Vandens gyvatė

Vandens gyvatė

Lietuvių mitologinė sakmė

Tas buvo gal prieš kokį keturiasdešimt metų. Buvau jau paaugęs vaikėzas, bet dar ne vyras. Su mūsų kaimo tokiu bernioku nuėjom Luodžio ežero krantan, kur vadina Sidabrine, ir jau nusivilkom. Nusivilkę paėmėm dantysna kepures (kiaušiniams sudėti) ir plauksim. Netoli kranto tokia kaip salelė, tai narai suka lizdus ir deda kiaušinius ant vandens.

Krantas plačiai užaugęs ligi tos salelės viksvom, bet jei eitum, tai klampu – nelaiko dumblas, o viršuj stovi vanduo. Užtai prisirengėm plaukt. Mes nusivilkę dar stovim, tik matom, kad viksvos tik skirias, skirias, ir išlenda gyvatė. Gyvatė stora, didelė, galva kaip veršioko, o pati keleto metrų ilgumo. Pilka, didelė. Mes nusigandom ir, rūbus nustvėrę, bėgt. Kiek pabėgom ir atsigręžę žiūrim, kur ji pasidės. Tai per ežerą nuplaukė, vis matėm – rangės ir rangės tokiais kamuoliais ton pusėn, kurią vadina Žvėrinčium.

Mes tol stovėjom ant ežero kranto, kol mūsų akys ją matė.

Prieš šitą mūsų matymą vienas Plavėjų kaimo gyventojas, eidamas Luodžio ežero pakraščiu, rado ženklą, kad tęstas kaip koks sienojas. Pagal to sienojo storumą jį turėjo traukt arklys, bet ant smėlio nėra arklio pėdų. Tai jis ir kitiem pasakojo, ir niekas nesuprato, kas yra. Bet kai mes pamatėm tokią gyvatę, tai tik tada supratom, koks ten ženklas buvo, koks sienojas buvo tęstas. Tai buvo šliaužta tos gyvatės, kur mus išgąsdino.