Vilks provininks
Vilks provininks Kristijonas Donelaitis |
---|
Kūrinio parašymo data nežinoma. Spėjama, kad pasakėčia parašyta prieš „Metus“. |
Vilks, ansai visiems pažįstams jėgėrė girių,
Kurs kytriai pagiriais medžiodams krūmuose slapos
Ir tarp kaimenių daug pečenkų greitai padaro,
Tas mėsininks vienąkart išalkęs bėgo iš krūmų;
Bet, girdėkit, ne pirkt, ak ne, jis vogti iššoko
Ir netoli tuojaus pas upę ožką užspėjo,
Ale dar ne ožka, bet dar ožkatė ji buvo.
Tuo jis ją kaip vilks užpuolęs barti pradėjo:
„Tu bezliepyčia, kam tu man mano vandenį drumstai?
Ar nežinai, kaip andai aš tavo tėvą korojau?
O dar tu taip jau drįsti man gėrimą bjaurint?“ –
„Ak ponužėl, meldžiu, – ožka drebėdama tarė, –
Aš amžinai dar tau nebjaurinau vandenį tavo;
Dieve mus apsaugok tokią šelmystę daryti.
Mes kažin kur toli vilkus matydamos bėgam;
Nėsa tu jau per daug išpūstijai giminę mūsų;
Karvių ir arklių, avių ir kiaulių visokių
Ant laukų visur ir giriose daugel suėdei,
O taip jau per rugius ir momą mano suplėšei.“
Bet jau vilks, per daug girdėdams, kone padūko
Ir, papykęs labai, iš keršto visas išputo:
„Tič, – tarė, – tu bezliepyčia, man laikyk savo snukį!
Aš neteisią dar niekados nesūdijau provą.
Ar nežinai, kaipo tavo tėvs man pievą nuganė
Irgi moma taip jau su bostrais žolę nuėdė?
Bet ir tai negana – širdis juk plyšte tur plyšti –
Jūs iškadininkės, visur tikt klastą padarot;
Giriose mums medžius geriausius lupdamos darkot,
Ogi namėj čiepelius gražius išdykusios lupat
Ir daržovę, kytriai į daržą kopdamos, vagiat.
Todėl jau jus daugiaus karalius draudžia laikyti
Irgi mane ant to akylai liepė daboti.
Man pavelyta yr visus neprietelius bausti
Ir iškadininkams visur raspustą uždrausti.“
Taip pasigyręs jisai tuojaus ožkatę nutvėrė
Ir, ant vietos ūmai sudraskęs, visą suėdė.
Taip ant svieto yra. Kas nor iškadą daryti,
Tas bile ką ūmai kaip šelmis gal numanyti
Ir kaip draskąsis vilks parplėšti ir sudraskyti.