Rudens sonetai
| Rudens sonetai Vytautas Mačernis |
|---|
| Viena iš nebaigto poetinio „Metų“ sonetų ciklo dalių. |
1
Prie lango parimus nubodo
Žiūrėt amžinai į paniurusį dangų,
Kai debesys plauko pajuodę virš sodo
Ir ūkanos tolumas dengia.
Lig kaulų drėgmė įsisunkus
Numirėlio pirštais širdies prisiliečia.
O mintys kaip nuodėmės sunkios
Vis renkasi knibždančiais spiečiais.
Tokiom valandom išsiilgsti kitos sau tėvynės,
Šalies, ten, kur Bachas linksmai geria vyną;
Regi Botičelio „Pavasarį“ soduose:
Ten saulė… Po medžiais mergaitės, žiedais apsikaišę
Ir žvilgsniais ilgais, lyg nuo meilės pakvaišę,
Kaip ilgesio fėjos mums rodosi.
2
Dieną pilką ir šaltą – nejaukią
Jau vėlyvo rudens baruose
Dega ugnys, sukurtos palaukėj,–
Skraido varnos tirštai pažeme.
Rodos, mintį neryškią dūmoja
Apsiblausę ir tylūs miškai,
Ir švyluoja rusvi uogienojai,–
Kelia galvas pliki stagarai.
Aš einu, bet nelinksmas, savin įsitraukęs,
Per rugienas, daržus ir palaukes,
Pilnas sopulio didžio, sunkios nežinios,
Negalėdamas savęs nuraminti,
Kartodams nublukusią mintį:
Ar svarbu, kokios mintys tave nukamuos.
Šarnelė, 1943.IX.14
3
Pirmą kartą sutikau ją vieną,
Grįžtančią per parką takeliu.
Sužibėjo lyg dvi ugnys pro blakstienas
Akys, klausiančios: kas tu?
Bet nei vieno žodžio nepratarę
Išgyvenom visą vasarą kartu.
Susitikę žvilgsniai vienas kitą barė
Už puikumą išdidžių širdžių.
Išsiskyrėm, nė mažiausiu ženklu neparodę
Savo ilgesio ir degančios kančios;
O reikėjo tart tik vieną žodį…
Bet nebesugrįžti šiandien atgalios:
Ji veltui kasnakt pabunda, mano vardą šaukdama.
Aš tuščiai jos grįžtant laukiu kas diena.
Šarnelė, 1943.IX.20
4
Ruduo. Jau ilgesio gėlė
Auksiniais lapų tonais žydi,
Kaip paskutinis vasaros sudie
Prieš atsisveikinimą didį.
O melsvuma dangaus švelni,
Liūdna kaip Dieviškasis Niekas,
Neradusioj kažko širdy
Kaip atminimas lieka.
Dabar kiekvienas daiktas
Nurodo Begalinį.
Kūrybos metas baigtas.
Lengviau pulsuoja jau visi šaltiniai.
Tik žydi ilgesio gėlė.
Ir vėjas dvelkia kvepiančiu sudie.
Šarnelė, 1943.X.2
5
Pasipuošę lapais ąžuolų, draugai,
Švęskit rudeninę šventę.
Jei gyvenimas toks trumpas, tai linksmai
Reikia jis gyventi.
Jei šešėliai rudeniop ilgėja
Ir džiaugsmai praeina,
Apie saulę, vasarą ir vėją
Tebūnie gražiausios dainos.
Tik akimirkos suteikia
Laimės amžinybę…
Jos kaip gėlės vysta veikiai.
Džiaugsmo dievišką saldybę
Paragauja vien tik tas,
Kas išmoksta momentą suprast.
Šarnelė, 1943.X.12
6
Rudens užkopęs kalną,
Tu susimąstęs ir tylus.
Varpų garsai mieguistai švelnūs
Klajoja po laukus.
Viršūnė ta, kurios pasiekei,
Matuojasi vienatvės valandom.
Tau svetimi veiksmai ir siekiai
Pagrimzdusiam Nirvanos Tuštumon.
Bet tu žinai: šventa judėjimo ugnis,
Sutirpdžius lytį seną,
Naujam Pavasary atgis.
Ir jau dabar gyvena
Kaip seną turinį sprogdinantis želmuo.
Ak, koks mieguistas, saulėtas ruduo…
Šarnelė, 1943.X.14
7
Vidunaktį dažnai
Aš pabundu,
Kada keistai, keistai
Visuos namuos tylu,
Ir aš nebežinau,
Kas daros su manim,
Bet man kaskart sunkiau
Tokiom naktim
Išspręst gyvybės ir mirties lygtis
Su begale nežinomųjų.
Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,
Atėjęs iš erdvių giliųjų,
Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu
Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?
