Skurdo pavadis
Kazys Jakubėnas
Eilėraštis iš rinkinio „Mieganti žemė“ (1929 m.).


     Ties ūžiančia giria gimiau. Pirmąsias
     vagas dirvone čia vagojau.
     Ar tai tikėt, kad jau dienas gažiąsias
     pavadis skurdo įžabojo?

     Audras, pavasarius ir vasaras matydavau
     ir švilpojau gražiam žydėjime.
     Nors vargas ir dažnai gal apkramtydavo,
     bet mielas būdavo audrų šnarėjimas.

     Dar primenu dabar, kaip sapną melsvą,
     kaip botagu dar piemenį mane nučaižė.
     Bet tas – palyginti – saldžių saldžiausia,
     dabar mane jau plieno pielos raižo.

     Išvijo laimė iš gimtinės,
     kai išėjau žydėjo vyšnios, slyvos.
     Mieste ne obelų, bet fabrikų grandinės,
     pavasaris visad vėlyvas.

     Čia baltas veidas melsta, lūpos tyli,
     suvytę, kaip žolė iš pradalgių,
     ir vargas nenustos čia šokt kadrylio,
     ir giltinė nepagailės gal alginių vergų.

     Tai spiauk nerugojęs. Matyt, taip reikėjo
     dėl laimės turtuolių ir ponų.
     Sudie tau, jaunyste! Žalia pražydėjai
     po skurdo ir vargo dirvonus.