Vilkas su velnio plaukais

Vilkas su velnio plaukais

Lietuvių etiologinė sakmė

Senų senovėje, kuomet ant žemės vaikščiojęs Jėzus ir velniai, kada kas prapuldavo, tai vis būdavo bėda nelaimingam velniui. Tada žmonės ir sako:

– Velnias nunešė!

Ir per ištisus metus kaltindavę velnią.

Pradėjęs velnias skųstis dievui savo likimu. Dievui pagailo velnio, ir jis pasakęs:

– Padaryk panašų, kaip aš darau, gyvulį.

Velnias lipdė iš molio panašų, kaip buvę jam pasakyta. Kai velnias lipdė, tai jam dievas pasakė:

– Šiam gyvuliui duosim vardą vilko, kuris neš gyvulius.

Velnias, lipdydamas iš molio, įdėjo savo plaukų. Nulipdęs pūtė jam ausin taip, kaip darydavo dievas, bet šis gyvūnas, velniui pučiant, neatsistojo. Velniui bepučiant net akys iššoko iš kaktos. Tada velnias nunešė pas dievą. Dievas papūtė – ir atsistojo. Dievas šiam gyvuliui pasakė:

– Tavo vardas vilkas.

Dievas jam įsakė:

– Kliudyk tą gyvulį, kuris tau atrodys raudonas, o žmogaus nekliudyk.

Ir nuo to laiko vis kaltė būdavo vilkui. Todėl, jaučiant vilką, arba kai pamatai, ima šiurpas, nes jame yra velnio plaukų.