Skerdienei bus gėda

Skerdienei bus gėda
Lazdynų Pelėda
Išspausdinta „Moteryje“, 1923 m., Nr. 4


- Tie niekšai visai išdyko: aną dieną Skerdienė atnešė baravykų, daviau tris rublius, rodos, gana, o ji šaiposi, raukosi: „Už tiek aš negaliu nešti“, - ir padėjo man atgal tris rublius ant stalo, o trys rubliai tai šeši auksiniai, ir tokiai bobai, mat, ne pinigai?! „Tai ko nori?“ - klausiu, o ji į tai: „Svarelį lašinių ponia duosi!“ Tas svarelis lašinių, tai keturiasdešimt rublių, už surinkimą kiek per daug, man matosi, miškas gi mūsų, ir, kad tokia boba bent kiek turėtų supratimo, tai nepriderėtų jai visai nuo mūsų imti užmokesnio!

Taip monologavo įpykusi ponia Galė, išliedama savo širdgėlą poniai Nasai, kuri besiklausydama pečiais traukė, akis plėtė ir pagaliau tarė:

- Tiek mokėti, kiek jie dabar nori už kiekvieną nieką, tai galutinai demoralizuoti tuos niekšus. Žinai ką, brangioji Gale, padarysime Skerdienei gėdą: eisime pačios grybauti!

Ponia Galė kiek užsimąstė. Mintis gera, bet kad reikia labai anksti išeiti, ot kas!

- Tam yra vaistas: ot, šiandien pat, tuoj po pietų, liepsime uždaryti langines ir atsigulsime, o rytoj šeštą lai pabudina mudvi Marelė!

- Beveik, - sutiko p. Galė, - reikės liepti anksti priruošti kakao1 ir buterbrodus2, kuriuos pasiimsim, eidamos į mišką. Tikrai padarysim gėdą tai bobai. Jau trečia diena kaip jinai mums neneša baravykų, sau susišutinus3 valgo, o kitus džiovina pardavimui.

- Išgudrėjo, dabar jau jai reikia baravykų! jai negana lepšių! - pastebėjo juokdamasi p. Nasa. - Daugiau nepriimsime iš jos, - nutarė pagaliau griežtai. - Kad taip aš jūsų vietoje būčiau, uždrausčiau visai į savo mišką eiti toms boboms. Ant savo gero kiekvienas turi teisę!

- O-o-o, aš seniai tą sakau savo vyrui, bet su juo sunku susikalbėti! - guodėsi p. Galė. - Kad taip man, tai aš bent uždėčiau kiekvienai priedermę pusę surinktų uogų, grybų pristatyti mums!

- Žinoma, tas būtų visai teisingai, o jei ne, reikėtų įvesti apmokamus bilietus. Nutvėrei be bilieto - pabauda!..

- O kas juo gaudytų? - pertraukė p. Galė.

- Žinoma, reikėtų tam tikrą turėti žmogų. Be žmogaus, patiems sau nervus gadinti tai jau neapsimoka, - pridėjo p. Nasa.

Tuo tarpu įėjusi kambarinė pranešė, kad pietūs jau ant stalo, taigi poniutės iš salono persikėlė į gretimą kambarį.

* * *

- Na, jau pas jus vėl kažkas sirguliuoja? - užklausė eidamos pro dvarą su grėbliais ant pečių grėbėjos, pamačiusios kambarinę klomboje4, gėles beskinančią salono bukietams5.

- Kas sakė? - užklausė kambarinė.

- Nereikia ir sakyti: langinės uždarytos!

- E-e-e, čia tai jau kitas dalykas, - juokdamasi tarė mergina: - ryt ponios ketino šeštą keltis, tai ir atsigulė po pietų! Pamanykit: šeštą!

Visos nuoširdžiai nusikvatojo:

- Važiuos kur nors prasivėdinti? - užklausė grėbėjos.

- Kur tau! eis į mišką grybų rauti! Nori padaryti didelę gėdą Skerdienei, ot kas!

- O jai kas? - užklausė grėbėjos.

- Et, daug žinok, maž kalbėk! Brangiai nori, o grybų prirauti tai tik žaislas, taigi pačios dabar raus ir nuo Skerdienės visai nebeims!

- Gana, gana! - linksmai sušuko mergaitės ir sukvatojusios nubėgo vakarieniauti.

* * *

Ryt rytą pusiau septintą valandą p. Galė ir p-ia Nasa iškilmingai keliavo girion, nešinos mažais krepšeliais su provizija6 ir didesniams grybams dėti.

Tyčia ėjo pro Skerdienės trobą, kad jinai matytų ir susigėdytų.

Skerdienė, kaip tik pasidėjus pintinėlę baravykų pas trobą, su dviem mažais vaikais sėdėdama ant slenksčio, valė grybus.

