pstrumskį, išleido į Suvalkus savo plenipotentus. Tie padavė gubernatoriui prašymą, idant užtvirtintų Svarūną, atstatytų Pstrumskį ir parleistų savo ypatingą činovninką Pstrumskio prasikaltimams ištirt ir idant ištyrimas būtų atliktas ant tam tyčia sušaukto valsčiaus susirinkimo. Prašyme buvo išaiškinta keletas Pstrumskio nuodėmių ir pamatas, dėl ko nori vaitu Svarūną, o ne ką kitą. Gubernatorius prašymą priėmė ir pasakė, kad raštininkas – tai valsčiaus samdininkas ir valsčiui priguli jį laikyt ar ne, o nežinąs vėl, dėl ko negalima būtų Svarūną užtvirtint.

Svarūnas taipgi į tą tarpą buvo Suvalkuose. Patyręs gubernijos „prisutstvijoje“, kad jam leista turėt valsčionišką žemę, nuėjo pas gubernatorių.

– Aš pats prieš tamistos užtvirtinimą neturiu nieko,– sako gubernatorius,– yra mat kitas dalykas: tamistai nepripažinta tiesa valdyt valsčionišką žemę.

– Juk man gubernijos „prisutstvije“ pripažino tą tiesą,– atrėmė Svarūnas.

– Tai padaryta be manęs, ir aš ant to netinku. Mat gubernatorius buvo per visą vasarą užrubežyje ir tik trys dienos, kaip pargrįžo. Teisybė, be jo išėjo tas pripažinimas, bet reikia atsimint, kad gubernatoriaus paliktas užvaduotojas turėjo gubernatoriaus valią. Tik gubernatorius čia parodė savo panaberiją, nes jam nesmagu buvo prieš Svarūną nežinot, ką jo „prisutstvije“ nusprendė.

– Ant galo,– sako Svarūnas,– ir be išvelijimo „prisutstvijos“ galiu laikyt valsčionišką žemę pagal naują įstatymą 11 berželio šių metų.

– Jeigu toks įstatymas ir būtų,– atrėmė gubernatorius, kuriam pasidarė da nesmagiau, kad nežino pasirodžiusių naujų įstatymų,– tai aš visgi būsiu priešingas. Juk tokiu būdu galėtų ir kunigai tokius laukus pirkt.

– Teisybė, bet jeigu geistina, kad kunigai tos tiesos neturėtų, tai galima įvest tam tikrą pasergėjimą. Kam gi skriaust tokius kaip aš, kokių šiandien yra jau gana daug?

Gubernatorius, atsakęs ant to nė šiaip, nė taip, nukreipė kalbą, priminė Miškagalių valsčiaus plenipotentus ir tuo užbaigė.

Nuo gubernatoriaus Svarūnas nuėjo pas žandarų viršininką, išpasakojo viską, kaip Pstrumskis neužleidžia jo į vaitus, kaip paduoda niekiausius skundus, kaip pritraukė į savo pusę paviečio viršininką, kuris pradeda gąsdint „administratyvišku keliu“, neturėdamas nė menkiausios tam priežasties, ir t. t.

Šaukia viršininkas savo adjutantą ir liepia surast skundus ant Svarūno. Rado vieną, kur kokio ten užsislėpėlio surašyta, būk laukas esąs Svarūnui švogerio užrašytas tik tam, kad galima būt turėt tiesas įstojimo į vaitus.

– Ar tikrai tamista pirkai lauką nuo savo švogerio Snapo?

– Nuo Snapo pirkt negalėjau, nes jis niekad lauko neturėjo nė neturi, o pirkau nuo savo brolio Jurgio Svarūno, ant ko turiu rejento aktą.

