Trys Budriai
Adomas Mickevičius
Raštai, Tilžė, 1893 m., s. 33
Vertė Petras Arminas-Trupinėlis.

Budrius, tris sunus guvius, smarkius kaip pats, Lietuvius,
Paszaukęs, tokią žinią suteikia:
Pasiszerkit žirgelius, sutaisykit balnelius,
Kardą ir durklą galąstį reikia, —
Sako, Vilniuj sutarę kunigaikszcziai vest karę
Vēl su kaimynais isz trijų szonų:
Algirds užklups Gudiją, Skirgailius gi Lenkiją,
O Keistutis užpuls ant Tautonų.
Esat sveiki, dužoti, — prider’ į karę joti,
Tegul dievas jus gina, vaikeliai!
Asz namiej likt rengiuosi, tikt jums patarmę duosiu,
Trys ēsat — trejopą turite kelią:
Vienam isz trijų brolių reikia eit ant Maskolių,
Ten pas Ilmenį į Pilį-Naują. —
Man sabalų brangiųjų pergabens jis nuo jųjų
Ir pinigų dar nors kokią saują.
Antras isz jųs’ tur buti pas kunigą Keistutį,
Idant Vokieczius bjaurius kapotų:
Tas, tikiuosi, isz karo pargabens man gintaro
Ir deinantais iszpuosztų arnotų.
Su Skirgailium trecziasis tegul Lenkijoj rasis:
Nors ten žmones pavargę gyvena,
Bet man dēlei atminklo parvesz plieninį ginklą
Ir marczią man tegul pargabena.
Nes Lenkija merginu daugel gražių augina —
Kaip rožēs skaisczios meilios, linksmutēs;
O akutēs jų tartum žvaigždutēs.
Priesz metų pusiauszimtį, kad pacžią geidžiau imti,
Parvedžiau mergą, tartum leliją;
Nors ji anam jau sviete, bet man szirdį vis knieta,
Kada ant mislių atein’ Lenkija.“
Budrius juos pamokino, ant kelio palaimino,
O jie — ginklus į ranką — ir joja . . .
Ruduo, žiema artinas, negryžt nē viens vaikinas —
Rasi pražuvo visi kovoje.
Kad senis teip dumoja, sztai viens sunus parjoja,
Ir po skraiste kas-žin ką laiko.
— Tai tu turi gurbutį — ten pinigai gal buti?
— Ne, tēvai — marti dėl tavo vaiko!“
Vos tikt puota nustojo, antras sūnūs parjojo —
Ir tas po skraiste kas-žin ką gina.
— Sunau, grįžti isz karo, parvežei man gintaro?
— Tai lenkē, tēvai, mano mergina!“
Vos linksmybēs nustojo, sztai ir treczias parjojo,
Po skraiste pundą kokį ten laiko,
Tēvs neklausē jau treczio, tikt pakviest liepē sveczią
Ant svodbos savo jauniausio vaiko.