Velnio banda

Velnio banda

Lietuvių etiologinė sakmė

Ponas dievas tvėrė tvartus, o velnias visokius gyvulius lipdė: juodus, negražius, stabalankius, neperskeltom nagom. Prisilipdęs, prisigniaužtavęs, visą balą prisistatęs, ir juokęsis iš pono dievo:

– Ką gi tu, dieve, varysi į tuos savo tvartus, kad nė kokių gyvulių neturi?

Daugiau velnias, toj baloj betupėdamas, ir užsnūdęs.

Ponas dievas tuo tarpu sukūręs muses ir užleidęs ant tų jo gyvulių. Tie visi ko greičiaus į tuos pono dievo tvartus ir subėgę; atsimainę – palikę gražūs, margi, su perskeltom nagom.

Velnias nubudęs žiūrįs – nebėr nė vieno jo gyvulio. Einąs pas poną dievą žiovaudamas, sakąs:

– Bene atbėgo, pone dieve, pas tamstą čion mano gyvulėliai?

Ponas dievas sakąs:

– Eik žiūrėk į mano tvartus, jei rasi, varykis.

Velnias įėjęs žiūrįs, kad ir yra, bet ne jo – visi gražūs, margi, su perskeltom nagom, ir išėjęs sau nebeprisipažinęs, ir nebeėmęs.