Sugauta undinė

Sugauta undinė

Lietuvių mitologinė sakmė

Žvejai žvejojo Nemune ties Plokščiais ir užmetė tinklą į tokią įlanką, kuri buvo kaip bala Nemuno krante. Užmetę tinklą, ištraukė didelę nei žuvį, nei žmogų. Ji buvo labai graži, turėjo geltonus plaukus ir labai mažas ir trumpas rankas. Vietoj kojų buvo lyg žuvies uodega. Žvejai ją parvežė namo, padarė didelę skalbtuvę ir įleido į vandenį. Vandenį veždavo iš Nemuno, šis buvo dešimt kilometrų nuo tos vietos, kur undinė. Kas antrą dieną jai mainydavo vandenį. Ir eidavo žmonės iš visur jos pažiūrėti. O ji, kai daug prieidavo žmonių, užsileisdavo savo gražius garbanotus plaukus ant veido ir drūčiai verkdavo. Tik tos žvejo žmonos, pas kurią buvo, nebijodavo. Kai būdavo gražus oras, ji gražiai dainuodavo. Jos buvo labai gražus balsas, kokio neturi nė vienas žmogus, tik žodžių, ką ji dainuodavo, nebuvo galima suprasti. Visi žmonės iš aplinkinių kaimų ėjo jos pažiūrėti. O kai jau niekas nėjo žiūrėti, tada ją vežiojo po miestelius. Kai jau nusibodo, nuvežė atgal į Nemuną ir paleido. Tai ji tris kartus iškilo ir lenkė galvą atsidėkodama, kad paleido. Ir trečią sykį kai paniro, daugiau nebeiškilo.