Septintoji

Septintoji
Vytautas Mačernis

Vienintelis baigtas V. Mačernio kūrinys yra „Vizijos” (1939–1942 m.). Tai septynių eilėraščių ciklas su „Įžanga” ir „Pabaiga”. Vizija „Septintoji“ parašyta Vilniuje 1942 m.

I

Anoj pavasario laukų ir žemės laiminimo šventėj
Džiaugsminga nuotaika užliejo mano protėvių namus.
Atėjus vakarui pro langus pasipylė smagios šviesos,
Ir pasigirdo juokas įstabus,

Nes tolimųjų vakarų, šaltosios šiaurės gentys, susirinkę į senolių namą,
Vėl prakalbėjo išdidžia tėvų tarme,
Ir jų gražuolės moterys, grakščiai palenkę galvas,
Šypsojos vėl slaptinga šypsena.

Iš kiemo sužaliavusia veja išėję pasivaikščiot aukštos šviesiaplaukės jų mergaitės
Staiga pajuto lengvą vėją supantis palaido rūbo vilnyse.
O vakaras vėsiais bernioko pirštais lietė jų lengvai tepridengtus pečius
Ir kėlė svaigulingą virpesį slapčia.

Tąvakar vynas buvo toks tamsus, ir šviesios gėlės
Paliejo srovėmis kvapus svaigius.
Ir ilgas valandas plačiai patvinus džiaugsmo upė
Murmėjo apie laimės stebuklus.

Tiktai giliam vidunakty tartum pavargę akys užsimerkė visos šviesos,
Ir pokylio namai paskendo miego ir sapnų rimty.
Vien mano kambario baltų užuolaidų kuteliais bėginėjo mėnesienos spindulys,
Ir širdyje tebevirpėjo vakaro šviesa skaisti.

Pro langą matės šešėliuotos plačios lygumos
Ir ant sumigusių kalvų rugiai išplaukę.
Ir išėjau pro sodą į laukus, kur baltas kelias tolumon
Tartum svajonė pakerėta traukė.

Aplinkui horizonto pakraščiais juodavo tolimų miškų grandinės,
Žėrėjo viršum pievų miglos baltos pasikėlę.
Ir man staiga kažin kodėl prisiminė keista legenda
Apie pasakišką karalių gėlę.

Jeigu rožiniai jos lapeliai kam ant veido ar širdies užkrinta,
Nemirtingumo saulė tam skaisčiai dienas nušviečia,
Iš jo burnos pasipila skaidrieji žodžiai,
Artyn atskambantys tartum bičių auksinių spiečius,
Ir jų melodija pavergia širdis vargo ir kančios žmonių
Slaptuoju neramumo troškimu.

Tąvakar pamiršau, jog tai vien tik keista legenda
Apie pasakišką karalių gėlę,
Nes aš buvau toks jaunas ir jautrus, nes pokylio svaigi liepsna
Many melsvųjų tolių ilgesį sukėlė,
Ir aš nuklydau į rytus pavasario nakties laukais,
Tikėdamas legendos žodžiais įstabiais.

Ėjau tolyn. O pamažu artėjo ryto valandos. Nakties auksiniai žiburiai pavargę geso,
Pašiurpę paukščiai neramiai sujudo savo lizduose.
Nuo medžių didelės bespalvės ašaros lašėjo žemėn,
Ir ūkanotu dangumi iš lėto kopė saulė balzgana.
Ir kasdienybės šaltas spindulys
Vėl atitolino legendų ir svajų šalis.

II

Praėjo daug dienų...
Tačiau išlikę širdyje anos legendos žodžiai
Many kas vakaras suplėšo kasdienybės pančius ir varžtus,
Ir išsilaisvinus dvasia vėl skrenda ten, į nuostabių šviesų šalis,
Kur plaukia vėjas, šiltas ir gaivus.

Ir aš einu per virpančią švelnių šešėlių žemę,
Užu savęs palikdamas sumigusius laukus ir kvepiančių kalvų gretas,
Ir kylančiu širdies pulsavimu jaučiu karališkos gėlės artumą,
Ir horizonte jau regiu palaimintų rytų liepsnas.

Kai saulė sužėrės, aš grįšiu vėl į protėvių namus, ant rankų nešdamas karalių gėlę,
O pasitikt išeis išdidžios vakarų ir šiaurės gentys
Ir jų gražuolės moterys, ir aukštos šviesiaplaukės jų mergaitės,
Atėjusios į žemės laiminimo šventę.