Vilkas ir muzikantas

Vilkas ir muzikantas

Lietuvių mitologinė sakmė

Kai buvo baudžiava, tai mano gimtinis Pliupų kaimas ėjo darbus Nuoliškių dvaran pas poną Žulį. Kartą ėjo mūsų kaimo žmogus vakare, jau buvo tamsu. Grįžo iš dvaro namo. To žmogaus pavardė buvo Šimonėlis. Su savim jis turėjo lūpinę armonikėlę. Kai ėjo, tai stačiai ir įkrito vilkaduobėn. Įkrito ir ten rado vilką. Vilkas tupi ir palaukus pradėjo jį pešiot. Tai jis pradėjo grot armonikėle. Kai groja, tai vilkas jo nekliudo, tupi ir staugia. Kai tik nustoja grot, vilkas vėl jį pešioja. Nėra kas jam daryt, tai grojo ir grojo pernakt. Nuo grojimo jam sutino lūpos. Rytą ėjo žmonės pažiūrėt tos duobės ir rado vilką ir Šimonėlį. Išėmė pirma vilką, tada Šimonėlį. Nuo to laiko jį pradėjo vadinti Dūdele.