– Pas mane daugiau nė kokių skundų nėra. Jeigu paviečio viršininkas sako, kad yra, tai gal būt pas paviečio žandarų viršininką. Jeigu vėl paviečio viršininkas sako žodžiais negalįs tamistos užtvirtint dėl svarbių skundų, o oficiališkai rašo, kad dėl lauko, tai geriausiai tamista padarysi padavęs paviečio viršininkui prašymą, idant ant popieros paaiškintų, dėl ko netvirtina. Su tuo atsakymu paskui galima bus kreiptis prie manęs. Bet tikiuosi, kad jūs viršininkas tamistos nenuskriaus, tai žmogus kilčiausios dvasios.

– O svieteli,– manė Svarūnas išeidamas,– jeigu šitas kilčiausios dvasios, tai koki tur būt kiti viršininkai!

Pakeliui užvažiavo Svarūnas pas paviečio žandarų viršininką. Tas paaiškino, kad ant Svarūno vardo nėra nė kokių gazietų, tai esąs melas – juk pats tokius dalykus turėtų geriausiai žinot, kad jis pats liepęs žandarams tik patirt pagal skundą, ar Svarūnas tikrai, ar tik fiktyviškai valdo žemę.

Parvažiavęs namo, Svarūnas tuojau padavė paviečio viršininkui prašymą, kad jam išreikštų priežastis, dėl ko nenori jo užtvirtint vaitu.

Nelauk, brolau! atsakymo nesulauksi!

Valsčiaus plenipotentai, palūkėję mėnesį ir negalėdami sulaukt iš Suvalkų ant savo prašymo atsakymo, paleido pas gubernatorių telegramą, pasergėję, kad jie lauks atsakymo ant stacijos. Vienok nė tą, nė antrą, nė trečią dieną atsakymo nebuvo. Paskui tik, po dviejų ar trijų nedėlių, gavo per valsčiaus kanceliariją apreiškimą, kad dalykas apie užtvirtinimą Svarūno vaitu bus peržiūrėtas suvisai skyrium. Apie Pstrumskį tame apreiškime nebuvo nė paminėta. Galbūt Pstrumskis apie save nenorėjo minėt ......

Pstrumskio bičiuliai ir šalininkai kovoje su Svarūnu išbandė visokias žabangas: paines, liežuvius, skundus, bauginimą „administratyvišku keliu“ ir t.t. Betgi negalėjo visai išlaimėt. Dabar susitarė apveikt valsčių, išvien ir Svarūną, užvilkimu viso dalyko, trukdymu žmonių. Tas pasisekė pilnai. Darbymečio laike valsčius negalėjo atsidėjęs varyt iki galo reikalą, kuris taip velkasi. Daugumas per ilgą laiką spėjo atšalt nuo pirmojo karščio, kiti nustojo vilties išlaimėt ir tik rankomis mostelėjo ant visko. Atsirado vėl daug silpnadvasių, kurie, pabauginti arba Pstrumskio pavaišinti, perėjo į jo pusę. Užsilikę tvirtais keletas vyrų taipgi negalėjo be valsčiaus ką daryt.

Da buvo dėl viso ko paleistas šaltyšių su keliais sodiečiais atsišaukimas į vyriausybę, būk plenipotentai buvę nepilni ūkininkai (tikras melas!), būk senesniejie sodiečiai su jais neiną iš vieno, būk jiems Pstrumskis tinkąs ir t.t. Be reikalo paleido tą atsišaukimą, nes valsčius ir be to buvo jau visai atsisakęs nuo kovos su Pstrumskiu.

Dabar jau lengva tapo viršininkui padaryt vaitu Svainišių, išrinktą į kandidatus. Nors Svainišius buvo pažadėjęs atsisakyt nuo vaitystės, vienok neatsisakė ir per tai palengvino Kruglodurovui darbą rinkime vaito apsieit be valsčiaus.

Į kelias nedėlias šaltyšiai patys, taipgi nesiklausdami valsčiaus, išrinko iš savo tarpo kandidatą, ir rinkimai tapo galutinai užbaigti.

Valsčius tai matė, bet jau nesikišo.

