Vienas už visus
| Vienas už visus Lazdynų Pelėda |
|---|
| Išspausdinta „Viltyje“, 1911 m., Nr. 20 |
Traukinys sušvilpė ir sustojo.
Triukšmingai atsidarė vagonų durelės, ir keleivių būrelis pasklido po plotį priešais stotį.
Tarpe jų buvo senas, labai senas žmogus, amžiaus žemyn palenktas, baltaplaukis, lygu pražydusi obelis, senelis.
Išlipęs iš vagono, atsikvėpė iš krūtinės gelmės ir mirkčiodamas ėmė dairytis. Gan ilgai stovėjo drebąs, lazdos pasirėmęs, dairėsi... Ašaromis užeidavo jo išblaivėjusios akys, o lūpos tik meiliai šypsojo.
Kiek pastovėjęs, ėmė eiti pirmyn keliu. Čia vėl kiekvienas beržas, siūbuojantis plikomis dar šakomis, viliojo senio akis, ir, linguodamas galvą, senis kalbėjo:
- Įaugai, o koks buvai tada? Ot, geras pamietis1 tiktai!..
Ir vėl senio kakta susiraukdavo giliomis rukšlėmis; matyti, kažką nuoširdžiai galvojo keleivis.
Buvo ankstyvas pavasaris, bet, ėmus saulei dienoti, jau kasdien didesni žemės plotai vadavos iš po baltos žieminės apklotės, ir maži upeliai leidosi čiurlendami žemyn sau paskirtuoju keliu.
Senis klausėsi tų pavasario atobalsių, šnibždėdamas:
- Žemele mano, motule brangioji!
Šit pakelėje senas, žaliais kiminais apkerpėjęs kryžius atkreipė keleivio domę: žinomas, oi, žinomas jam tas kryžius!
Nusiėmė senis kepurę, prisiartino, atsiklaupė, apkabino juodomis, gyslotomis rankomis kamieną ir prilipo prie jo lūpomis.
Senas, apkerpėjęs kryžius vėjo judinamas girgždėjo svyruodamas, lyg pasakodamas klūpančiam žmogui kažkokias naujienas, atsitikimus, o senis klausėsi ir verkė...
Ir stojo senio atmintyje seniai praėję atsitikimai: šituo pat vieškeliu varė jį, grandiniu apkaltą... pas šitą kryžių tartum mato motiną senelę, ir ji ašarose... Dieve galingas, kokių sunkių esti aukų!.. tačiau...
Dūmoja senis, atrėmęs galvą į kryžiaus kamieną... Ir mato save devyniolikos metų tvirtą, jauną artoją...
- Kad ne tas ponas, po šiai dienai būčiau artojas besąs. O dabar... Pražuvo jaunatvė, pražuvo vienas žmogus... Bet ir jis sykiu!.. Kad antrą turėčiau gyvenimą, ir tą padėčiau už tave, žemele brangioji, už jus, broliai, gindamas jūsų teises!..
Užsidegė senis, išblaivėjusios jo akys iš po ilgų, žilų antakių blizgėjo kažkokia milžino stiprybe; ilgų metų vargai, ilgesys, katorgos karukas2 neįstengė sulaužyti, sutrempti tos dvasios...
Visas reginys pasikartojo: arkliai ėdinėja, jis gano... siela sopa, širdis krauju verda... kur teisybė?
Ponaitis laidokėlis atsibaldė iš užsienių ir šit su vokiečiu tariasi, žemę parduoti jam taisosi, tą žemę, tiek metų jų rankomis dirbtą, jų ir bočių, ir prabočių prakaitu laistytą... Ryt poryt ateis čionai svetimi atklajūnai, o jie, čia gimę, čia augę, eis šalin. Kur?.. Šunų lodyti pakiemiais... Cha, cha, cha! O jie gyvens čionai, nupirks visa, ir tuos laukus, ir girią, taip meiliai šlamančią, ir upelius, ir šit tuos kapus, kur trūnija prabočių, šios žemelės artojų, kauleliai!
- Ne, ne! Taip nebus, nebus!..