Šarnelė, 1943.X.17
8
Mylimosios aukštumos lapuočių miškas
Antikinio vakaro fone
Ir rudens spalvų žaisme išryškęs,
Man atrodo kaip šventa giria.
Ten viršūnių monotoniško ošimo apsvaigintos,
Grakščios stirnos šoka aikštėse,
Ir upelio, kurs bedugnėn krinta,
Vandeny stebėdamas save,
Groja Panas amžinai naujas melodijas,
O poetai – nuošalumo ir miškų draugai –
Įsiklausę ima pamėgdžioti jas.
Ir jų lyrinė dainelė neretai
Ugnimi paverčia kraują ir svaigina,
Kaip iš žemės sulčių spaustas saulės vynas.
Šarnelė, 1943.X.19
9
Visa tai, kas šiandieną Tave
Ar kankina, ar džiugina,– laikas
Nusineš ir pridengs nežinia
Kaip voratinkliai draikūs.
Apipins tavo širdį dažnai
Ilgesingos ir geliančios mintys,
Bet praeis jos, ir metų kalnai
Nebeleis jų atgal sugrąžinti.
Laikas bėgdamas veidą išrašo
Raukšlėmis naujomis.
Išgyvenimai lašas po lašo
Ardo sielos trapiąsias lytis
Ir vėl kuria naujas, bet, sakyk, prie kurios
Tavo aš amžinai apsistos?
Šarnelė, 1943.X.21
10
O amžinasis nuodėmių šaltini!
Poetų įkvėpimui groži tyras!
Prisilietimais lūpų purpurinių
Gaivinki sielos degančiuosius tyrus.
Tvirtai ranka švelniąja apkabinus,
Suteik paunksmę mano miegui gaivią
Ir supk lengvais bangavimais krūtinės
Virš meilės marių šviesų sapno laivą.
Jį nešk tolyn, alsavimu kvapiu
Įtempus džiaugsmo dieviško bures,
Nerūpestingų valandų keliu,
Kol mano vargas inkarą išmes
Užsimiršimo uoste, prie krantų,
Kur tęsias sodai vaisių uždraustų.
Šarnelė, 1943.X.23
11
Mergaitė, mylimo glėby apsvaigus,
Poetas, laurų lapais vainikuotas,
Valdovas, pergale kovas užbaigęs,
Ir šeimininkas iškilmingos puotos –
Visi, pasiekę laimės apogėjų,
Išvysta momentui atvertą dangų,
Ir per kraštus jų džiaugsmas išsiliejęs
Pavirsta į žaizdų aliejų brangų.
Žmogus praeina ilgą tamsų kelią
Likimo užmirštas, šešėly, laukime,
Bet štai staiga į tamsą žaibas skelia
Ir nušviečia didžia gyvenimo šviesa
Slaptus kentėjimus ir kelią vingų,
Atvedusį sostan kalnų didingų.
Šarnelė, 1943.X.25
12
Savo sielą, alkaną kaip žvėrį,
Maitinu geriausiais žemės vaisiais:
Mokslu ir menu; tegu ji gėris
Spalvomis ir tonais įkvėptaisiais.
Leidžiu jai ištvirkt ir atgailoti,
Užsivilkus aštrią ašutinę,
Bet aš negaliu niekuo pasotint
Tos panteros, alkanos, laukinės.
Kūno narve ji nervingai vaikšto,
Amžinybės sau kaip grobio geisdama.
Ilgis saulės nužertųjų aikščių,
Kur gulėtų nemirtinga ir laisva,
Meilės šoky suktis su dievais kartu,
Trypiant žiedus anemonų geltonų.
Šarnelė, 1943.X.27
13
Mes nežinome kam, bet gyventi,
Kurt ir juoktis pasauly – puiku;
Nes ir tai, ką mes esam iškentę,
Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.
Mes nežinom kodėl, bet darbuotis
Per šešias įtempimo dienas
Tenka mums. Ir tada vainikuoti
Galim švęsti šventes prabangias.
Mes nežinome kaip, kuo būdu:
Bet vien ieškantį glosto švelniai
Po gilių abejonės naktų
Purpuriniai tiesos spinduliai,
Ir pro ašarų tyrus lašus
Šviečia aukštas ramybės dangus.
Šarnelė, 1943.XI.1
14
Vėlų rudenį, kai įdienojus saulė
Šalto aukso spinduliais erdves nubarsto,
Rodosi, dangus šio mirštančio pasaulio
Panašus į mėlyną stiklinį karstą.
Niekur nesustojęs žvilgsnis ilgesingas
Skrodžia Tuštumos beribį okeaną.
Vasaros linksmi dievai seniai jau dingo –
Jie apmirę Hado šalyje gyvena.
