Vėjo malūnas
| Vėjo malūnas Jonas Biliūnas |
|---|
| Apsakymas datuotas 1901 m. kovo 20 d. Ilgą laiką šis kūrinys buvo nežinomas. Pirmoji publikacija „Pergalės“ žurnale, 1957, Nr. 12. |
Vieną vasarą gavau pas tokį dvarponį, ne per toli Šimonių miestelio, mokinti vaikus. Darbas buvo nesunkus, užlaikymas geras, užmokesnis taipgi nemažas, – nėra stebėtina, kad, ištrūkęs iš miesto ir pakliuvęs pas dvarponį, pasijutau kaip rojuje. Žinoma, ir universitetiškame mieste nebloga būtų gyventi, jei tokiems plikiams, kaip aš, neprisieitų tankiai slankioti su tuščiu pilvu ir kiaurais batais. Dėl to lai skaitytojas nepaturi už bloga, jei, atiduodamas sekančią donę miestui, kaip šaltiniui peno dėl proto, aš prijaučiu ir sodžių laukams, kaip išduodantiems atsakantį peną dėl kūno. Kitas gali man pasakyti, kad ne visi juk sodžiuose taip gerai gyvena, bet lai toks neužmiršta, kad žmogus, pasijutęs laimingas, pradeda ir kitus laimingais laikyti arba žmonių vargo nebemato. Dėl to ir aš galėjau vienpusiškai manyti, nes iš tiesų jaučiausi labai gerai. Darbavausi, galima sakyti, mažai, pažįstamų apylinkėje suvisai neturėjau, – ir visą savo liuosą laiką praleisdavau niekams: daugiausia vaikščiodavau po laukus ir nuskurdusias girias, nes gerų girių Lietuvoje mažai bėra, vaikščiodavau be jokio siekio, vien tiktai dėl to, kad praleisčiau laiką, nes vasarą galvos darbas ir skaitymas geruoju neina. Tiesa, išsinešdavau
su savim knygą ir, atsigulęs kur norint pavėny prie kelio, stengdavaus skaityti, bet veltui: knyga iškrisdavo iš rankų, ir, gulėdamas aukštielninkas, vėpsojau be jokio siekio į mėlyną dangų ir lekiančius baltus debesėlius, rūpinausi užmatyti giedantį padebesy vieversėlį arba tyrinėjau lekiojančius po pievą drugius, vapsvas ir kitus vabalėlius. Pro mane keliu praeidavo
mergina su grėbliu, vaikinas su dalgiu, berniukas su šieno vežimu pravažiuodavo – visi keistai į mane žiūrėjo ir turbūt galvojo: „Štai kam lengva šienpjūtė! Kas tokiam kenkia: guli sau kaip koks gubematorius". Ir aš rūpinausi atidengti knygą, būk tai skaitymui, kad parodyčiau, jog ir aš savo darbu užsiėmęs: permanęs gi jų paslėptą mintį, stengiausi atsigulti kur norint toliau nuo jų akių, kad nepykdinčiau darbininkų širdies. Nors kuo aš buvau kaltas, kad mano liuosas laikas rubežiavo su karščiausia ūkininkų darbymete? Matant dainuojančias pievose merginas ir pjaunančius šieną vyrus, man darėsi ilgu, nes jaučiausi vientuliu: negalėdamas sykiu su jais dirbti ir jausdamas, kad esu jiems suvisai nereikalingas, užvydėjau jų, kaip man rodėsi, linksmam triūsui. Ir, norėdamas nusikratyti nuo savęs nuobodumą, vaikščiojau ištisas valandas po miškus ir laukus, keliais ir keleliais, visur mačiau darbingus gyvulius ir žmones, besinaudojančius dosningos gamtos vaisiais, – ir mano širdis traukė atgal į miestą, kur manęs vėl laukė tuščias pilvas ir kiauri batai...
Buvo puikiausias rugpjūčio pusdienis. Visa gamta pasipuošusi: pievose ganėsi banda, raliavo piemenėliai, neaprubežiuotuose laukuose tviskėjo balti ir geltoni plotai rugių ir kviečių, žaliavo vasarojus, padebesyse giedojo vieversėliai, vabalėliai maudėsi spinduliuose saulės, žmonės gi skubino pjauti rugius, ir daugybė sustatytų gubų matėsi vidury lauko. Buvo taip tyku, taip gražu ir šilta, taip viskas ant paviršiaus žemės mirgėjo ir tviskėjo, kad rodėsi – pati saulė žeme ridinėja. Pabaigęs užsiėmimą su savo mokintiniais, išėjau pasivaikščioti. Pasileidau eiti vieškeliu, einančiu, kaip man buvo sakę, iš Šimonių į Viešintas. Visi artimieji laukai ir girios buvo išvaikščiotos, minėtas gi vieškelis buvo man dar nežinomas, ir dėl to tikėjausi daugiau naujo savo kely pamatyti. Praėjau du jau pusiau nupjautu rugių lauku ir įėjau į mišką. Miškas pasirodė gana platus, maniau ir galo nepasieksiąs, bet medžiai pagaliau pradėjo retėti, – ir neilgai trukus išėjau ant lygaus dirvono: už kokio pusės varsto nuo miško pamačiau stovintį puikiausią vėjo malūną. Vėjo malūnų tame krašte visai nebuvo regėti, ir man parūpo neatbūtinai jį arčiau pamatyti. Aš išsisukau iš vieškelio ir užėjau tiesiog per ežias. Neilgai trukus buvau jau vietoje ir su nusistebėjimu gražiavausi malūnu, kokio dar niekur niekad nebuvau matęs. pastatytas jis buvo iš akmenų ir taip puikus ir aukštas, kad rodėsi lyg koks prajovas šitame krašte neturtingų artojų, kur kitas džiaugiasi juodos duonos rudeniop sulaukęs. Apsidairiau aplinkui: kam gali prigulėti tas malūnas? Pamiškėje matėsi gana gražus ne tai dvaras, ne tai viensėdis. „Gal tam viensėdžiui priguli malūnas?" – užėjo man mintis. Ir, norėdamas apie tą paklausti rugpjovių, palikau malūną, stovintį kaip kokį milžiną vidury lauko, ir ėjau ežiomis toliau.
