Sniegas po valkatos kojų

Sniegas po valkatos kojų
Kazys Jakubėnas

Eilėraštis iš rinkinio „Tegyvuoja gyvas gyvenimas“ (1931 m.).

Baltas vakaras. Kiemas. Pakluonės.
Baltas stogas lūšnelės skurdžios.
Ta lūšnelė man primena poelgius
gyvenimo laimės graudžios.

Baltas vakaras. Vėjai neramūs.
Nuogas gluosnis svyruoti neliaus.
Nuogas gluosnis ūš daliai graudžiajai
apnuoginto bėdžiaus žmogaus.

Snaigės krinta ritmingai per prietemą.
Snaigės krinta po valkatos kojų.
Tai anstolis pirštais baltais
jį iš tos lūšnos išjojo.

Kur žvelgsi – vis balta ir balta.
O sieloj – vis juoda ir juoda.
Nuogas gluosnis vis ūžia. Vis gaudžia.
Vis širdžiai nurimti neduoda.

Nuogas gluosni! Lik sveikas. Lik sveikas.
Krinta sniegas po valkatos kojų.
Dvi ašaros. Didelės ašaros
valkatos veidą rasoja.