Vėjas ir vaikas

Vėjas ir vaikas

Lietuvių mitologinė sakmė

Kartą pradėjęs smagiai pūsti vėjas. Pribėgęs vaikas prie tėvo ir klausiąs:

– Kas čia taip pučia?

– Tai seneliukas vėjas.

– O kur jis yra?

– Agi gal kur pakrūmėj atsisėdęs ir pučia.

Vaikas supyko ant vėjo ir nuėjo jo ieškot. Eina eina ir mato: sėdi pakrūmėj seneliukas ir pučia. Priėjęs sako:

– Padėk Dieve!

– Dėkui, vaikeli.

– Ką čia dirbi vienas pakrūmėj?

– Agi matai, vaikeli: kai aš pučiu pro lūpas, tai vėjas pučia. Aš mat esu vėjo senelis.

– Tai, seneli, padaryk taip, kad vėjas nepūstų, man jau nusibodo.

– Gerai, eik namo, aš pasilsėsiu.

Berniukas linksmas parbėgo namo, o senelis nuėjo pamiegot – ir buvo visai tyku. Bet vos tik parbėgo vaikas namo ir tėvui pasigyrė – vėjas ir vėl pradėjo pūsti. Vaikui pikta pasidarė – ir vėl nubėgo pakrūmėn. Senelis jau pūtė. Paprašė nustot – ir vėl nustojo. Bet vaikas neparbėgo namo – kai ir vėl pradėjo.

Taip senelis vis pučia ir pučia, o vaikas vis laksto ir laksto.