– Padėk dieve! – pasakiau, užėjęs rugpjovius.
– Dėkui, dėkui, – atsakė apysenis žmogus, statantis prie pačios ežios su mažu berniuku gubas. – Prašom padėti!
– Kažin, ar priimsite? – užklausiau žmogėno, kurs man, nežinau dėl ko, labai patiko.
– Dėl ko nepriimti, – atrėmė jis. – Dabar tokia darbymetė – kiekvienu apsidžiaugsi.
– Gal tamstos jau baigiate pjauti? – užklausiau, priėjęs arčiau ir paturėdamas jam gubą.
– Tai jau šiandien pabaigsime: štai tas tik gabalėlis ir beliko.
Tiesa, pjauti buvo suvisai nebedaug, pjovejų gi matėsi koks dešimt.
– Tad tamstos greitesni, – pradėjau vėl, – nes, vaikščiodamas po laukus, mačiau dar daug nepjautų rugių.
– 0 tamsta iš kur? – užklausė mane.
Aš pasisakiau, kad vasarai atvažiavau pas poną R. vaikų mokinti.
– Aa! Tai gal tamsta mokeisi kur? – užklausė vėl žingeidus vyrukas ir, užgirdęs mano atsakymą, pradėjo pasakoti, kad ir jo sūnus išėjo „mokslus", – dabar inžinierius ir gyvena Katrynoslave.
– 0 kaip tamstos pavardė? – užklausiau.
– Gi Stukas, iš Šakių.
Pasirodė, kad aš su jo sūnum šiek tiek susipažįstu, ir mes įsikalbėjome. Statydamas su bemiuku gubas, jis pradėjo pasakoti, kaip leido savo sūnų mokslan, kaip troško padaryti jį kunigu, bet sūnus to nenorėjo ir išvažiavo į Petrapilį mokintis inžinierium.
– Nugi dabar tamsta iš jo ar kontentas? – žingeidžiai užklausiau žmogėno.
– Dabar, dievui dėkui, nesigriaudžiu – paliko žmogum ir namiškių neužmiršta: prisiunčia po truputį. Per kalėdas buvo atvažiavęs pasikieminėti, tai Petriuką su savim išsivežė – nori gimnazijon įstatyti.
Taip mums bešnekant, laikas bėgo greitai. Stuko šeimyna baigė jau suvisai pjauti rugius; kai kurie prisidėjo rišti pėdus ir statyti gubas, – tarp tų ir Stuko sūnus Jonas, jaunas, gražus ir malonaus veido vaikinas. Visi skubėjo dirbti ir buvo linksmi, laukdami nuobaigų.
– Neužilgo ir duonos šviežios turėsime, – prabilo pagaliau ir sūnus Jonas, kurs lig šio laiko tylėjo.
– Tamstoms ir prasimalti patogu, – atsakiau aš: – nereikia toli važinėti, turint suvisai arti tokį gerą malūną.
– Tai jau netoli, tiktai brangiai plėšia nuo žmonių, – atsakė tėvas.
– 0 kieno jis yra? – užklausiau.
– Gi pono Opano.
– Puikus malūnas! Turbūt turtingas žmogus tas ponas Opanas, kad toki malūną išstatė? – užklausiau vėl.
– Ir aš už svetimus pinigus galėč išstatyti dar puikesnį, – tarė Jonas.
– Kaip tai! – nusistebėjau, – argi jis už svetimus pinigus ji pastatė?
– Taigi kad ne už savus, bet už mūsų klebono pinigus!
– Šimonių klebono?
– Ne, Viešintų: mes Viešintų parapijos.
– Kaip tas galėjo atsitikti?
– Dievas žino, – tarė tėvas, – sako, būk mūsų klebono yra padėta banke ant Opano vardo 80 tūkstančių, tai žmonės kalba, kad Opanas iš tų pinigų ir išsistatė sau šitą vėjo malūną. Bet kas ten žino, ar teisybė!..