Pstrumskis pradėjo atsigriebt. Tik sunku dabar, žmonės jau ne taip daug neša. Ypač jo pati rūgoja. Ar mažai jam kaštavo užsilikimas Miškagalių valsčiuje? Kur tau! Ką privežė į Naupilę sviesto, sūrių, kiaušinių, vištų, ančių, žąsų, paršų, rapukų, kviečių ir kitokių daiktų! O kiek pinigų! Ant pašventinimo „ikonos“ paukščiai, zuikiai ir stirnos juk tai buvo Pstrumskio pristatyta. Apveikus gi valsčių, reikėjo savo geriausiam bičiuliui Kruglodurovui iškelt pavaišinimą, kuriam tik vienų gėrimų parvilkta iš Prūsų už 50 rublių. Kaštavo daug. Kada galima bus tuos pinigus iš valsčiaus atgriebt?

Kaip viršininkas neguldys galvą už Pstrumskį ir kaip Pstrumskis neviešpataus valsčiuje, turėdamas tokią paramą!

Per Šeštines 1892 m. numirė Svarūnas. Pstrumskis visai atgijo. Galėjo dabar drąsiai už valsčiaus pinigus kariaut su valsčium.

VI

Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas, atlikęs karą su Miškagalių valsčium, pradėjo baisiai gert, o aukų tai jau pats ieškojo.

Pargrįžo sykį iš Žydpilės ir rado vežime pusę svaro sūrio suvyniota į popiergalį. Iš kur atsirado tas sūris, sunku buvo nuspręst, viršininkas vienok išaiškino sau, ką tai reiškia.

– Tą sūrį įdėjo man Žydpilėje,– manė Kruglodurovas.– Turbūt turi ten kas kokį reikalą pas mane... reikia važiuot.

Anksti rytą važiuoja vėl į Žydpilę patirt, kas įdėjo sūrį, kas turi reikalą, ar negalima bus uždirbt. Patyrimas pasibaigė tik tuo, kad Vakanalijus Vziatkovičius pasigėrė ir miegodamas išvažiavo namo. Su juo sykiu važiavo iš Žydpilės vienas gerai pažįstamas vaikinas. Pusiaukelėje viršininkas pabudo ir, nežinia kas jam atėjo į galvą, klausia:

– Kaip tamistai rodos, ar aš imu, ar ne?

– Man rodosi, kad ne,– atsakė vaikinas.

– Mat kad imu! – sušuko Kruglodurovas, lyg norėdamas pasigirt, ką jis galįs.– Imu! tik nemanyk tamista, kad mažai, – melavo. – Ne, aš imu šimtą, du šimtu... su mažiau neprisileidžiu.

– O kaip tamistai rodosi, ar mano činovnikai ima? – užklausė vėl.

– Rodosi, ne.

– Ima, ir da kaip ima! Tiktai aš žiūriu ant to per pirštus ir apsimetu nematąs. Aš žinau, kad jie ima, o jie tuo tarpu nežino nieko, kad aš imu.

– Jeigu jau kalbėt atvirai,– tarė vaikinas,– tai aš pasakysiu ponui viršininkui štai ką: činovninkai žino taipgi, kad pons viršininkas ima. Tiktai toks skirtumas, kad pons viršininkas nežinote, kiek ima činovninkai, o jie gerai žino, nuo ko, kada ir kiek paima pons viršininkas.

– Argi tai gali būt?

– Tikrai.

– Na... tegul juos velniai! – užbaigė Vakanalijus Vziatkovičius ir vėl taikėsi užsnūst. Negalėjo.

Tą dieną Kruglodurovo dvasioje turėjo darytis kasžin kas, turėjo ten jau labai daug prisisunkt, jeigu vėl neiškentė neprakalbėjęs apie aukas:

– Plynia žino, kur mano pinigai dingsta? Tiek daug paimu, o nieko neturiu. Nė gubernatoriui, rodos, ne per daug duodu, nė...

Turbūt susiprato, kad negerai padarė prasitaręs apie gubernatorių. Staiga nutilo ir jau neatsiliepė iki pat Naupilės.

