Gegužės 3 Konstitucija: Skirtumas tarp puslapio versijų

''Vardan Dievo, Šventoje Trejybėje Vieno''

Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Kijevo, Volynės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Didysis Kunigaikštis, drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai, pripažindami, jog mūsų visų likimas priklauso vien tik nuo tautos konstitucijos įvedimo ir ištobulinimo, iš ilgos patirties pažinę įsisenėjusias mūsų valdymo ydas, siekdami pasinaudoti metu, kuriame Europa yra atsidūrusi, bei ta blėstančia akimirka, kuri sugrąžino mus mums patiems, laisvi nuo žeminančių svetimos prievartos reikalavimų, labiau už gyvybę, už asmeninę laimę brangindami politinę egzistenciją ir tautos, kurios likimas patikėtas mūsų rankoms, išorinę nepriklausomybę bei vidinę laisvę, taipogi norėdami pelnyti esamų ir būsimų kartų palaiminimą bei dėkingumą, nebodami kliūčių, kurios gali sukelti mumyse aistras, visuotinio gėrio, laisvės įtvirtinimo, mūsų tėvynės ir jos sienų išsaugojimo vardan su didžiausia dvasios tvirtybe priimame šią Konstituciją ir skelbiame ją šventa ir neliečiama, kol tauta įstatymo numatytu laiku savo aiškia valia pripažins būtina pakeisti joje kokį nors straipsnį. Ir šią Konstituciją visame kame turi atitikti kiti dabartinio Seimo išleisimi įstatymai.

Tautos viešpataujanti religija yra ir bus Romos katalikų šventas tikėjimas su visomis jo teisėmis. Perėjimas iš viešpataujančio tikėjimo į kokį nors kitą yra draudžiamas ir baudžiamas kaip apostazė. Bet kadangi tas pats šventas tikėjimas liepia mums mylėti mūsų artimus, tad privalome suteikti tikėjimo ramybę ir valdymo globą visiems žmonėms, kokio išpažinimo jie bebūtų, ir dėl to garantuojame visų apeigų ir religijų laisvę Lenkijos kraštuose, pagal kraštų įstatymus.

Gerbdami mūsų protėvių, dovanojusių laisvą valdymą, atminimą, bajorų luomui iškilmingiausiai užtikriname visas teises, laisves, prerogatyvas bei pirmenybes privačiame ir viešajame gyvenime, o ypač patvirtiname, užtikriname ir neliečiamais pripažįstame įstatymus, statutus ir privilegijas, kurias teisingai ir teisėtai suteikė Kazimieras Didysis, Liudvikas Vengras, Vladislovas Jogaila ir Vytautas, jo brolis, didysis Lietuvos kunigaikštis, taipogi Vladislovas ir Kazimieras Jogailaičiai, broliai Jonas Albrechtas, Aleksandras ir Žygimantas Pirmasis bei Žygimantas Augustas, paskutinysis iš Jogailaičių linijos. Bajorų luomo prakilnumą Lenkijoje pripažįstame lygiaverčiu bet kokiam kur nors kitur naudojamam bajorystės laipsniui. Visus bajorus pripažįstame esant lygiais tarpusavy ne tik siekiant pareigybių ir stengiantis pasitarnauti tėvynei, kas atneša garbę, šlovę ir naudą, bet ir vienodai naudojantis bajorų luomui skirtomis privilegijomis ir prerogatyvomis, o pirmiausiai asmens saugumo, asmens laisvės ir žemės bei kilnojamojo turto nuosavybės teisėmis taip, kaip jos nuo amžių kiekvienam tarnavo, kurias norime turėti šventai, neliečiamai išsaugotas ir paliekame, iškilmingai laidavę, kad jokiais pakeitimais ar išimtimis neleisime kėsintis į kieno nors nuosavybę; priešingai, aukščiausioji krašto valdžia ir jos paskirta vyriausybė nereikš savo naudai jokių pretenzijų ''iurium regalium'' (išskirtinių karaliaus teisių) pretekstu ar kokia kita dingstimi nei į dalį, nei į visą piliečių nuosavybę. Todėl asmens saugumą ir bet kokią kiekvienam teisėtai priklausančią nuosavybę gerbiame, tausojame bei stipriname kaip tikrą visuomenės sąryšį, kaip piliečių laisvės vyzdį ir norime, kad ir ateityje jie išliktų gerbiami, tausojami ir neliečiami. Bajorus pripažįstame svarbiausiais laisvės ir šios Konstitucijos gynėjais. Kiekvieno bajoro dorybei, pilietiškumui ir garbei patikime gerbti jos, kaip tėvynės ir mūsų laisvių vienintelės tvirtovės, šventumą ir saugoti jos patvarumą.

Šiame seime priimtą įstatymą, vadinamą ''[[Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse]]'', norime turėti visiškai nepakeistą ir skelbiame jį šios Konstitucijos dalimi kaip įstatymą, suteikiantį naują, tikrą ir veiksmingą jėgą laisviems lenkų bajorams, jų laisvių saugumui ir bendros tėvynės vientisumui.

