Siuvėjas Čičinsko kalne

Siuvėjas Čičinsko kalne

Lietuvių liaudies padavimas

Naujamiesčio valsčiuje yra mažas Upytės miestelis, kadaise buvęs pavieto miestas. Netoliese nuo to miestelio, mažne už varsto, yra kalnas, kuris ir šiandieną vadinamas Čičinsko kalnu. Mat prieš kokius tris šimtus metų gyvenęs vienas dvarponis – Čičinskas. Baisus tai buvęs žmogus. Jisai liepdavęs žmogui lipti į medį ir kukuoti, o patsai šaudavo į jį. Užėjus kokiam padūkimui, patikęs moterį, perskrosdavo peiliu vidurius. Net vietinis kunigas dideliai jo bijodavęs ir sekmadieniais tolei neidavo mišių, pakol jis neateidavo į bažnyčią.

Vieną kartą sekmadienį jisai, paėmęs eglės šaką, ant jos raitas įjojo į bažnyčią. Pamatęs kunigą jau belaikantį mišias, iš piktumo šovė į jį. Paskui išbėgęs lauk ir taikydamas aukštyn sakąs:

– Dabar pažiūrėsiva, katras mudu vyresni!

Už tokius baisius nežmoniškus darbus jis buvęs nubaustas: pirmą dieną Kalėdų jį nutrenkė perkūnas, o jo dvaras nugrimzdo į kalną. Jo kūną žemė nepriimdavus: kai tik pakasdavę, tai vėl rasdavę ant viršaus. Taigi jį paskui laikydavę spintoje ir juomi gąsdindavę mergaites: jo kūną nešiodavę po vakarėlius ir juomi gąsdindavę. Tik užėjus sukilimo metams, jo kūną nežinia kur padėję; mat nuo to meto jis kažin kur pražuvo.

Vienas siuvėjas, kaip sako žmonių padavimas, yra buvęs Čičinsko kalne. To siuvėjo pavardė – Debeikis. Jis jau yra miręs, bet jo vienas brolis Naujamiestyje ir dabar tebegyvena, eina ubagais. Tas siuvėjas dideliai norėjo žinoti, kas ten yra tame kalne. Vieną kartą pavakare jis, laidyne, žirklėmis nešinas, ėjo pro Čičinsko kalną namo. Jis užlipo ant to kalno ir atrado tenai senelį. Tas senelis paėmė siuvėją už rankos, ir prieš jį tuoj atsidarė durys. Jisai nužengė į kalną. Tas senelis jį visur išvadžiojęs, visa išrodęs, kaip ten gyvena tame dvare, kaip verda ir taip toliau. Kad parodytų ženklą kitiems, kad siuvėjas tikrai buvęs tame kalne, tas senelis nuardė nuo jo visus drabužius, palikęs tik marškinių apykaklę ir juosmenį, o paskui paleido visiškai nuogą namo. Siuvėjas parėjęs namo varstą kelio, vienoje rankoje laikydamas rožančių, kitoje – škaplierius, nes jam rodėsi, kad pilnas kelias žmonių. Jo žirkles ir laidynę ant rytojaus radę net medžio viršūnėje.