Svečiai

Svečiai
Jonas Biliūnas

Pirmoji publikacija – „Lietuvos ūkininkas“, 1906, Nr. 37-38.

I

Jau artinos vakaras, kaip iš ažu kalnelio ant vieškelio pasirodė aukštas jaunas žmogus su maišeliu ant pečių. Nors jo veidas buvo pajuodavęs ir išdžiūvęs, visas kūnas pavargęs, bet ėjo greitai, skubėdamas; retkarčiais apsistodamas giliai traukė savo krūtinėn orą ir dūsavo taip, kaip dūsauja žmogus, vargą vargti pabaigęs, iš baisaus sapno atbudęs; jo akys, jausmo pilnos, švietė džiaugsmu neapsakomu. Priėjęs int kryžių sustojo, pasidėjo maišelį ant akmens ir tyliai ilgai atsiduso: malonus šiurpas perlėkė per visą jo kūną, ir širdy taip romu ir gera rados. Visas išsitempęs, ištiesdamas rankas, žiūrėjo aplinkui, tartum šitą juodą žemę norėjo apimti ir int savo širdį priglausti. E saulė jau leidos ir, išlindusi iš po debesio, paskutinį kartą nušvietė apylenkę. Nebetoli pakalnėj sumarguliavo krūvon susimetęs miestelis. Keleivio širdis nebeištūrėjo: apsipylęs ašaromis puolė ant kelių ir ėmė bučiuoti kryžių ir juodą, dar drėgną pavaserio žemę... - Dieve, nejaugi tai ne sapnas? nejaugi aš vėl namie, savajam krašte? - šnibždėjo jo lūpos, virpėjo širdis.

Taip, jis namie, vėl savuosius laukus mato, jųjų oru kvėpuoja. Šitai už upės jo gimtasai miestelis: tenai jo Marytė gyvena, jam du sūnu ūgdžia... Gal jau abu dideliu, laksto ir,savo tėvelio pareinančio laukia?.. Greitai juos visus pamatys!.. E užupernai iš čia eidamas nebesitikėjo šios šalies ir artimųjų išvysti...

Taip susijaudino, kad toliau eiti nebegalėjo. Atsisėdo po kryžium, ir netolima baisi praeitis, kaip šmėkla, stojo jam akyse. O, kolai gyvęs, tos praeities neužmirš! Ilgai tampys jo gyslas sužeistųjų draugų vaitojimai, žuvusiųjų kraujas; ilgai kaip pragaro aidas skambės jo širdy visos karo baisenybės. Kiek jisai per tuos dvejus metus matė, ką atjautė! Kai jį iš namų paėmė, kaip mirtin vedamas ėjo; kai įstūmė kareivių prikimštan vagonan, - jo protas apsvaigo, atšalo jausmai. Ištisas dienas ir naktis, kaip koksai gyvulys, vežamas, kvėpavo troškiu svaiginančiu oru, matė ligas ir ašaras, girdėjo kareivių keiksmus, traukinių dundėjimą, - ir jo galvoj nyko supratimas to, kas buvo ir kas yra. Jam regėjos, kad visas jo pirma buvusis gyvenimas: - šalis, kur gimė ir augo, mažos dienos, kada bandą ganė, jaunimas ir dainos, broliai ir sesers, pati ir vaikai, - tai tik gražus sapnas, daugiau nieko, kad to visa ir būti nebuvo. Jam regėjos, kad jį jau ilgus metus tame troškiam vagone veža ir veš be galo... Tik pirmasai Marytės laiškas vėl senąjį supratimą jam sugrąžino ir atgaivino jausmus. Gavo jisai tą laišką jau gale... ligonbuty. Sunkiai sužeistas kietam patale gulėjo, kai jam padavė... Skaitė jisai tuos brangius žodžius ir suprato, kad tai ne sapnas, kad ten toli toli vakariuos yra šalis jam brangi ir žmonės numylėti... Ataminė visa, ir jo kūne vėl gimė noras gyventi - bėgti iš to pragaro ten, kur Šventoja plaukia, kur gražios dainos skamba. Bet liga ilgai neleido, ilgai laikė int patalą prirakinus, ir baisi giltinė ne kartą žiūrėjo jam akysna. Ir galbūt tik didis, naujai gimęs noras gyventi ir neapsakomai malonūs gimtosios šalies ir mylimųjų paveikslai, kuriuos jisai dabar visados savo širdy nešiojo, pergalėjo ligą... Pasitaisė... Daug dar vargo matė, bet išrašytieji jo širdy paveikslai nebeišdilo. Tų paveikslų vedamas ir dabar savon pastogėn skuba, greičiau norėdamas tuos paveikslus išvysti...

