Vilnies giesmė

Vilnies giesmė
Jurgis Baltrušaitis

Pirmą kartą eilėraštis išspausdintas 1942 m. rinkinyje „Ašarų Vainikas“.

Kad užliūliuotų dvasios alkį seną,
Stebiu, kaip jūra savo siaubą gena,
Kaip rieda vilnys nuo aušros, nuo ryto –
Daug jų likimas pro mane prarito...

Vis smerkias vilnys, ūždamos, į uolą,
Putomis tyžta ir čiurkšniais nupuola –
Taip nyksta žiedas saulės vakarykščios –
Žmogaus svajonės, mano viltys šykščios...

Bemiegės vilnys vis ūžia, vis kyla
Ir srūva, skuba į krantą, į tylą,
Siaubia, siūbuoja, nė mirksnio netilsta –
Tai amžių samtis žemės dieną pilsto...

Bemiegis siaubas ūžia, skuba, rieda
Ir lygiais posmais tylią giesmę gieda –
Klaupkis, varguoli, tai amžių Švytuoklė
Skaito, matuoja žemės skurdžią duoklę...