Saulė, vėjas ir žiema

Saulė, vėjas ir žiema

Lietuvių mitologinė sakmė

Ėjo sykį vienas žmogus pro kryžių. Žiūri – po juo sėdi trys vyrai: vienas buvo labai raudonas, antras – labai baltas, o trečias – nei šioks, nei toks, storlūpis. Pamatęs juos, žmogus nusigando, pakėlė kepurę kryžiui ir greit vėl nuėjo. Atsisukęs žiūri – kad jį atsiveja tie trys žmonės. Prisiviję klausia:

– Prieš kurį tu nusiėmei kepurę?

Žmogus labai bijojo ten buvusio storlūpio, todėl sako:

– Tam storlūpiui.

Raudonasis jam sako:

– Žinok, žmogau, kai ateis vasara, aš tave sudeginsiu – aš esu saulė!

Storlūpis sako:

– Nebijok, žmogau, aš esu vėjas: papūsiu šaltu vėju – ir tu nebijosi to karščio.

Tada jam sako tas baltasis žmogus:

– Ir aš tau atkeršysiu. Aš esu žiema, aš tave sušaldysiu! – Nebijok, – sako jam tas storlūpis, – aš pradėsiu pūsti šiltu vėju – tai ir sniegas pradės tirpti. Džiaukis, žmogau, kad pataikei kam kepurę pakelti, – dar pasakė ir nuėjo vėl sau.

O žmogus smagus nuėjo savo keliu.