Velnias po velėna

Velnias po velėna

Lietuvių mitologinė sakmė

Kartą velnias su Perkūnu ginčijosi. Perkūnas žadėjo užmušti velnią. Velnias jam sako:

– Aš palįsiu po troba. Perkūnas atsakė:

– Aš ir ten mušiu! Velnias sako:

– Aš lįsiu į medį.

– Aš ir ten mušiu!

– Aš lįsiu po akmeniu.

– Aš ir ten mušiu!

– Aš lįsiu po kalnu.

– Aš ir ten mušiu!

– Aš lįsiu į pirtį.

– Aš ir ten mušiu!

– Aš lįsiu į bažnyčią.

– Aš ir ten mušiu!

– Aš lįsiu po altorium.

– Aš ir ten mušiu!

– Aš lįsiu į kieliką.

– Aš ir ten mušiu!

– Aš lįsiu į monstranciją.

– Aš ir ten mušiu!

– Aš lįsiu po atgal atvirtusia žemės velėna.

– Čia aš tavęs nemušiu. Gali čia gulėti.

Nuo to laiko velnias slepiasi po velėna, kad Perkūnas jo neužmuštų. Tai, kai vyrai aria laukus, saugojasi, kad ariant neatvirstų velėna. O senos bobos seniau pasikaišydavo sijonus, pasiraitodavo rankoves. Tačiau kai pamatydavo – ateina debesys su griausmu, atleisdavo sijonus ir rankoves. Jei neatleistų, trenktų Perkūnas, nes ten irgi slepiasi velnias.