Proletarinė revoliucija ir renegatas Kautskis

Proletarinė revoliucija ir renegatas Kautskis
Vladimiras Leninas

„RU: 1918; LT: Proletarinė revoliucija ir renegatas Kautskis / Parašė N. Leninas. Vertė V. Tauras, Filadelfija, 1920 – 143 p.“

PRATARMĖ

Neseniai Vienoje išėjusi Kautskio brošiūra „Proletariato diktatūra“ (Wien, 1918, Ignaz Brand, 63 p.) yra vaizdingiausias pavyzdys, parodantis visišką ir gėdinga II Internacionalo bankrotą, apie kurį seniai kalba visi dorieji visų šalių socialistai. Proletarinės revoliucijos klausimas dabar praktiškai darosi aktualus daugelyje valstybių. Todėl reikia pakalbėti apie renegatiškus Kautskio sofizmus ir apie tą faktą, kad Kautskis visiškai išsižadėjo marksizmo.

Bet iš pradžių reikia pabrėžti, kad rašančiajam šias eilutes nuo pat karo pradžios daug kartų yra tekę nurodyti, jog Kautskis nutraukė ryšius su marksizmu. Tam buvo skirta nemaža straipsnių, 1914-1916 metais išspausdintų užsienyje leidžiamame laikraštyje „Social-demokrat“ ir žurnale „Kommunist“. Tie straipsniai surinkti Petrogrado Tarybos leidinyje: G. Zinovjevas ir N. Leninas. „Prieš srovę“, Petrogradas, 1918 m. (550 puslapių). Brošiūroje, 1915 metais išleistoje Ženevoje ir tais pačiais metais išverstoje į vokiečių ir prancūzų kalbas, apie „kautskizmą“ rašiau:

„Kautskis, didžiausias II Internacionalo autoritetas, yra tipiškiausias ir ryškiausias pavyzdys, kaip, žodžiais pripažįstant marksizmą, prieinama iki to, kad iš tikrųjų jis paverčiamas „struvizmu“ arba „brentanizmu“ (tai yra liberaline buržuazine teorija, pripažįstančia nerevoliucinę „klasinę“ proletariato kovą, – tai ypač ryškiai yra išdėstęs rusų rašytojas Struvė ir vokiečių ekonomistas Brentanas). Tai matoma ir iš Plechanovo pavyzdžio. Aiškiais sofizmais iš marksizmo išmetama jo revoliucinė gyvoji dvasia, marksizme pripažįstama visa, išskyrus revoliucines kovos priemones, išskyrus reikalavimą jas skelbti ir ruošti, kaip tik ta linkme auklėti mases. Kautskis stengiasi beidėjiškai „sutaikinti“ pagrindinę socialšovinizmo mintį, tėvynės gynimo pripažinimą dabartiniame kare, su diplomatine, parodomąja nuolaida kairiesiems, kaip kad susilaikymas balsuojant už kreditus, žodinis savo opozicingumo pripažinimas ir t.t. Kautskis, 1909 metais rašęs ištisą knygą apie revoliuciją, Kautskis, 1912 metais pasirašęs Bazelio manifestą apie revoliucinį artėjančio karo panaudojimą, dabar visaip teisina ir dailina socialšovinizmą, ir, kaip kad Plechanovas, prisideda prie buržuazijos, kad išjuoktų kiekvieną mintį apie revoliuciją, kiekvieną mėginimą pradėti tiesioginę revoliucinę kovą.

Darbininkų klasė negalės pasiekti savo pasaulinio revoliucinio tikslo, negailestingai nekovodama su šiuo renegatiškumu, silpnabūdiškumu, šliaužiojimu prieš oportunizmą ir neregėtu teoriniu marksizmo suvulgarinimu. Kautskizmas nėra atsitiktinumas, tai socialinis II Internacionalo prieštaravimų produktas, kaip žodžiais reiškiama ištikimybė marksizmui, o iš tikrųjų nukrypstama į oportunizmą“ (G. Zinovjevas ir N. Leninas. „Socializmas ir karas“, Ženeva, 1915, p. 13-14)

