Velnio paveikslas

Velnio paveikslas

Lietuvių mitologinė sakmė

Vienas ponas turėjo augintinį. Tas augintinis jau paūgėjo, ir reikėjo jam duoti kokį nors amatą. Ir išmokė piešėju. Jis piešdamas pagarsėjo visoj apylinkėj. Kartą ponas jam sako:

– Jei tu esi geras piešėjas, tai nupiešk velnią tokį kaip gyvas.

Jis sutiko.

Ponas jam liepė eiti į miestą, nusipirkti drobės ir piešti. Jis, nusipirkęs sau reikalingus daiktus, eina iš miesto namo. Kely sutinka senelį. Senelis klausią jį:

– Kur eini ir ką nešies?

– Nešu medžiagą velniui piešt, bet nežinau, kaip reikia jį piešt. O ponas reikalauja, kad velnias būtų toks kaip pragare.

Ir eina namo jie piešt. Senelis jį pamokė, kaip reikia daryti. Liepė pradėt nuo galvos ir, kiek papiešus, vis vynioti, ligi pabaigs piešti. Tik pačiam liepė nežiūrėt. Visiems parodžius, tuoj liepė pakišt po krosnim.

Jis, parėjęs namo, pradėjo savo darbą. Per dvi dienas velnias buvo nupieštas.

Ponas sušaukė puotą, kurioje bus žiūrimas tas velnias. Privažiavo daug ponų, panelių ir taip diduomenės. Per pietus piešėjas pradėjo rodyti velnią. Bet pamatė, kad žmonės tik krinta ant žemės ir miršta. O pats piešėjas, nepažiūrėjęs to velnio, pakišo po krosnim.

Taigi velnio, panašaus į gyvą, pamatyti negalima, nes pamatęs tuoj mirsi ir kitam nepasakysi, koks jis yra: ar juodas, ar baltas, ar su ragais, ar su uodega.