Žmones žemdirbius, iš kurių rankų trykšta gausiausia krašto turtų versmė ir kurie sudaro didžiausią tautos gyventojų dalį, taigi tvirčiausią krašto jėgą, mes, vadovaudamiesi teisingumu, žmogiškumu ir krikščioniškąja pareiga, taip pat gerai suprasdami visų mūsų naudą, priimame įstatymo ir krašto valdymo globon, nuspręsdami, kad nuo šiol bet kurie raštai dėl teisių, suteikimų ar susitarimų, kuriuos autentiškai sudarė dvarininkai su savo žemių valsčionimis, vis vien, ar tie raštai dėl teisių, suteikimų ir susitarimų sudaryti su kaimais, ar atskirai su kiekvienu kaimo gyventoju, jie, sutinkamai su tuose suteikimuose ir susitarimuose surašytomis teisingomis sąlygomis, taps bendru ir abipusiu įsipareigojimu, pateksiančiu krašto valdymo globon. Tokie susitarimai ir iš jų kylantys įsipareigojimai, savo noru žemės savininko priimti, ne tik jį patį, bet ir jo įpėdinius ar teisių pirkėjus taip susaistys, kad jie niekada savavališkai negalės jų pakeisti. Taip pat ir valsčionys, kad ir kokį turtą valdytų, neturės kito būdo nusišalinti nuo savanoriškų susitarimų, suteikimų ir su jais susijusių pareigų, kaip tik tokiu būdu ir tokiomis sąlygomis, kurios buvo nustatytos tų susitarimų raštuose ir kurios, priimtos tiek amžiams, tiek ribotam laikui, juos griežtai įpareigoja. Tokiu būdu dvarininkams garantavę visokeriopą naudą, kurią jiems teikia valsčionys, ir norėdami veiksmingiau paskatinti krašto žmonių skaičiaus gausėjimą, skelbiame visišką laisvę visiems žmonėms, tiek naujai atvykstantiems, tiek tiems, kurie, pirma iš krašto pasišalinę, dabar norėtų į tėvynę grįžti; o būtent — kiekvienas žmogus, į Respublikos valstybes iš bet kurios pusės naujai atvykęs ar sugrįžtantis, vos įžengęs į lenkų žemę, turi visišką laisvę užsiimti savo amatu, kaip nori ir kur nori, turi laisvę sudaryti sutartis dėl gyvenamosios vietos, darbo atlygio ar činšų tokiam laikui, kokiam susitars, turi laisvę įsikurti mieste ar kaimuose, turi laisvę gyventi Lenkijoje ar sugrįžti į kurį nori kraštą, jeigu yra įvykdęs įsipareigojimus, kuriuos savo noru prisiėmė.

Visa žmonių visuomenės valdžia kyla iš tautos valios. Idant valstybių vientisumas, pilietinė laisvė ir visuomenės tvarka visam laikui išliktų pusiausvyroje, lenkų tautos valdymą turi sudaryti trys valdžios ir šio įstatymo valia sudarys visiems laikams, tai yra:

Įstatymų leidžiamoji valdžia - Sseimasseimas;

Aukščiausioji vykdomoji valdžia - karalius bei Sargyba ;

Seimas, arba susirinkusieji luomai, bus padalinti į dvejus rūmus: į atstovų rūmus ir senatorių rūmus, vadovaujamus karaliaus.

Atstovų rūmai kaip tautos visavaldystės atspindys ir reiškėjas bus įstatymdavystės šventovė. Tad atstovų rūmuose pirmiausiai bus svarstomi visi projektai:

1)I. ''dėlDėl bendrųjų teisių'', tai yra konstitucinių, civilinių, kriminalinių, ir dėl nuolatinių mokesčių nustatymo; pasiūlymai dėl šių klausimų, sosto pateikti apsvarstyti vaivadijoms, žemėms bei pavietams ir sugrįžtantys instrukcijomis į rūmus, turės būti sprendžiami pirmiausiai;

2)II. ''dėlDėl seimo nutarimų'', tai yra laikinųjų rinkliavų, monetos vertės, valstybės paskolų, nobilitacijų ir kitų nenumatytų apdovanojimų, viešųjų ordinarinių ir ekstraordinarinių išlaidų išdėstymo, karo, taikos, galutinio sąjunginių ir prekybinių sutarčių ratifikavimo, visų diplomatinių aktų ir susitarimų, priskiriamų tautų teisei, vykdomųjų magistratūrų užbaigimo ir panašių svarbiausius tautos poreikius atliepiančių dalykų, pasiūlymai dėl kurių, iš sosto patenkantys tiesiai į atstovų rūmus, turi būti svarstomi pirmiausiai.

Senatorių rūmų, sudarytų iš vyskupų, vaivadų, kaštelionų ir ministrų, kuriems pirmininkaus karalius, turintis teisę vieną sykį duoti savo ''votum'' (balsą), kitą sykį ''paritatem'' (balsų lygybę) išspręsti asmeniškai arba atsiunčiant savo nuomonę į tuos pačius rūmus, pareiga yra:

1)I. kiekvienąKiekvieną įstatymą, kurį formaliai praėjusį atstovų rūmuose privalu perduoti senatui, įstatymo numatyta balsų dauguma priimti arba sustabdyti, kol tauta jį papildomai apsvarstys. Priėmimas suteiks įstatymui galią ir šventumą. Tačiau sustabdymas įstatymą atideda tik iki ateinančio ordinarinio seimo, kuriame, jeigu pakartotinai buvo sutikta, senato sustabdytas įstatymas turi būti priimtas;

2)II. kiekvienąKiekvieną aukščiau išvardintus dalykus liečiantį seimo nutarimą, kurį atstovų rūmai tučtuojau privalo atsiųsti senatui, kartu su atstovų rūmais priimti balsų dauguma, ir abiejų rūmų bendroji dauguma, kaip įstatymo numatyta, taps seimo sprendimu ir valia.