Keleivis atsistojo, užsimetė ant pečių maišelį ir tvirtais žingsniais ėjo toliau. - Juk šiandiej pirmoja Velykų diena, - tarė sau vienas, - džiaugias žmonės; tik Marytei su vaikais be manęs skurdu. Ir dovanų jiems neturiu jokių: grįžtu silpnas, apipešiotas. Užtat Marytė galės mane šiandiej kiaušiniais pamylėti...

Bet netikėtai taip jam širdį susopėjo, kad net ranka už krūtinės nusitvėrė. - Kas čia man? - paklausė išsigandęs, jausdamas, kad jį visą prakaitais išpylė, - ko aš dabar taip išsigandau? Juk nieko bloga neatsitiko... Marytė su vaikais turbūt sveika, gyva... E ką, jeigu?!. Ne, ne... negali būti...

Apsistojo, norėdamas kvapą atgauti. Kažin kodėl jam galvon atėjo antrasai Marytės laiškas. Nebe toks buvo, ne; nebebuvo jame to atvirumo, tų jausmų, kaip pirma... Kažin ko trūko. E daugiau visai nuo jos žinelės nepaėmė... Gal kely laiškai sužuvo... Bet kodėl tik dabar abejojimas jį krimsti pradėjo, kodėl taip ūmai jam susopėjo širdį?.. Kodėl?..

Abejojimo kankinamas, kuone tekinas pasileido miestelin.

II

Jau visai sutemo, kai priėjo int savo namus. Prie kiemo vartelių gulėjo didelis margas šuo. Pamatęs ateinantį žmogų, jisai išsižiojo jau loti, bet staiga atsikėlė ir inkšdamas iš džiaugsmo ir linksmai sukdamas uodegą puolė int keleivį ir ėmė aplink jį šokinėti, norėdamas savo snukiu jo veidą pasiekti. - Geras Razbonas, geras: pažino mane, - maloniai tarė keleivis, glostydamas šunes galvą, ir intėjo kieman.

Niekas daugiau jo nepatiko, nepastebėjo pareinant. Namuos buvo tylu, nors pirkaitėje degė žiburys. - Nejaugi svečiai? - tarė sau keleivis, pamatęs šviesą. - E maž ir sesuo Uliutė atėjo apsilankytų?..

Jisai visas nurimo, pradžiugo. - Inteisiu nepastebėtas, tai bus juoko! - atėjo jam galvon linksma mintis.

Ir jisai intėjo priemenėn tyliai, nesubrazdėjęs. Jau nusitvėrė klingės ir norėjo atadaryti pirkaitės duris, kaip žodžiai, kuriuos iš vidaus išgirdo, suspaudė jo krūtinėj kvapą, Ir jisai, kaip inbestas, sustojo ant vietos...

Pirkaitėje stalas buvo baltai užtiestas, valgymais apkrautas: ragaišio raikyto, sviesto ir kiaušinių, butelis vyno stovėjo. Užu stalo sėdėjo susiglaudusiu vyras ir moteris. Jisai buvo nedidelio ūgio, šviesių plaukų, reta barzdele ir sargybinio rūbais su blizgančiomis sagutėmis apsivilkęs; jinai - jauna, gražaus veido moteriškė, skara ant pečių apsisiautus… - Ko tu, Marusia, nuo manęs nori? - kalbėjo sargybinis, nelietuviškai pratęsdamas žodžius, - juk aš tave myliu. - Taip, myli... E man kas bus, kai Antanas pareis namo? - atsakė moteriškė. - Kur jisai bepareis: jo ir kaulai supuvo... - E tu paimsi mane, jeigu Antanas numirė? - glausdamos int sargybinį klausė moteriškė. - Kam? ar mudviem taip negerai? Juk aš int tave visados ateinu... Jeigu Antanas pagrįžtų, tu int mane galėsi ateiti. - Matau: tu manęs nemyli.... - ėmė raudoti moteriškė. - Marusia, neraudok, - ramino sargybinis, bučiuodamas jos veidą.

Kažin ko abu atsigręžė int duris ir akies mirksniu pašoko nuo suolelio. Duryse stovėjo aukštas pajuodavęs žmogus su maišeliu ant pečių ir visas drebėjo... - Antanas!.. - suriko nesavu balsu moteriškė pabalus, kaip drobė. - Marytė!.. - prašnibždėjo sukandęs dantis pajuodavęs žmogus ir, kaip arelis, puolė int juodu. - Maciukas!? - sušuko jisai, pažinęs iš artie sargybinį. - A, tu, gyvate, mano namus griauni, laimę ardai?..