Sudūzgėjo tekiniai. Vaikas gerai pažino prigustą poniškojo vežimėlio bildesį. Akyse aptemo, blyktelėjo žaibai... Taip, tai poniukas, velniškais rūbeliais apsidaręs. Šalip jo atklajūnas blerbasi svetima kalba. Ponas sieną rodo, rodo į medžius. Išlipo vokietis, seno ąžuolo kamieną apjuosė juostele, brėželiais ir skaitlinėmis prirašyta. Žino kiekvienas tas juosteles... pamieruoja šioks, pamieruoja, paskui, žiūrėk, virsta ąžuolai po kirvių kirčiu, pašliaukui išgula giria, ir lieka vien kelmai... Tai regint, tik mužiko sudreba širdis, tik mužiko akys ašaromis užeina. Ponas, pinigus apglemžęs, į užsienius paleistuvaut išdums! Kas jam? Ir kitą medį mieruoja...
Atleisk, dievuli! Priklupo vaikinas, drebančiomis rankomis pagrobė šaudyklę... pridėjo prie akies... Trakšt!.. pakilo dūmai, apsiautė poniškąjį vežimėlį, ponas sudejavo ir atvirto aukštieninkas... nebeparduos jau žemelės!
- Doner veter... her got... sakrament!.. - rėkia vokietis.
Vaikinas juokiasi pasiutjuokiu, juokiasi giria, kartoja juoką, tartum šimtai velnių taria...
- Sūneli, bėk, bėk! - draskydama jį, šaukia išbalus motina. - Dievuli, ką tu padarei!
- Ne, motin, nesislėpsiu! Gyniau žemę, kaip mokėjau. Jei tai negerai, mokėsiu atkentėti...
Atėjo žmonės, vaikinui grandinį uždėjo... kalėjimas... kelionė... katorga... Praslinko prie karuko gyvenimas... žemyn palinko nusilpęs žmogus...
- Tenai, už miško, sodyba... - mąsto senis. Bučiuoja seno kryžiaus kamieną ir drebąs, šlitiniuodamas ima eiti per lauką.
Silpna, vieko3 trūksta... juoduojantieji žemės plotai taip meiliai vilioja senį.
- Sėsiu, atsigulsiu, galvą priglausiu - gaivi žemelė atgaivins!..
Atsisėdo. Snaudulys akis merkia, meilius reginius svajoja vargšas pusiausapny... šypso... linksta žemyn žila galva... žemyn... žemyn... Rodos seniui, kad vėl jis, jaunas, stiprus artojas, pavasario saulužės spinduliuose eina paskui savo žagrę. Aukštybėse užsikoręs vieversys, sparneliais plasnodamas, linksmina darbštų artoją. Nėra lauke nei tijūno4 su bizūnu, nei urėdo5... Jie žmonės, ne vergai...
Linksta žila galva ir prisiglaudžia prie drėgnos, juodos žemelės.
Šypso senis... meilius sapnuoja sapnus... Ilsisi artojas. Sniegai veikiai nubėgs, nebus laiko miegoti...
Tamsu. Jau brėkšma6 apsiautė laukus, girias, sukaukė rūstus šiaurys, aukštybėse skaisčiai mirga žvaigždutės. Nesijudina senis... ilsisi...
Raudonas saulėtekis rausvino laukus ir girias, nuščiuvo šiaurys, saulės šilti spinduliai ima dienoti...
Per lauką eina keletas jaunų, tvirtų vaikinų.
- Nebeilgai miške darbuosimės, veikiai nubėgs sniegai, paimsim žagrę...
- Žiūrėkit, ogi čia kas? - Sustojo prie senio.
- Keleivis, vargšas, ilsisi!
- Dėduk, kelk, dėduk!.. Dievuli brangus!
Nesijudina senis, ilsis, dar sapnuoja savo meilų sapną. Vieversiai gieda, saulės spinduliai bučiuoja senio žilus plaukus, išbalusį vargšo veidą. Šypso senis...
Miegok, miegok, ilsink suvargusį kūną, bet dvasia į jaunųjų artojų tarpą stok, gaivink ir stiprink juos.
1911 m.
1Pamietis - baslys; nedidelis kuolas tvorai paremti.
2Vienratis vežimėlis.
3Jėgų.
4Dvaro prievaizdo.
5Urėdas - dvaro ūkio vedėjas, prievaizdas.
6Prietema.