Toliau. 1916 metais parašytoje knygoje „Imperializmas – naujausias kapitalizmo etapas“ (išėjo Petrograde 1917 metais) aš smulkiai nagrinėjau teorinį visų Kautskio išvedžiojimų apie imperializmą apgaulingumą. Aš citavau Kautskio pateiktą imperializmo apibrėžimą: „Imperializmas yra didžiai išsivysčiusio pramoninio kapitalizmo padarinys. Jį sudaro kiekvienos pramoninės kapitalistinės nacijos siekimas prisijungti arba pajungti visas didesnes agrarines (Kautskio kursyvas) sritis nepriklausomai nuo to, kurios nacijos jose gyvena“. Aš parodžiau, kad šis apibrėžimas yra visiškai neteisingas ir „pritaikytas“ didžiausiems imperializmo prieštaravimams užtušuoti, o paskui susitaikint su oportunizmu. Aš savaip apibrėžiau imperializmą: „Imperializmas yra kapitalizmas toje raidos stadijoje, kai susidarė monopolijų ir finansinio kapitalo viešpatavimas, įgavo svarbią reikšmę kapitalo išvežimas, prasidėjo pasaulio pasidalijimas tarp tarptautinių trestų ir pasibaigė visos žemės teritorijos pasidalijimas tarp stambiausiųjų kapitalistinių šalių“. Aš parodžiau, kad Kautskio pateikta imperializmo kritika yra prastesnė net už buržuazinę, miesčionišką jo kritiką.

Pagaliau 1917 metų rugpjūčio ir rugsėjo mėnesį, t.y. dar neprasidėjus Rusijoje proletarinei revoliucijai (1917 m. spalio 25 d.-lapkričio 7 d.), aš parašiau brošiūrą, išėjusią Petrograde 1918 metų pradžioje, „Valstybė ir revoliucija. Marksizmo valstybės teorija ir proletariato uždaviniai revoliucijoje“ ir čia, VI skyriuje kalbėdamas apie tai, „Kaip oportunistai suvulgarino marksizmą“, ypač atkreipiau dėmesį į Kautskį, įrodinėjau, kad jis visiškai iškraipė Markso mokslą, klastojo jį, kad jis būtų panašus į oportunizmą, „išsižadėjo revoliucijos iš tikrųjų pripažindamas ją žodžiais“.

Iš esmės pagrindinė teorinė Kautskio klaida, daroma jo brošiūroje apie proletariato diktatūrą, yra kaip tik tie oportunistiniai Markso valstybės teorijos iškraipymai, kurie smulkiai atskleisti mano brošiūroje „Valstybė ir revoliucija“.

Šios įžanginės pastabos buvo reikalingos, nes jos įrodo, kad Kautskis atvirai buvo mano apkaltintas renegatiškumu gerokai anksčiau, negu bolševikai paėmė valstybės valdžią ir buvo už tai Kautskio pasmerkti.

KAIP KAUTSKIS PAVERTĖ MARKSĄ EILINIU LIBERALU

Pagrindinis klausimas, kurį Kautskis nagrinėja savo brošiūroje, yra svarbiausio proletarinės revoliucijos turinio, būtent proletariato diktatūros klausimas. Tai klausimas, labai svarbus visoms šalims, ypač išsivysčiusioms, ypač kariaujančioms, ypač dabar. Galima neperdedant pasakyti, kad tai yra svarbiausias visos proletariato klasinės kovos klausimas. Todėl reikia jį atidžiai panagrinėti.

Kautskis kelia klausimą taip, kad „abiejų socialistinių krypčių“ (t.y. bolševikų ir nebolševikų) „priešingumas“ esąs „dviejų iš pagrindų skirtingų metodų – demokratiškojo ir diktatoriškojo – priešingumas“ (p.3)

Be kita ko, pažymėsime, kad, Rusijos nebolševikus, t.y. menševikus ir eserus, vadindamas socialistais, Kautskis vadovaujasi jų pavadinimu, t.y. žodžiu, o ne tikrąja vieta, kurią jie užima proletariato kovoje su buržuazija. Puikiai suprantamas ir taikomas marksizmas! Bet plačiau apie tai vėliau.

