Vilktakiai ir merginos

Vilktakiai ir merginos

Lietuvių mitologinė sakmė

Seniau gi namie verpdavo, ausdavo ir viršutines, ir apatines drapanas, drobes, rankšluosčius – visa ką. Buvo paprotys, ypač subatvakariais, kad moterys sueidavo į vieną vietą ir vakarodavo iki kokių dviejų valandų. Na, ir vieną tokį šeštadienio vakarą suėjo vienon pirkion panelės ir verpia. Kiekviena, žinai, kaip panos, girias, kokį turi vaikiną, kuris gražesnis. Na, ir kalba.

Įeina trys jaunikiai į pirkią – gražūs vyrai, apsitaisę gražiai. Pasisveikino ir susėdo ant suolo. Susėdo, o panos, dar čia šeimininkės duktė, nudžiugo, kad šitokie gražūs vaikinai atėjo. O asla neiššluota. Pasiėmus šluotą, ir šluoja, ir šluoja prie pasuolių, apie tuos jaunikius. Žiūri šluojant – iš už suolo styri uodegos! Ak! Tada ji vienam bakstelėjo į tą uodegą, gal, sako, taip kas pritaisė – tas pasišokėjo. Vadinasi, kad tikrai šitie, kaip vadindavo, vilktakiai! O jeigu tik jie pavirsta į vilką, tai pasielgia kaip vilkai. Šitoji mato, kad čia gali dabar blogai baigtis, kad gali jas visas suplėšyti, sukandžioti... Viena kitai slapta šnektelėjo, kad jau taip dabar pas mus yra. Na, tai tada kas jom daryt? Jos nori išeiti, bet tie neleidžia. Tada viena, kuri drąsesnė, sako:

– Jūs eikit kur sau, ar laukan, kur sugalvojusios, o aš viena liksiu ir čionai šauksiu.

O jos šeimyna, broliai, tėvas, miegojo kitam gale.

Na, jos taip ir padarė. O šitoji atsisėdo prie ratelio ir taip smarkiai suka, ir rėkia:

– Kad aš, jauna, ištekėčiau,
Dovydą turėčiau!
Dovydai! Dovydai!

– kiek gerklė įrėkia.

Išgirdo šeimyna. Kas čia yra? Kas ten rėkia taip smarkiai? Įeina, gi žiūri – tebesėdi šitie jaunikiai, šitie vilktakiai. Ji pasakė:

– Kaip sau norit, tuos reikia likviduot!

Šeimyna juos paėmė, nurengė. Kai tiktai nurengė drabužius, ne tiktai jau uodegos – ir veidas liko vilkiškas. Ėmė nugalabijo juos, nuėmė kailius ir pasisiuvo skrandas. Ir dar šiandien tebenešioja – labai stiprios.