Velnio tabakinė
Velnio tabakinė |
---|
Lietuvių mitologinė sakmė |
Seniau žmonės javus kuldavo su spragilais. Naktimis juos išdžiovindavo, o rytmečiais kuldavo. Vienas ūkininkas, Rimkus, susidžiovė javus, vakare užsikūrė pirtį. Sėdi, žiovauja. Norėtų užsirūkyti, bet kapšiukas tuščias. Ir galvoja: „Kaip būtų gerai parūkyti." Kaip tik tuo momentu sugirgždėjo durys, ir įėjo nepažįstamas ponaitis. Sako:
– Lauke šalta, gal galėčiau pasišildyti, užsikurti tabako?
Rimkus sako:
– Pasišildyt tai gali, bet tabaku pavaišinti negaliu, nes neturiu.
Ponaitis vėl tarė:
– Gerai, kad pasišildyti yra kur, o tabako aš tai turiu gero.
Išsitraukė ponaitis iš kišenės tabakinę ir padavė Rimkui. O šis, pamatęs gražią tabakinę ir gerą tabaką, ėmė kimšti pypkę. Jam labai patiko ponaičio tabakinė ir sako:
– Kokia graži tabakinė! Ar velnias tau ją ir padarė?
– Taip, taip, aš pats! – atsakė ponaitis. – Jeigu tau labai patinka tabakinė, aš galiu padovanoti.
Ūkininkas nudžiugo, padėkojo ir sako:
– Visą amžių tave atminsiu!
Ponaitis padėkojo už šilumą ir išėjo. Rimkus dar pasigrožėjo tabakine, paskui sutvarkė pirtį ir nuėjo gulti.
Ūkininkas anksti atsikėlė javų kulti ir atsiminė ponaičio dovanotą tabakinę. Išsitraukė, norėjo užsirūkyti, bet žiūriu, kad rankoje nudvėsusio arklio pusnaga, o joje sudžiovintas ir sutrintas arklio mėšlas. Tėškė Rimkus pusnagą į žemę, nusispjovė ir suprato, kad jį apgavo velnias.