Dabar reikia aptarti tai, kas svarbiausia: didį Kautskio atradimą, kad „demokratiškasis ir diktatoriškasis metodai“ yra „iš pagrindų priešingi“. Čia yra klausimo esmė. Čia yra visa Kautskio brošiūros esmė. Ir tai yra tokia pasibaisėtina teorinė painiava, toks visiškas marksizmo išsižadėjimas, jog Kautskis, reikia pripažinti, yra toli pralenkęs Bernšteiną.

Proletariato diktatūros klausimas yra klausimas, kaip proletarinė valstybė vertina buržuazinę valstybę, proletarinė demokratija – buržuazinę demokratiją. Atrodytų, tai aišku kaip dieną? Bet Kautskis, lyg koks gimnazijos mokytojas, sudžiūvęs bekartodamas istorijos vadovėlius, atkakliai nusigręžia nuo XX amžiaus, atsisuka į XVIII amžių ir šimtąjį kartą, neapsakomai nuobodžiai, daugelyje paragrafų, gromuluoja senus dalykus apie buržuazinės demokratijos požiūrį į absoliutizmą ir viduramžius!

Iš tiesų, tartum miegodamas pliaušinę kramtytų!

Juk tai reiškia visiškai nesuprasti dalyko esmės. Juk tiktai šypseną sukelia Kautskio pastangos viską nušviesti taip, tarsi būtų žmonių, skelbiančių „panieką demokratijai“ (p.11) ir pan. Tokiomis nesąmonėmis Kautskiui tenka tušuoti ir painioti klausimą, nes jis tą klausimą kelia kaip liberalas, dėl demokratijos apskritai, o ne dėl buržuazinės demokratijos, jis netgi vengia šios tikslios, klasinės sąvokos, o stengiasi kalbėti apie „ikisocialistinę“ demokratiją. Beveik trečdalį brošiūros, 20 puslapių iš 63, mūsų plepys prirašė tauškalų, kurie yra labai malonūs buržuazijai, nes jie dailina buržuazinę demokratiją ir užtušuoja proletarinės revoliucijos klausimą.

Bet juk Kautskio brošiūros antraštė yra vis dėlto „Proletariato diktatūra“. Kad kaip tik čia glūdi Markso mokslo esmė, tai visiems žinoma. Ir Kautskiui teko, po visų plepalų ne į temą, pacituoti Markso žodžius apie proletariato diktatūrą.

Kaip tai padarė „marksistas“ Kautskis, tai jau tiesiog komedija! Paklausykite:

„Toji pažiūra (kurią Kautskis vadina demokratijos paniekinimu) „grindžiama vienu Karlo Markso žodžiu“, – taip pažodžiui yra pasakyta 20 puslapyje. O 60 puslapyje tai pakartota net taip: (bolševikai) „laiku prisiminė žodelį“ (pažodžiui taip! des Wortchens) „apie proletariato diktatūrą, kurį Marksas pavartojo vieną kartą laiške 1875 metais“.

Štai tas Markso „žodelis“:

„Tarp kapitalistinės ir komunistinės visuomenės yra revoliucinio pirmosios pavertimo antrąja laikotarpis. Šį laikotarpį atitinka ir politinis pereinamasis laikotarpis, ir šio laikotarpio valstybė negali būti niekas kita, kaip tik revoliucinė proletariato diktatūra.“