Teisybė, nebuvo žymu, kad Vakanalijus Vziatkovičius turėtų pinigų. Tegul dabar žydeliai duodavo mažesnes aukas nekaip iš pradžių, kartais po keletą tik rublelių, bet iš kitų šaltinių eidavo nuolat pinigai. Galėjo ištekt jų net puikiam gyvenimui. Vienok Kruglodurovas ne per puikiai gyveno ir da, įsiskolijęs iš Prūsų pusės prekėjui už visokius daiktus ant kelių šimtų rublių, neturėjo iš ko atiduot skolą. Pats liovė vaikščiojęs į Prūsų pusę, bijodamas susitikt su anuo prekėju, kada gi prekėjas pradėjo vaikščiot pas jį, tai įsakė neleist prekėją į šią pusę kaipo kurstytoją žmonių prie emigracijos. O bet skolos neužmokėjo. Dėl to, kad neišteko.

Ne po ilgam atsidarė naujas uždarbio šaltinis: ištiko cholera. Iš to kitiems baimė, o viršininkui laimė.

1892 metuose, kaip sakiau, ištiko cholera. Visoje Maskolijos valstijoje tapo įrengti sanitariški komitetai gyventojams prižiūrėt, idant nors choleros laike išsižadėtų prisirišimo prie nevalumo, purvų ir smarvių, o paskui mat vėl galėsią knistis mėšluose – tegul tik apsimalšins cholera. Nepaklausius kuriam gyventojui sanitariškos rodos, komiteto sąnarys galėjo apvalyt užsivertėlio gyvatą jo kaštu ir da toks turėdavo užmokėt per sūdą mažiausiai 25 rublius koros. Apart to, į rankas paviečio viršininkų buvo prisiųsti iš gubernijų pinigai dezinfekcijai daryt.

Vakanalijus Vziatkovičius iš choleros pasinaudojo daugiau nekaip cholera iš žmonių.

Iš pinigų, prisiųstų dezinfekcijai paviečio, išleista šiek tiek tik dėl akių, o diduma liko dezinfekcijai viršininko kišeniaus. O kiek pelno per sanitariškas peržvalgas! Teisybę sakant, nebuvo juk nė vienos gyvatos, prie kurios negalima būtų prisikabint dalykuose švarumo, kiekvieną šeimininką galima buvo pagąsdint sūdu, o kiekvienas sūdo bijosi, tai reikia gerintis viršininkui ir t. t.

Apčiulbęs pusėtinai Naupilės žydus, atvažiavo Vakanalijus Vziatkovičius ant sanitariškos peržvalgos į Žydpilę, žydiškiausią ir per tai nevaliausią miestelį. Rado, žinoma, daug medegos protokolams ir gąsdinimams sūdu. Žydai iš tikrųjų nusiminė pamatę, kad reiks užmokėt tiek daug pinigų, vienok, gerai pažindami savo viršininką, žinojo, kaip išsisukt. Vieton mokėt skyrium po 25 rublius per sūdą, jie sudėjo po keletą tik rublių be sūdo ir įkišo juos į visa priimančias viršininko rankas. Tas, gavęs 60 rublių, suplėšė visus protokolus ir leido žydams toliau gėrėtis savo proza.

Prireikėjo Kruglodurovui vėl pinigų, nes 5 rugsėjo atsibaldė į Žydpilę ant sanitariškos peržvalgos. Tą dieną Žydpilės parapijonys rinko sąnarius priežiūros bažnyčios ir buvo apstoję klebonijos prieangę, o burmistras, atsisėdęs už stalelio ant tos pat prieangės, turėjo leistrus ir traukė į juos pravardes parapijonių, tinkančių į paskirtus sąnarius.

Štai atjoja raitas Vakanalijus Vziatkovičius, iš pradžių žingine, paskui sudilgino arklio pašones ir, šuoliu prijojęs prie susirinkusios minios, staigu sustabdė arklį ir suriko:

– Kas tai: atkeliavo paviečio viršininkas, o nieko nėra magistrate!