Bet poetas, ciklo paslaptį išskaitęs,
Regi Gracijos sulėtintąjį šokį
Mirštančioj gamtoj. Kadais pati dievaitė
Įkvėpimo apsvaigintą jį išmokė
Po sustingusiu ir statišku paveikslu
Įžiūrėti ritmą, kuriantį ir veikslų.
Šarnelė, 1943.XI.5
15
Ecce homo
Pažinimo troškulį kenčiąs
Nežinojimo Sacharos vidury
Grąžo verkdamas rankas.
Šviesią naktį kaulai kažkieno balti
Blizga… Abejonės – šakalai išalkę –
Pasirengę pult, aplinkui susitelkia.
Jos aštriais dejonių dantimis
Jau pavargusią ir liūdną sielą
Apipuolę plėšys ir draskys –
Ją kankins per visą naktį mielą.
Proto mėnuo šviečia, bet tamsa į širdį renkas,
Netikėjimas ją graužia. Meldžiasi žmogus,
Prašo atitolint taurę. Jo iškeltos rankos
Į tiesos pavydų dievą niekad nenudžius.
Šarnelė, 1943.XI.12
16
Aš esu karalius. Man palinksminti mergaitės
Nuogos rūmuose baletą šoka.
Man nuo vyno ir nuo muzikos veidai įkaitę,
Mano lūpos nesulaiko juoko.
Tos auksinės liepsnos – šokančiųjų kūnai švelnūs
Stiklo grindyse sumirgę bėga
Kaip šešėliai debesų pavasarį per kalnus
Ir viršūnes amžinojo sniego.
Iš visų mergaičių mano išrinktoji,
Šokiui pasibaigus, prieš mane sustoja
Lyg paminklas, marmure iškaltas,
Spinduliuojančiu laimingu veidu
Ir kaip kūdikis nekaltas
Susigėdus, ir akis nuleidus.
Šarnelė, I943.XI.12
17
Vakaro sutemos mėlynai pilkos
Kužda – ateisianti greitai naktis.
Jos kaip lengvųjų draperijų šilkas
Glosto pavargusias mano akis.
Dega ugnis židiny. Besvajojant
Kartais sušvinta mintis nerami
Ir degdama kaip anglis žaižaruoja –
Pasivaidena veidai pamiršti,
Bet pamažu vis gilyn ir gilyn
Mėlyno sapno svajingon šalin
Grimzta per dieną išvargus dvasia.
Ten, kur tamsybė gaivi viešpatauja,
Vėlei, būties pradmenų pašvęsta,
Gims ji ateinančiam rytui iš naujo.
Šarnelė, I943.XI.19
18
Kaip alchemikas viduramžių metu
Nuo pasaulio užsidaręs savyje,
Ieškau amžinos jaunystės paslapčių
Ir gyvybės eliksyro būtyje.
Kai gyvenimo saulėleidžio raudoni
Spinduliai kaip liūdnos mintys išsidraiko
Vakaro danguj, – visų slapta svajonė:
Kaip atgal grąžinti bėgantįjį laiką?
Jei surasčiau paslaptį, ateitų minios!
Darbo dienos man ne šešios, bet septynios,
Sumokėtų man daugiau, nei gydytojui moka,
Imtų garbinti mane kaip stabą pagaliau!
Bet gyventų amžinai tada visi apuokai…
Taip, gyvybės paslaptį šį kartą suradau.
Šarnelė, 1943.XI.21
19
Ateik, naktie, ir būki mano mylima!
Ateik, pečius apskleidusi tamsiais plaukais,
Palikę vienu du pasaulyje tada,
Žavingomis svajonėmis galėsim žaist.
Pasekdamas tavos širdies plakimą lėtą,
Aš savo liūdesį neramų surimuosiu
Ir, skęsdamas gelmėj tavų akių žvaigždėtų,
Skaitysiu knygą ateities nežinomosios
Ir, tavo mistiniu grožiu apsisvaiginęs,
Klausydamas erdvių simfoninės lopšinės,
Užmigsiu lyg ant sužieduotinės krūtinės.
Ateik, naktie, ir būki mano mylima!
Ateik lengvu žingsniu, ritminga eisena,
Slaptų vestuvių guolin džiaugsmą nešdama.
Šarnelė, 1943.X.21
20
Aš, vaiduoklis vienišas ir senas,
Gyvenu didžiulės girios tankumyne.
Miško dvasios su manim kartu gyvena
Kaip tarnaitės mano rūmų antikinių.
Naktimis, užgaudamas pušų viršūnes,
Groja vėjas liūdną rudeninį valsą,
Miško dvasios, lyg tos dukros palaidūnės,
Lig vidurnakčio prašoka nenualsę.