Pirma, pavadinti šią garsiąją Markso mintį, susumuojančią visą jo revoliucinę teoriją, „vienu žodžiu“ arba net „žodeliu“ – reiškia tyčiotis iš marksizmo, reiškia visiškai jo išsižadėti. Negalima užmiršti, kad Kautskis moka Marksą beveik atmintinai, kad, sprendžiant iš visų Kautskio rašinių, jo rašomajame stale arba galvoje yra daugybė medinių dėžučių, kuriose visa, kas Markso parašyta, yra labai tvarkingai suskirstyta, kad būtų patogiausia cituoti. Kautskis negali nežinoti, kad ir Marksas, ir Engelsas ir laiškuose, ir spausdintuose veikaluose yra kalbėję apie proletariato diktatūrą daug kartų, ir prieš Komuną, ir ypač po jos. Kautskis negali nežinoti, kad formulė „proletariato diktatūrą“ tėra istoriškai konkretesnis ir moksliškai tikslesnis išdėstymas to proletariato uždavinio „sudaužyti“ buržuazinės valstybės mašiną, apie kurį (uždavinį) ir Marksas, ir Engelsas, atsižvelgdami į 1848 ir dar labiau į 1871 metų revoliucinį patyrimą, kalba nuo 1852 ligi 1891 metų, ištisus keturiasdešimt metų.

Kaip paaiškinti tą faktą, kad marksizmo prisiskaitėlis Kautskis taip pasibaisėtinai iškraipė marksizmą? Jeigu įsigilinsime į filosofinius šio reiškinio pagrindus, tai pamatysime, kad čia paprasčiausiai dialektika pakeičiama eklektizmu ir sofistika. Kautskis puikiai sugeba šitaip keisti. O kalbėdami praktiškai politiškai, tai pavadinsime paprasčiausiu liokajiškumu prieš oportunistus, t.y. pagaliau prieš buržuaziją. Nuo karo pradžios vis sparčiau progresuodamas, Kautskis tapo tokio meno – būti marksistu žodžiais, buržuazijos liokajumi darbais – virtuozu.

Dar labiau tuo įsitikini, nagrinėdamas, kaip puikiai Kautskis „išaiškino“ Markso „žodelį“ apie proletariato diktatūrą. Paklausykite:

„Marksas, deja, smulkiau nenurodė, kaip jis tą diktatūrą įsivaizduoja…“ (Perdėm melaginga renegato frazė, nes Marksas ir Engelsas kaip tik yra pateikę daug smulkiausių nurodymų, kuriuos tyčia nutyli marksizmo prisiskaitėlis Kautskis). „…Tiesiogine prasme diktatūra reiškia demokratijos panaikinimą. Bet, suprantama, paimtas tiesiogine prasme, šis žodis reiškia taip pat jokiais įstatymais nesuvaržyto vieno atskiro asmens vienvaldystę. Vienvaldystę, kuri skiriasi nuo despotizmo tuo, kad jį įsivaizduojama ne kaip nuolatinis valstybės institutas, o kaip laikina kraštutinumo priemonė.

Pasakymas „proletariato diktatūra“, vadinasi, ne vieno asmens, o vienos klasės diktatūra, jau paneigia tai, kad Marskas čia turėjo galvoje diktatūrą tiesiogine šio žodžio prasme.

Jis kalbėjo čia ne apie valdymo formą, bet apie būklę, kuri būtinai turi atsirasti visur, kur proletariatas yra iškovojęs politinę valdžią. Kad Marksas čia neturėjo galvoje valdymo formos, įrodo jau tai, kad jis laikėsi pažiūros, jog Anglijoje ir Amerikoje perėjimas galįs įvykti taikiai, vadinasi, demokratiškai“ (p.20)

Mes tyčia pacitavome šiuos išvedžiojimus ištisai, kad skaitytojai galėtų aiškiai matyti, kokiais metodais operuoja „teoretikas“ Kautskis.

Kautskis panoro šį klausimą nagrinėti taip: kad pirmiausia pateiktų „žodžio“ diktatūra apibrėžimą.

Puiku. Nagrinėti klausimą kaip kam patinka – kiekvieno šventa teisė. Reikia tiktai skirti rimtą ir dorą klausimo gvildenimą nuo nedoro. Kas norėtų rimtai imtis šitaip nagrinėti klausimą, tas turėtų „žodį“ savaip apibrėžti. Tada klausimas būtų iškeltas aiškiai ir atvirai. Kautskis to nedaro. „Tiesiogine prasme, – rašo jis, – žodis diktatūra reiškia demokratijos panaikinimą“,

Pirma, tai ne apibrėžimas. Jei Kautskis nenori apibrėžti diktatūros sąvokos, tai kam reikėjo pasirinkti šį klausimo nagrinėjimo būdą?

