Skerdžius – kunigas

Skerdžius – kunigas

Lietuvių mitologinė sakmė

Vienas skerdžius mokėjo geras dūdeles sukti ir su dūdelėmis gražiai groti. Sykį jam begrojant, išgirdo velniukas. Klausęs, klausęs ir jam labai patikę. Priėjęs prašo, kad jam duotų vieną dūdelę padūduoti.

– Padaryk mane klebonu, o mūsų kleboną – skerdžium, tai duosiu.

– Gerai, padarysiu.

Kaip matai nuo skerdžiaus kojų nusmuko klumpės, o kiti drabužiai persimainė, ir skerdžius pasidarė kunigu, o klebonas – skerdžiumi. Tikras kunigas: ir mišias laiko, ir pamokslus sako. Viskas gerai. Skerdžius negali atsidžiaugti.

Velnias dūdavo, dūdavo su ta dūdele, kažin kaip ir pagadino. Klebonas tuo sykiu pamokslą sakė. Beatlekiąs velnias prie jo:

– Pataisyk man dūdelę!

– Palauk, kai pabaigsiu pamokslą, tada pataisysiu, – atsakė klebonas.

– Bet aš liepiu, ir tu turi klausyti! – suriko velnias.

– Eik tu nuo manęs gult!

– Ar tai tu taip? Kaip skerdžium buvai, taip skerdžium ir būsi!

Velnias pasakė ir išėjo sau supykęs. Kaip matai klebonas ir negali sakyti pamokslo – nieko nežino. Nėra ką daryti, apsimetė liga.

Kas žinos, kas ne, o burtininkas tai viską žino. Tas burtininkas pasišaukė skerdžių pas save ir klausia:

– Ar tu nori būti kunigu?

– Noriu.

– Kai ateis pas tave velnias kaipo ligonio lankyti, tai tu jam skelk per žandą ir klausk: „Iš kur tas balsas – ar iš tavo žando, ar iš mano delno?" Jis nežinos, ką sakyti, ir turės vėl padaryti tave klebonu.

Jam besergant, ir beįeinąs velnias. Kai tik jis įžengė į kambarį, skerdžius tik strykt iš lovos, kadgi skels velniui į žandą, tas net nuo žemės pašoko.

– Iš kur tas balsas: ar iš tavo žando, ar iš mano delno?

Velnias nežino, ką sakyti, nes nė iš vieno delno, nė iš vieno žando negali būti balsas.

– Na, kad tu toks gudrus, tai būk vėl kaip buvęs klebonu.

Ir paliko skerdžius kunigu ligi pat mirties.