Samanų kilimais, ošiančių kolonų salėj
Vaikštau kaip vaiduoklis, kurs nurimt negali, –
Mano plačios akys žydi kaip ugnies žiedai.
Mano mintys – bitės, audroje sulytos,–
Supasi akių žieduos, dūzgendamos švelniai
Apie saulėtus, šiltus gegužės rytus.
Šarnelė, 1943.II.26
21
Mano siela šiandien sunkiai serga,
Degdama vienatvės liūdesio karščiu.
Aš nemoku jai palengvint vargo,
Ką ji kliedi, aš suprasti negaliu.
Aš sekiau jai pasakas gražiausias,
Sugalvojau malonumų daug naujų,
O jos akys nežinia ko klausia,
Tokios liūdnos, net pažvelgt į jas baugu.
Ir pabūgęs, jog pamišusi kada
Nesuplėšytų į skiautelius mane,
Kai ištroškus atsigert paprašė,
Padaviau jai taurę žudančių nuodų,
Bet, išsiurbus paskutinį lašą,
Ji sušuko: trokštu, duoki stipresnių!
Šarnelė, I943.XI.29
22
Nežinau, kodėl dievai tave sukūrė
Tokį didelį, nenatūralų visiškai.
Tau įeit visų namų per žemos durys,
O gyventi – per ankšti jų kambariai.
Tavo ūgis – legendarinio giganto –
Keturkampė ir gramozdiška galva.
Tavo žodžių žmonės niekad nesupranta
Ir todėl palieka vienišą tave.
Nors turi tu širdį vaikišką ir prastą,
Nors tu nori žaist, mylėt ir neapkęsti,
Neturi žaidimui sau lygių draugų.
Štai kodėl vienatvėj gęsta visos dienos…
Aš likimą tavo puikiai suprantu:
Kas didėja nuolatos, tas tampa vienas.
Šarnelė, 1943.XI.20
23
Michel Angele Dovydas
Viduramžių askezė paminta po kojų –
Aš antžmogis, dievų nebijantis Titanas.
Pažvelkite, kokia baisia jėga pulsuoja
Pasakiškai gražus ir lieknas kūnas mano!
Aš savo jėgomis ir laime įtikėjęs,
Likimo kovoje nebūsiu nugalėtas:
Bus pavergti dangus ir vandenys platieji,
Jei žemėj man kada per maža liktų vietos.
Aš savo žvilgsniu egzaltuotu, įsakmiu
Herojiškąjį žmogų ateity regiu,
Jis laisvas, išdidus viršum pasaulio stovi.
Ir nenumaldomos kūrybos pavergtoji
Gamta, kaip jo nemirštančios garbės šventovė,
Jį vieną garbina, suklupusi prie kojų.
24
Aš prisimenu: buvai paika mergaitė,
Bet turėjai gražų, linksmą veidą,
Ir už tai pamokslų niekas tau neskaitė,
Išdykavimus visi atleido.
Kai tu žaisdavai, mane apsikabinus,
Mano lūpose atgydavo vėl mitai,
Atnešti iš tolimos gimtinės
Ir pilni šiaurietiškojo kolorito.
Tų, pamėgus mano pasakas keistas,
Pamilai mane ir per dienų dienas
Sekdavai paskui, kai aš, pasilgęs šiaurės,
Kopdavau viršūnėn riogsančių kalvų
Ir, dažnai stovėdamas prieš vėją šiaurų,
Žvelgdavau, akiraty ieškodamas namų.
Šarnelė, 1943.XIl.6
25
Einu, bet nežinau, į kur nueisiu,
Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės:
Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių
Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties.
Aš klausiau kunigų ir filosofų –
Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai.
Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa:
Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?
Ir taip einu tolyn šio klausimo keliu
Po nežinios dangum, pavargusiu žingsniu.
Bet jei randu užsimiršimo smuklę pakely, -
Tai linksmas per dienas naktis puotauju,
Kol nuobodžio tarnai, rimtuoliai rūškani,
Vėl išmeta į klausimo kelius iš naujo.
Šarnelė, 1943.XII.7
26
Atsiliepdamas geismo ritman,
Jūsų troškulį aš nuraminsiu:
Meilė jums, o kentėjimas man –
Jūsų laimėj aš jį subrandinsiu.
Mano lūpose lūpom ragausit
Nepažįstamo svaigulio skonį –
Jums burnoj kaip gėrimo brangiausio
Tirps ir skleisis lašeliai raudoni.
Kai paskęsit saldžiam snauduly
Visu kūnu ir siela rami,
Mano sopulio vyną išbaigus,
Aš paliksiu bemiegančią Jus
Ir, suradęs kitur skausmo daigus,
Vėlei tęsiu kančios žaidimus.
Šarnelė, 1943.XII.8