Burmistras atsistojo ir, prisiartinęs prie Kruglodurovo, paaiškino, kad, užimtas čia darbu, negalėjo būt tuo pat tarpu magistrate.

– Jau tu man seniai įsigrisai! Aš tavęs daugiau kęst negaliu, negaliu! Stražninke, rašyk protokolą! – suriko ne savo balsu viršininkas ir ką tik nenuvirto nuo arklio.

Matė burmistras, kad Kruglodurovas girtas, nuspjovė ir grįžo prie leistrų. Viršininkas tuo tarpu ėmė rėkt ant susirinkusiųjų:

– Ko jūs čia susirinkote? Tiek jūs yra, o nė vienas neišėjo pasitikt savo viršininką!

Žmonės klausė ir tylėjo. Iš jų akių buvo matyt, kad nieko o nieko nesupranta. Nepasikakinęs nė čia, nusėdo Vakanalijus Vziatkovičius nuo arklio ir nusvyravo pas kunigą, bet tuoj sugrįžo ir, atsistojęs ant prieangės, užklausė:

– Kas čia darosi? Ko čia taip daug žmonių prisirinko?

– Pasiremdami ant Aukščiausio paliepimo 1864 m., renkame sąnarius priežiūros bažnyčios,– atsakė burmistras, rodydamas leistrus.

– Kaip tai? Viešpats ciecorius paliepė 1864 metuose, o jūs tik dabar susipratote išpildyt! a? – riktelėjo Vakanalijus Vziatkovičius užsirūstinęs, kad taip susivėlino pildyt ciecoriaus įsakymą.

Burmistras rodo jam leistrus aiškindamas:

– Turime tiesą rinkt šioje dienoje pagal leidimą gubernatoriaus ir jūs, pons viršininke.

– Da......! – užkeikė Kruglodurovas, prikergęs prie „vašų“ „maitą“, ir apsisukęs nuėjo pas kunigą.

Sugrįžęs vėl neužilgo, prakalbėjo į susirinkusią minią:

– Bičiuliai! ką viešpats ciecorius yra paliepęs, tai reikia išpildyt,– tarė, traukdamas su atida aukštyn nusmukusias kelines.– Aš – jūs viršininkas, ciecoriaus vietininkas, klausykite tiktai manęs! Jūs turite valsčiaus vyriausybę, turite burmistrus... jūs tų pašalinių vyriausybių neklausykite! Ar mokate kas maskoliškai?

Atsirado viens toks.

– Na tai versk! – liepė viršininkas.

– Tai jis sako,– pradėjo vertikas,– kad jis – mūs bičiulis; paskui sako, kad ką ciecorius paliepia, tai reikia išpildyt ir nieko nedaryt prieš valdžią; da sako, kad mes nieko neklausytume.

– O ant galo... ant viso to galima spjaut! – tarė Vakanalijus Vziatkovičius, išklausęs vertimą savo žodžių ir eidamas pas kunigą. Negalėjo vienok ilgai nurimt ir, sugrįžęs ant prieangės, vėl prakalbėjo:

– Bičiuliai! aš – maskolius ir kalbu maskoliškai, o tai dėl to, kad aš jau trys metai esmi jūs viršininku, o da lietuviškai nesuprantu nieko, bet aš žinau, kad jūs – geri žmonės. Atkartok! – paliepė vertikui.

Atkartojo.

– O dabar šalin iš čia! nesirašykite ir eikite į karčemą! – suriko ant žmonių. Vertikas tą pat atkartojo. Vieni abejojo, ar eit į karčemą, ar neit. Kiti, išmintingesni, nesijudino iš vietos, o vienas pamaži atsiliepė:

– Plačios maskoliaus kelinės, bet jis pats da plačiau girtas.

Kitas vėl:

– Tai, priputo kacapas ir tik erzina žmones! Burmistras aiškino žmonėms, kad liktų ir baigtų rinkimus, o viršininkas neleido, varydamas į karčemą ir liepdamas neklausyt burmistro.