Išaugo jų akyse, kaip milžinas. Nutvėrė sargybinį už krūtinės ir taip int sieną primygo, kad tam net kaulai sutreškėjo. - Leisk tu, velne... - sudejavo sargybinis rusiškai.

Antanas pakėlė jį viena ranka nuo žemės ir paspyręs koja numetė int pačias duris, - net tasai žnektelėjo. - Palauk tu, velne, atmokėsiu aš tau... pasodįsiu šaltojon, - grasė sargybinis, šluostydamas iš nosies kraują, ir parodęs kumštį norėjo sprukti pro duris.

Kaip vanagas, nutvėrė Antanas jį vėl ir baisiai ėmė mušti jo galvą int sieną... - Dar tu mane baidysi?.. te tau... te tau, žmogžudy!..

Sargybinis pradėjo kriokti... Antanas ištempė jį laukan ir išmetė pro vartelius iš kiemo.

Sugrįžęs pirkaitėn atsisėdo ir pasirėmęs stalo žiūrėjo int savo pačią. Taip visas drebėjo, kad stalas po juo šokinėjo... - Tai tu, Maryt, taip mane ataminei, - tarė dusliu balsu Antanas, - jautė mano širdis, seniai jautė, tik patsai to nepastebėjau... Su burloku susidėjai... Liežuvis ir blizgučiai patiko... Matai, tavo vyras pajuodavęs ir nuvargęs, gal nebepagrįš...

Sukliko moteriškė ir puolus ant kelių apkabino vyro kojas: - Antaniuk, Antaniuk, atleisk man, užmiršk visa!.. Jisai mane privertė... Dievuliau mano, Dievuliau, ką aš padariau, ką padariau!.. -Šalin!.. - suriko Antanas, atstumdamas pačią.

Bet matydamas ją silpną, viduasly sukniupusią, jisai staiga savo širdy pajuto ne tai gėdą, ne tai gailestį. - Ant tavęs aš nepykstu, - tarė jisai tyliai, int ją nežiūrėdamas, - galiu tau visa atleisti, bet užmiršti... o! užmiršti - niekados...

Tuo tarpu kažin kas pravėrė pirkaitės duris, ir jose pasirodė dvi maži vaikų galveli: žiūrėjo jiedvi vidun išplėstoms akyloms akelėmis. Nematoma ranka perkėlė abu vaiku per slenkstį pirkaitėn ir vėl uždarė duris. - Sūneliai, mano brangūs sūneliai, - tarė susigraudinęs Antanas, int juos puldamas.

Vaikai išsigandę žiūrėjo int nepažįstamą žmogų ir traukės nuo jo. - Joniuk, Antaniuk, - kalbino juos tėvas, - argi nepažįstate manęs? Aš jūsų tėvelis ir myliu jumus. Eikit čia - nupirksiu jums saldumynų ir po arkliuką gražų.

Vaikai vis dar bailiai, tartum netikėdami jo žodžiais, žiūrėjo int tėvą. - Norit turėt po arkliuką? - klausė tėvas. - Noliu... - tarė abu kartu...

Prisikalbinęs pasisodino vieną ant vieno, kitą ant kito kelio ir glostė, bučiavo juodu. - Tai aš jum nupirksiu rytoj po arkliuką, e dabar duosiu kiškio ragaišio... - Kiškio? - klausė vaikai, sekdami nustebusioms akimis tėvą. - Aa, kiškio, - atsakė Antanas.

Atrišo maišelį ir, išėmęs iš tenai juodos kareivių duonos plutelę, perlaužė ją per pusę ir padavė abiem. - Nors juodas ragaišis, bet gardus, - gyrė tėvas. - Iš kur, tėveliuk, gavai? - paklausė vyresniasai. - Egi ėjau per mišką - žiūriu: tupi kiškelis po egle ir ragaišį kepa. „Padėk, Dieve“, - sakau. - „Dėkui, dėkui, - sako kiškelis, - prašom padėti.“ Na, tai ir davė ragaišio...

Vaikai iškėtę akis klausė. - E mes lėlytę turim, - pasigyrė mažasai. - Kur? - paklausė tėvas. - Tenai, - parodė pro duris vaikas. - Bobutė broliuką mažutį mums atanešė... Karoliuką, - tarė vyresniasai. - A!.. - sudejavo atsimainiusiu balsu Antanas ir pametęs vaikus, kaip galvon trenktas, išbėgo pro duris... Pirkioje greitai sukliko, sukeikė vyro balsas, ir Antanas, kaip pablūdęs, intbėgo atgal pirkaitėn, nutvėrė pačią už plaukų ir parmetė ją ant žemės. - Kieno tasai kūdikis? - šaukė nesavu balsu, - a tu, ragana!.. Nuo Maciuko gavai!?. - Aaa!.. - vaitojo susiėmęs galvą Antanas, sukos kaip kaitulio po pirkaitę ir spardė kojom savo pačią. - Tėveliuk, tėveliuk, nemušk motynytės! - rėkė laibais balseliais apsiašaroję vaikai.