– Kad žmonės kalba, tai turbūt teisybė! – atrėmė Jonas.
– Nu, padėkim, daug ne viskas teisybė, ką žmonės kalba, – atsakiau aš, pasistebėdamas iš Jono kalbos. – Bet pasakyk tamsta, iš kur klebonas tokius turtus turi?
– Iš žmonių išplėšė! Tokio brangininko turbūt niekur nėra: šitai praėjusiam rudeny numirė gimdydama vieno grytelninko pati, – pasiliko ketvertas vaikų: vyresniajam šešti metai, vienas dar nevaikšto, kitas tiktai gimęs, vargdienis ašarodamas klebono prašė, kojas puolė bučiuoti, ir sodžius visas prašė, kad dykai palaidotų arba norint už rublinę, – bet kur tau, nei klausyt nenori. Gerai, kad dar vyrai sumetė laidotuvėms žmogeliui... Ir tai dabar, kad kai kurie parapijonys keletą metų atgal apsiskundė Kupiškio dziakonui, jau nebe taip plėšia: seniau ne tas buvo!
Aš klausiau ir stebėjaus: iš kur sodžiuje atsirado tokios „liuosos mislies“ žmogus, stebėjaus taipgi, kad jo tėvas ir kiti jam neprieštaravo, nors galima buvo numanyti, kad jie nekontenti iš Jono kalbos ar gal prie svetimam žmogui nenorėjo...
– Na, tai gal nors kamendorių gerą turite? – užklausiau Jono.
– Kur tau! Pirmas girtuoklis („Še tau",- pagalvojau): kalėdodamas pirmučiausia arielkos reikalauja. Prieš tą iš tikro buvo geras žmogus, troško gera žmonėms atnešti: miestely keletą merginų pramokė rašyti, knygutes lietuviškas jaunuomenei dalinėdavo, bet tuojau su klebonu susipyko: vienas nori, kad vargamistra lenkiškai giesmes giedotų, kitas – lietuviškai, klebonui, žinoma, gal ir daugiau kas nepatiko, apskundė vyskupui, – ir kamendorių iškėlė į Kuršą. Dabar pas mus du kunigu: vienas plėšikas, kitas girtuoklis, 0 gero nei vieno! – užbaigė Jonas savo kalbą.
„Tai vienas iš atbundančių tautiečių", – galvojau, grįždamas namon. Ir aš pasijutau smagiau ir lengviau: man rodėsi, kad aš sutikau savo artimą draugą, brolį ar mylimą merginą, – ir norėjosi sugrįžti atgal pas tą vaikiną, broliškai suspausti jam delną ir pabučiuoti. Ne dėl to, kad jis kalbėjo ką ant kunigų – jų šlovės niekas neplėšia, – bet dėl to, kad man patiko jo drąsi, atvira ir stati kalba, jo liuosa mintis ir paniekinanti pažiūra į bjaurius pasielgimus žmonių savitarpiniame gyvenime. Jei jis moka patėmyti blogas puses kunigų gyvenime, tad jis pradės ilgainiui rimtai žiūrėti ir į kitus gyvenimo prajovus: jo protas ir mintis atbudo ir užmigti nebegalės. Kiekvienam atsitikime – ar tai vedant, ar vaikus auginant, ar tai savitarpiniame susinešime su kitais žmonėmis ir su valdžia – jis stengsis elgtis ne taip, kaip jo tėvai elgėsi arba kaip priimta yra elgtis, bet taip, kaip jo protas išneša, kaip jis pripažins teisingiau ir geriau. Žinoma, jis gali kitą sykį apsirikti ar nukentėti, bet visgi geriau būti galvojančiu žmogum negu avinu.
Taip galvodamas, skubinai grįžau namon, nes jau buvo vėlu. Aplinkui buvo tyku ir ramu, bet dar visur matėsi pjovėjai, darbavosi ir vidury lauko stovintis malūnas: girdėjosi ūžimas girnų ir sparnų, kuriais jis mojavo kaip koks rimto veido milžinas savo rankomis, drąsiai atstatęs savo krūtinę vėjui, kurs veltui kovojo su savo priešu, atnešdamas jam ne pavojų, bet dar naudą, nes ten, gilumoj malūno, ėjo vaisingas ir naudingas triūsas... Ar ne taip ir istorijoj galvojančios žmonijos arba ir atskiros tautos? Per amžius sutikdama savo kely įvairius priešus, drąsiai kovodama su jais už savo būvį, ji ne tiktai nežūsta, bet iš palengvo lavinasi, dorinasi, o pajutus savo spėkas ir tiesas, stengiasi atmesti ir išnaikinti vergiją, nelaisvę ir visa tą, kas žemina ir mina į purvus žmogišką ypatą ir laimę, tikėdamasi ilgainiui sulaukti išsipildinančią svajonę brolystės ir meilės. Dėl to tiktai kova ir triūsas – pamatas laimingos ateities, ir menkas tas, kurs sudėjęs rankas sėdi ir nėra žinios ko laukia arba, ir suvisai nieko nelaukdamas, kaip tas gulintis akmuo iš palengvo sensta ir samanoja...