Tas užpykęs atsistojo ir tarė garsiai, idant visi girdėtų.

– Pons viršininke! sugrąžinkite paskutinius savo žodžius, nes paskui priversti būsite juos sugrąžint!

– Tu esi kiaulė, aš su kiaulėmis kalbėt nenoriu,– atsakė Vakanalijus Vziatkovičius ir nukrapino pas kunigą.

Tarp susirinkusiųjų pakilo lyg spiečiaus dūzgimas. Štai šmakšt į žmonių tarpą vienas žydelis, pirmiausias Kruglodurovo rodininkas ir tarpininkas ieškant aukų, pastatė ausis ir tėmijosi, ką žmonės kalbės, kad turėtų paskui ką pranešt viršininkui. Iš minios vienas suriko:

– O tu žyde, smarve, ko čia? Mes tariamės apie katalikų bažnyčios reikalus, o tau kas galvoj? traukis!

Žydas paklausė ir, pamiklinęs kojas, atsidūrė ten, iš kur atėjo.

Neužilgo kunigas išvedė Kruglodurovą kelias dešimtis žingsnių ir paleido jį su stražninkais į miestą. Viršininkas norėjo užeit į geresnį viešbutį, pas Keilsoną, tik nepataikė, nes per daug buvo uždumtos akys, ir įlindo į prastą karčemą, pas žydą Mozūrą. Atėjęs atsisėdo už stalo ir riktelėjo:

– Degtinės!

Žydelis, matydamas pas save pirmąkart tokį aukštą svečią, dagi savo viršininką, nusistebėjo ir, nežinodamas, kokią jis degtinę mėgsta, stovėjo tik ir žiopsojo, o užklaust nedrįso.

Vakanalijus Vziatkovičius, belaukdamas degtinės, pakėlė akis ir pamatė priešais save žydą.

- Kas tu? - klausia viršininkas.

- Aš Mozūras,- atsako žydas.

– Ką tu sakai?

– Aš Mozūras.

– Tu mozūras?

– Aš Mozūras.

– Tu žydas, ne mozūras.

– Aš Mozūras.

– Tu pažiūrėk į zerkolą, tai pamatysi, kad tu nuparkėlis žydas, o ne mozūras.

– Aš Mozūras!

Tik paaiškinus stražninkui, kad to žydo pravardė Mozūras, viršininkas susiprato ir sykiu užtėmijo, kad ne ten nuėjo, kur ketino. Bet reikėjo kaip nors išsisukt nuo gėdos.

– Ar tai jums rodosi, aš čion užkliuvau netyčia? Ne! Aš atėjau tyčia. O čia kas? – o suriko, rodydamas sienoje plyšį.– Stražninke! rašyk protokolą!

Paliepęs tai, nusibaldė pas Keilsoną ir užtaisė surinkt žydų deputaciją. Susirinko rimčiausi Žydpilės žydai. Pamatęs juos, Kruglodurovas sušuko:

– Ko jūs čia, žydai bjaurybės?

Ilgą valandą visi tylėjo, o paskui vienas žydelis, stovėdamas užpakalyje kitų, atsakė nedrąsiai oficiališku liežuviu:

– Mes čia, pasiremdami ant pono viršininko įsakymo. Vėl ilgą valandą visi tylėjo. Ant galo Kruglodurovas, pašaukęs keturias plėčkas degtinės, tarė žydams:

– Aš gėriau už jūs sveikatą Tauzintuose, o jūs turite gert už mano sveikatą šičia. Gerkite! – suriko atsistodamas.

Žydeliai, nors nepratę, turėjo išgert visą pašauktą degtinę. Pasibaigus vaišinimui žydų deputacijos, Vakanalijus Vziatkovičius iškilmingai ištarė:

– Dabar eisime apžiūrėt miestą.