Akį primerkusi ir šypsodama, lydėjo Skerdienė akimis poniutes, kurios apsimetė jos nematančios, ėjo savo keliu, kalbėdamosi ir juokdamosi kiek galint balsiau.

Ėjo ir nuėjo. Diena buvo graži, šilta.

Veltui kambarinė laukė savo poniučių pietums: ketvirta baigėsi, o jų dar vis nebuvo. Ponas pyko, peralkęs bevaikščiodamas po valgomąjį kambarį apie priruoštą stalą. Ponia senutė, p. Nasos motina, atsikėlusi, kaip paprastai, apie dvyliktą ir sužinojusi apie ponių ankstybą atsikėlimą, iš susigraužimo gavo migreną, pusryčio visai nevalgė, nerimastavo, spėliodama, kas galėjo nutikti su dukterimi ir užsižadėjo niekados sodžiun nebevažiuoti.

Senelei vaidenosi nelemtos meškos, vilkai, čigonų būriai, taigi, įėjusi į savo kambarėlį, atkalbėjo keletą poterėlių prie motinos švenčiausios nenustojančios pagalbos ir vėl išėjo į angą, neramiai klaidžiodama akimis po žalią sieną miško, kuris jai atrodė visada esąs baisių žvėrių, čigonų, galvažudžių ir visokių baisenybių gimtine.

Mąstydama nerami, kas dabar nutiko su dukterimi, šluostė ašaras, kada nuo miško pasirodė trys asmenys. Iš džiaugsmo sušuko senutė ir bėgo pasitikt dukters, tartum iš ano svieto grįžtančios.

Išgirdęs jos šauksmą, išbėgo ponas ir kambarinė. Ponios gi, kažką balsiai kalbėdamos, artinosi prie angos, bet ne vienos. Kartu ėjo senelis, nešinas dviem kupinais krepšeliais didžiausių, lyg skėčiai, baravykų ir tuščiais krepšeliais nuo buterbrodų, kurių ponios, matomai, nepanešė.

Bet ponios, ponios! kaip jos išrodė! P. Nasa buvo be vieno batelio, mėlynos šilkinės kojinaitės buvo visai purvinos, miestinė bliuzka, iš seilių siūta, visai sudraskyta ir šlapia, plaukai sušiurę, veidai subraižyti, o p. Galės sijonas buvo visas purvinas ir užpakalyj perplėštas nuo apjuosto iki padelkų.

- Kur jūs buvote? - sušuko ponas, nesusilaikydamas nuo juoko.

- Paklydome, ir kad ne tas žmogus, būtume žuvusios! - kalbėjo p. Nasa.

- Tamsta nuo mirties išgelbėjai ponias, - tarė ponas šypsodamas. - Kur jas radai?

- Ot, čia pat, ponuti, už beržynuko, - atsakė. - Šieną pioviau už lieknelio, girdžiu dejuoja, einu žiūrėti, o tai poniutės bebraidančios!

- Duok jam kiek už pasitarnavimą, - pertraukė p. Galė į vyrą, - mes gi eisime kiek persirengti.

- Bėkit kuo veikiausiai, - pritarė senutė ponia. - Kad būčiau žinojusi, niekados nebūčiau leidusi - „jos“ kas kita: turi tam tikrus rūbus, pusiaunaktį pripratę keltis ir mėgsta, tai „jos“ lai sau ir eina, verčiau užmokėti, o savo sveikatos nenaikinti!

- Kas to nežino! - pritarė p. Nasa ir p. Galė, - by tik tą kartą parodėme, kad galime pačios pasirinkti. Ot, pažiūrėkit, kokie baravykai: ji visada atnešdavo mažiukus, o čia lyg duonos kepalai!

- Tik tas stebėtina, kad nė vieno nerovėme, - visus radome miške nuskintus ir pamestus.

- Stebėtinas žaislas skinti ir mesti, - stebėjosi p. Nasa.

Kambarinė, tas kalbas girdėdama, juokais plyšo, senutė ponia tuo tarpu dėstė ant langų persenusius baravykus, iš kurių kyšojo dideli kirminai.

O Skerdienė, užuot susisarmatijus, prisijuokė iki dieglių, kada kambarinė, paguldžiusi ponias, atėjo papasakoti apie poniučių nelaimes.

Sekančią dieną langinės buvo uždarytos, parvežtas gydytojas, ponios kosėjo, stenėjo, čiaudėjo, nosys lyg triūbos išsipūtė, balsai užkimo, o baravykai, ant langų išdėstyti džiovinimui, per naktį pavirto į smirdančią košę, ir kambarinė daug darbo turėjo, kol nuvalė langus.

1923 m.


1Kakavos.
2Sumuštinius.
3Šutinti - virti; sausai troškinti.
4Klomba - paaukštintas simetriškas gėlynas.
5Puokštėms.
6Maistu; maisto atsargomis.