Vilko bajorystės dokumentai

Vilko bajorystės dokumentai

Lietuvių etiologinė sakmė

Kadaise vilkas buvo bajoras ir pas save turėjo gerus kilmės dokumentus. Vilkas nebeišmanė, kur juos paslėpti. Padavė šuniui paturėti:

– Tu namuose sėdi ir vietą turi, tai gali mano dokumentus pasaugoti, o man reikia po mišką lakstyti.

Šuva paėmė dokumentus iš vilko, bet pagalvojo, kad katinas dar daugiau vietos turi: gali gryčioje padėti ar ant aukšto užnešti. Ir atidavė šuo dokumentus katinui.

Katinas pagalvojo: „Mane kartais išvaro iš gryčios, ir galiu jų nenusaugoti. Geriausia atiduoti tuos popierius žiurkei: žiurkė įkiš į urvą, ir bus saugiausia.“

Katinas padavė tuos popierius žiurkei, bet užmiršo pasakyti, kad tie popieriai labai brangūs.

Žiurkė padėjo tuos popierius savo urve ir, kai taisė lizdą, juos sukapojo – nesuprato, kad čia tokie svarbūs dokumentai.

Kartą vilkas, grįžęs iš miško, paprašė šuns popierių. Šuva paprašė katino, o katinas – žiurkės. Žiurkė sako:

– Man reikėjo lizdelį pataisyti, ir sukapojau.

Katinas pranešė šuniui, kad žiurkė sukapojo popierius, o šuva vilkui, kad jo popierių nebėra.

Nuo to laiko vilkas pjauna šunį, šuva katę, o katė žiurkę. Nuo tada ir bajorai pražuvo – dingo visi jų popieriai.