Užsėdęs ant arklio, apsuptas susirinkusių žydų ir žydukų, nujojo per rinką. Prajodamas pro sinagogą, pamatė iš tolo riogsančią nuošalyje prozos instituciją, sustatytą iš keleto NNN. Išvydo, suspyrė arklį ir kaip meška ant dūmų šoko ant tų NNN, surikęs galingu balsu:

– Imkite! laužykite!

O pats mitrina arklį ir vis šaukia:

– Imkite! laužykite!

Žydukų minia lakstė iš vienos vietos į kitą, saugodamasi, kad nesumindžiotų arklys. Raitelis, užtėmijęs tai, ramino:

– Vaikai! nebėkite nuo manęs! juk aš maskolius!

Turbūt jam rodėsi, kad jo armija bėga nuo savo gendroliaus. Atsirado minioje ir darbininkai, grįžtantiejie su kirviais nuo darbo. Juos stražninkai privarė prie NNN. Sužaibavo kirviai, supyškėjo lentos, ir institucija griuvo, o žydai sušuko didžiu balsu ura! tarytum griuvo Jerichono sienos. Tada pilkasis gendrolius (Kruglodurovas buvo apsivilkęs su balta mandiera, tik labai sujuodusia) sustabdė arklį, iškilmingai apsižvalgė aplinkui ir nusišluostė prakaitą nuo išrasojusios kaktos. Venit, vidit, vicit. Žydpilės istorija da buvo neturėjusi pažyminto taip garsaus didžiadarbio. Jis Žydpilės kronikose užrašytas šitaip: Podvig Sierovo generala, ili vziatije pristupom žydovskich nužnikov v Žydpilė 5 sentiabria 1892 goda (pilkojo gendroliaus didžiadarbis, arba užėmimas šturmu žydiškų NNN Žydpilėje 5 rugsėjo 1892 m.).

Palūkėjęs gendrolius atsiliepė į minią:

– Ar jums patinka burmistras? Man nepatinka, o jums patinka?

– Patinka, patinka! – sušuko iš visų pusių.

– Aš nematau, ar visiems patinka, – sako gendrolius, – kam patinka, tas tegul iškelia aukštyn ranką!

Visi žydai ir žydukai iškėlė tiek rankų, kiek tik katras turėjo. Gendrolius, neva matydamas iškeltų rankų, pasakė:

– Aa! pusė iškeltų, o pusė ne! tai nepatinka! Visi nutilo, tarytum laukdami pranašo balso. Lyg tyčia išlenda iš minios žydelis ir drebančiu iš baimės balsu sako gendroliui:

– Nu, pons viršininke, kas bus? tu pats atnešei mums cholerą! Mus išgąsdinai, ir dabar jau visi mes sergame.

Pasakęs tai, įlindo atgal, nereikalaudamas nė garbės, nė plojimo rankomis, kaipo tikras pranašas. Visi vėl tylėjo toliau. Tiktai gendrolius, nusiėmęs kepurę, gaudydamas su jąja orą iš šalies naujų griuvėsių ir varydamas jį prie nosies, atkartojo švelniu, reiškiančiu didį pasikakinimą balsu:

– Dabar tai smagus oras! tai smagus oras!

Tie griuvėsiai, styrintiejie su nusižeminimu po gendroliaus pergalėtojo kojomis; tas tylėjimas lyg perlėkus kokiai dvasiai; tas ramumas minios, da neseniai ūžusios; tas švelnus ir saldus avinėlio balsas, išeinantis iš lūpų didžiavyrio, kuris valanda prieš tai turėjo balsą įniršusio liūto,– viskas sykiu gamino neišreiškiamai didį įspūdį. Iškilminga valanda!

Gendrolius, akimis atsisveikinęs su pasekmėmis savo garsaus darbo, jojo iš Žydpilės namo. Vienok likimas paskyrė tą dieną viršininkui būti tik didžiavyriu ir visą savo kelią žymint atminties vertais dalykais.

