Saulė, mėnulis ir vėjas
| Saulė, mėnulis ir vėjas Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Išėjo kartą mėnulis, vėjas ir saulė pasivaikščioti po pasaulį. Kur saulė eina – pumpurai skleidžias, kur mėnulis eina – auksu spindi bangužėlės. Kur vėjas eina – siūbuoja javas, gaudžia girios.
Saulė, savo aukso drabužiais tviskėdama, pati sau savo grožio pavydėdama, ima kalbėti:
– Kas prieš mane! Aš savo karšta ranka nutirpdau sniegą, priverčiu visus džiaugtis, šokti, dainuoti. Be manęs nebūt nei grūdo, nei diegelio. Aš visų motina.
– Na, išlindo iš maišo yla. Be reikalo, saulute, putiesi. Mane pamačiusios pradeda lakštingalos čiulbėti. Visi mane išvydę užsisvajoja, užmiršta vargus. Aš visų guodėjas ir ramintojas.
Senis vėjas, iki šiol tylėjęs, ūmai suūžė. Savo galybę parodęs, vėjas pradėjo:
– Abu jūs vieno tėvo sūnelis ir dukrelė. Abu judu danguje įstrigę, niekam tikę. Vienas dieną staipotės, antras naktį šaipotės. Tu, saule, darbininką žmogų ir gyvą kepini, o tinginį – lepini. Mėnuli, kam tu reikalingas, kai visi sugulę? Man rodos, aš žmogui reikalingiausias. Kai saulė per daug kaitina, aš vėsinu, žmogui prakaitą džiovinu, malūnų sparnus suku, žvejų laivus varau – visiems gera darau.
Saulė auksaburnė, mėnulis plikis ir vėjas plačialūpis niekaip susitarti negalėjo, kiekvienas savo tiesą įrodinėjo. Neliko nieko kito, kaip žmogaus pasiklausti. Štai, beateinąs žmogus. Saulė, mėnulis ir vėjas, keleivį sustabdę, vienu balsu užkalbino:
– O, sakyk, žmogau, kuris iš mūs trijų tau reikalingiausias, kurį pirmuoju laikytum ir po dešinei prie stalo sodintum?
Žmogus jų pasiklausė, pakrapštė ausį ir nedrąsiai į saulę pažiūrėjo. Nuo saulės skaistaus veido lyg aukso skraistė nusileido. Graži ir gera jam buvo saulė. Paskum žmogus pažvelgė į mėnulį, lyg į geraširdį senį. Nieko ir prieš mėnulį negalima buvo blogo sakyti. Kai atsigręžė žmogus į vėją, net pabūgo: vėjas buvo susiraukęs ir piktas. Žmogus šitaip prakalbėjo:
– Jei kalbėti apie šviesą, dieną ir be saulės šviesu, naktį ir prie mėnulio tamsu. Iš jūs visų man geriausias vėjas, darbininkas ir sėjėjas. Vėją pirmuoju laikyčiau ir savo dešinėje prie stalo sodinčiau.
– Ak, tai šitaip tu! – suriko saulė. – Numarinsiu badu!
– Palauk, nenaudėli žmogau! – suriko mėnulis. – Ir aš danguje kai ką tvarkau...
O vėjas šoko ir dainavo:
Aš vėjas, aš pūtėjas,
Visų žmonių geradėjas...
Kai tik papučiu aplinkui,
Štai, ir lietui susirinko.
Kai tik papučiu truputį,
Susiraukia ir saulutė.
O kai staugti aš imu,
Visi dreba... ū-ū-ū!
Aš vėjas, aš galiūnas,
Man po kojų medžiai griūna.
Pabaigęs dainą, vėjas ir sako žmogui:
– Nenusimink, brolau! Kai bus tau bloga, atbėgęs išgelbėsiu.
Ir sušvilpęs, pašiaušęs stogą, keliems įvaręs slogą, dingo vėjas.
Atėjo vasara. Išsiruošė žmogus į pievą šienauti. Saulė taip svilinti pradėjo, kad žmogui net nugara braškėjo. Žmogus tik prakaitą braukia ir pagalbos laukia. Štai, atūžė vėjas, žmogaus geradėjas, ir ėmė pūst, dar saulę plūst. Jis tuoj žmogaus prakaitą džiovina. Saulė nenusileidžia. Vėjas tuoj sušaukė debesų galybę ir užtemdė saulę.
Nušienavo žmogus pievą ir jau nori vėją į svečius prašyti. Bet nakčia mėnulis į žemę šaltį paleido. Mato žmogus – bėda: dar pati vasara, o jau prasideda gruodas. Pakando nakties šalčiai žirnį ir kvietį. Štai tau, žmogau, vėją į svečius kviesti! Kai tik saulė patekėjo, tuoj vėl savo kerštą pradėjo. Nesiliovė ji kepinusi, laukus su pasėliais džiovinusi, vėjo suvarytus debesis naikinusi. Visą vasarą saulė ir mėnulis su vėju rungtyniavo. Vėjas pūtė, pūtė ir trūkį gavo.
O kai ruduo atėjo, nesidžiaugė žmogus vėju: laukuos tuščios varpos ir ankštys styrėjo. Suprato žmogus negerai padaręs, iškėlė į mėnulį ir saulę rankas ir prašo atleisti.
– Na, ar nesakėm? Ką pasėjai, tą ir piausi. Bet sakyk, nenaudėli, kodėl tu rinkais pirmuoju vėją palaidūną? – klausia mėnulis ir saulė.
– Kai anuomet jūs klausėte, kuris iš jūs trijų man reikalingiausias, kurį pirmuoju laikyčiau ir prie stalo sodinčiau, aš šitaip galvojau: saulė – motinėlė. Ji užsirūstinti niekuomet negali, ji myli žmogų, savo brangų vaikelį. O mėnulis – tai visų mūs senelis. Pasižiūrėjęs į vėją, aš išsigandau, pabūgau jo. Pagalvojau sau: geriausia su pikčiurna geruoju būti. Štai, kodėl vėją pasirinkau, bet dabar matau, kad apsirikau.
Patiko mėnuliui ir saulei toks žmogaus atsakymas, viską jam atleido, dovanojo ir nuo to laiko jo laukus ir derlių vis globoja. Kaip matote, dabar kasdien pirmąja viešnia pas žmogų už stalo sėdi saulė, o nakčia – mėnulis.