Viena vasara
Salomėja Nėris
Pirmą kartą eilėraštis išspausdintas 1931 m. rinkinyje „Pėdos smėly“.


Kur baltos statulos
Ir tamsiai žalios nišos,
Ten vieną vasarą
Likimai mūsų rišos.

Tos karštos pietų naktys
Pagundomis pritvinę,
Svaigino rožių kvapas,
Kalnuose sirpo vynas.

Kaskados baltos tėškė
Perlus po mūsų kojų –
– Surinki juos ir neški
Papuošti mūs rytojų!

Ir grojo naktį kiaurą
Simfonija – pagunda:
– Negrįžk, negrįžk į šiaurę,
Kur baltos pūgos siunta!

„Nei tėviškės, nei protėvių. –
Iš kur? Kada ir kaip?
Ar glostė rankos motinos,
Kai svirpliu pravirkai?

Kaip šaltas lietaus lašas
Ežero dugne –
Kaip baltas edelveisas
Žydįs ties bedugne – “

Nežino nieks, nematė nieks,
Ir negirdėjo nieks,
Šnibždėjomės gyvatėmis
Prie žėrinčios ugnies.

O, neužmiršt to vakaro
Bučiavimų karštų!
Numirsiu aš pavasarį, –
Ir tai pamirši tu.

Nei tėviškės, nei protėvių! –
Lydės juodi varnai –
O nuotaka – skrajotoja!
Tau kraitis – pelenai!