Da neišjojęs iš Žydpilės, narsus gendrolius pats parodė, kad sugriauti NNN visai nereikalingi, kad juos gali užvaduot savos kelinės. Tiktai tamsuoliai stražninkai nesuprato aukštų siekių savo viršininko ir pasirūpino tą „parodymą“ užslėpt. Nusodino gendrolių nuo arklio, neprileido artyn nė vieno žmogaus, o patys, padarę sanitarišką peržvalgą tūlų gendroliaus parėdų, pasistengė prašalint dalykus, persekiojamus, pagal jų nuomonę, ypač choleros laike. Sudarę viską kaip reikiant, vėl užsodino gendrolių ant arklio ir lydėjo toliau.

Likimas nepamiršo apie savo išrinktąjį. Buvo jau vakaras; Beveik ant pusiaukelės, neprieinant prie Tauzintų, gendrolius paleido antrą seriją „parodymų“. Stražninkai nusiminę nežinojo iš pradžių, ką daryt, bet tuojau šoko į kaimą, padarė triukšmą ir, tiesiog apreiškę, kas atsitiko, „įsakė“ boboms imt ypatus, ražus, mazgotes ir bėgt viršininkui gelbėt. Bobos, išgąsdintos stražninkų pasirodymu, o pripratusios jų balso klausyt, pagriebė kas reikia ir tekinos nubėgo į pagelbą. Sunaudojusios priderančiai visus įrankius, grįžo namo, smarkiai spjaudydamos.

Viršininkas nujojo į Tauzintų valsčiaus kanceliariją. Pilvas, nuskriaustas dėl „parodymų“, sušuko per lūpas savo nešiotojo:

– Ar nežinote, kad aš neturiu nė žąsų, nė ančių, nė kiaušinių?..

Da nespėjo užbaigt, o jau nežinomos rankos prinešė visko...

Paskutinis didžiadarbis padarė Kruglodurovui, net be pagelbos korespondento, kur kas daugiau garbės nekaip įtaisymas „ikonos“, nes į ūmą laiką pasklido žinia apie tą darbą ne tik po guberniją, bet pasiekė net Varšavos generalgubernatorių.

Vyriausybė, matydama, kad Kruglodurovas geresnis gendrolius nekaip paviečio viršininkas, paketino jį nuo viršininkystės atstatyt. Bet Suvalkų gubernatorius, kuris, kalbant matematiškai, taip prilygo prie Kruglodurovo kaip Kruglodurovas prie Pstrumskio, pagelbėjo ir perkėlė tik Kruglodurovą iš Naupilės į Pakaušpilės pavietį.

Atsisveikindamas su savo činovninkais ir pažįstamais, ištarė Vakanalijus Vziatkovičius atminties vertus žodžius:

– Gerai, kad spėjo išsiųst mane į Pakaušpilę viršininku, nes neužilgo būčiau ten patekęs kitokiu keliu.

Pakaušpilėje yra visiems žinomas kalinys.

Buvo tai pirmi ir paskutiniai išmintingi žodžiai, kuriuos Kruglodurovui, viršininkaujant Naupilėje, pasisekė nuo savęs pasakyt. Ant tų žodžių pabaigsiu ir pasakojimą apie jį.

Skaitytojau! Galėjai patėmyt, kad visame pasakojime beveik niekur neminėjau, kokiame metų laike tas arba kitas dalykas dėjosi. Tai kad ant manęs kartais nerūgotum, duosiu trumpą paaiškinimą. Žiemos laike niekad Kruglodurovas iš namų neišvažiuodavo, pasiremdamas ant to, kad jeigu Maskolijoje meška gali per žiemą miegot tik laižydama delną, tai greičiau šitas pritinka maskoliui činovninkui, ypač jeigu jo delnas būna tankiai suteršiamas. Pavasario ir rudens laike Naupilės pavietyje taip bjaurūs keliai, taip bjaurūs, kad nė davatkos įžadų negal pernešt; tai jau žmogus, žinoma, negalės nė praeit, nė pravažiuot. Taigi Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas visus savo garsius ir negarsius darbus atliko vien vasaromis.