Kaip pakirstas, pargriuvo ant suolo ir kriokė, raitės, plaukus nuo galvos draskydamas. Paskum prisitraukė int stalą ir atsirėmęs bepročio akim žiūrėjo aplinkui... Vaikai, prisiglaudę int motyną, tyliai kniukčiojo... - ...Taip padaryti!.. Užmiršti vyrą, vaikus... Sugriauti gyvenimą, laimę suardyti... Galgi ir tu dabar laiminga?.. Kam už manęs ėjai? Juk aš tavęs nespyriau, neprikalbinėjau: liuosai galėjai išsirinkti kitą, geresnį. Bet tu tik mano turtų norėjai, e aš to nemačiau, aklai tave mylėjau... Ten, toli nuo tavęs, tarp šalčių ir bado, tarp visų karo baisenybių, kada amžinai akysna giltinė žiūrėjo, kada baloj ar purvynėj gulint stingo visi sąnariai, tavo paveikslas, toks malonus, šildė mano kūną sunokusį, gaivino širdį krūtinėj... Ir skubėjau tą paveikslą pamatyti, int savo krūtinę priglausti... Juk buvo valandų, saldžių, malonių, kada, regėjos, nieko mudviem netrūko, kada ir tu mane mylėjai... E dabar: visa sugriauta, purvan suminta... Nesuprantu, nieko nebesuprantu... Nejaugi tas, kas buvo, sapnas nebesugrąžinamas?.. Taip, nebesugrąžinamas... Jeigu būčiau ten, toli, numiręs, tu sau viena būtum gyvenus, nes tasai burlokas vis tiek tavęs būtų neėmęs. Bet dabar... pasakyk, kaip dabar reiks gyventi?.. Juk ir aš dar jaunas, laimės trokštu... Kas daryti? kas daryti!?.. Viena tik žinau: užmušiu tą šunį, kur pataikinęs. Jisai pasalomis man laimę atėmė, aš - jam gyvybę atimsiu...

Staiga ant kiemo sulojo šuo. Priemenėj pasigirdo drūti vyrų balsai, ir pirkaitėn sugriuvo sargybinių gauja su uredninku priešaky. Visi buvo įgėrę. - Šitai tas norėjo mane užmušti! - šaukė tarp durų Maciukas, rodydamas int Antaną. - Jisai ir carą keikė, jo vardą įžeidė!

Antanas savo akim netikėjo... - Meluoji! - suriko nesavu balsu, pašokdamas nuo vietos, - meluoji! Aš už carą kraują liejau! E tu!.. Užmušiu!!.

Ir kaip liūtas puolė int Maciuką. Tik sargybiniai paspėjo jį atstumti. Tada nutvėrė nuo suplo kočėlą ir iš visos galios paleido int duris. Kočėlas apsisuko kelius kartus ore ir pataikino uredninkui nosin: tasai visas krauju apsipylė. - Imkit tą galvažudį! - sušuko uredninkas, dejuodamas iš sopulio. - Nepasiduosiu! - rėkė Antanas, purtindamas nuo savęs sargybinius. - Jisai mano gyvenimą suardė... - Samuli, ir tu su jais kartu?! - nustebo, pamatęs tarp sargybinių savo kaimyną su blizgančiomis sagutėmis, - bijok Dievo budeliams tarnauti!..

Samulis susigėdęs nusisuko...

Sunkiai primuštą Antaną pavertė ant žemės ir surišo užpakaly rankas.

Jo pati, su vaikais kertelėj sukniupusi, gailiai raudojo. - Neraudok, Marusia, - tarė Maciukas, padėjęs ant jos peties ranką, dabar jisai tau nieko nebepadarys... visa bus gerai. - Stumk nuo savęs tą šunį, stumk! - dejavo Antanas, vyniodamasis po žemę. - Gali sau loti, - juokėsi Maciukas, - nebebijau tavęs.

Antaną pastatė stačią... - Sudiev, Maryt, - atsisveikino iš namų vedamas, - būk laiminga su tuo savo... Vaikeliai mano, vaikeliai!..

Ant kiemo linksmai int jį puolė Razbonas. Uredninkas sudavė batu šuniui, - ir šisai inkšdamas, paspaudęs uodegą nubėgo šalin. Atsitūpė prie tvoros ir gailiai, liūdnai tris kartus sustaugė.

Antaną nusivedė...