Vištytis

Vištytis

Lietuvių liaudies padavimas

Senovėj Vištytežerio vietoj giria su gražiomis pievomis buvo. Ten bernams žirgus ir jaučius naktį beganant ir jau sugulus, kartą paukštytis atlėkęs keistai ciepsėjo, lyg juos šalin ragindamas. Jiems tai nesupratus, palėkė paukštytis, ir kažkoks senukas atėjus užprašė juos iš tos pievos atstot. O taip ir antrą kartą atėjęs. Jiems tuo paliepimu dar besistebint, jis, trečią kartą atsiskubinęs, jau lyg su piktu sakė:

– Na, dabar jau bėkite! Gerai, kad dar su savo žirgais bei jaučiais išeisite, šiaip visi prapulsite!

Tad jie išsigandę, sukilę laukan skubinos. Jiems ką tik išėjus, iš pietų pusės didis ūžimas užkilo, nes vanduo dauba su didžiu ūžimu pro Auksinus lyg koks kalnas putodamas atsirito ir visą pievą iki šios dienos apdengė.

Vėl kiti pasakojo, jog pirma prie Stalupėnų didis ežeras buvęs ir tenai atitekėjęs vis platyn plėtėsi, o tas jau minėtasis paukštytis, virš vandens lakiodamas, nepaliautinai ciepsėjo:

– Vištyt, vištyt, vištyt!

Tame išgąstyje sukilusieji žmonės prasidžiugę sušuko:

– Vištytis, Vištytis, Vištytis! Taip jie buvo to vandens vardą atminę, o vanduo paliovė plėtęsis ir akėčių bei žagrių išplovęs.

Taip jau sakoma, jog vanduo apsistojo augęs, pažadėjus po vieną dūšią kasmet. Todėl kasmet jame vienas vis prigeria.