Antra, tai aiškiai neteisinga. Liberalui yra natūralu kalbėti apie „demokratiją“ apskritai. Marksistas niekada neužmirš iškelti klausimo: „kuriai klasei?“. Pavyzdžiui, kiekvienas žino, – ir „istorikas“ Kautskis taip pat žino, – jog senovėje vergų sukilimai arba net smarkūs bruzdėjimai iš karto parodydavo antikinės valstybės esmę, – kad tai vergvaldžių diktatūra. Ar ši diktatūra naikino demokratiją tarp vergvaldžių, jiems? Visiems žinoma, kad ne.

„Marksistas“ Kautskis pasakė pasibaisėtiną nesąmonę ir netiesą, nes „užmiršo“ klasių kovą…

Norint iš Kautskio liberalinio ir melagingo teiginio padaryti marksistinį ir teisingą, reikia pasakyti: diktatūra nebūtinai reiškia demokratijos panaikinimą tai klasei, kuri vykdo šią diktatūrą kitų klasių atžvilgiu, bet ji būtinai reiškia demokratijos panaikinimą (arba esmingiausią apribojimą, o tai yra taip pat viena iš panaikinimo rūšių) tai klasei, kurios atžvilgiu arba prieš kurią yra vykdoma diktatūra.

Tačiau, kad ir koks teisingas būtų šis teiginys, vis tiek tai nėra diktatūros apibrėžimas.

Panagrinėkime šią Kautskio frazę:

„…Bet suprantama, paimtas tiesiogine prasme, šis žodis reiškia taip pat jokiais įstatymais nesuvaržyto vieno atskiro asmens vienvaldystę…“

Kaip aklas šunelis, kuris atsitiktinai baksnoja snukeliu čia į vieną, čia į kitą pusę, Kautskis netyčia užtiko čia vieną teisingą mintį (būtent, kad diktatūra yra valdžia, nesuvaržyta jokiais įstatymais), bet diktatūros apibrėžimo vis dėlto nepateikė ir, be to, pasakė aiškia istorinę netiesą, kad diktatūra reiškianti vieno asmens valdžią. Tai ir gramatiškai neteisinga, nes diktatoriauti gali ir saujelė asmenų, ir oligarchija, ir viena klasė, ir t.t.

Toliau Kautskis nurodo, kuo diktatūra skiriasi nuo despotizmo, bet, nors jo teiginys aiškiai neteisingas, čia apie jį nekalbėsime, nes tai visiškai neliečia mus dominančio klausimo. Kad Kautskis linkęs nuo XX amžiaus nusigręžti į XVIII, o nuo XVIII – į antikinę senovę, yra žinoma, ir mes tikimės, kad, iškovojęs diktatūrą, Vokietijos proletarias atsižvelgs į šį polinkį ir paskirs Kautskį, sakykim, gimnazijos senovės istorijos mokytoju. Nuo proletariato diktatūros apibrėžimo išsisukinėti postringavimais apie despotizmą arba arba didžiausia kvailystė, arba labai nemikli suktybė.

Iš viso to išeina, kad, ėmęsis kalbėti apie diktatūrą, Kautskis prikalbėjo daug aiškios netiesos, bet jokio apibrėžimo nepateikė! Jis būtų galėjęs nepasikliaudamas savo protiniais gabumais, kreiptis į savo atmintį ir išdėstyti iš „dėžučių“ visus atvejus, kai Marksas kalba apie diktatūrą. Jis turbūt būtų suradęs arba šitokį, arba iš esmės su juo sutampantį apibrėžimą:

Diktatūra yra tiesiogine prievarta pagrįsta, jokių įstatymų nevaržoma valdžia.

Revoliucinė proletariato diktatūra yra valdžia, iškovota ir palaikoma proletariato prievarta prieš buržuaziją, jokių įstatymų nevaržoma valdžia.

Ir štai šią tiesą, tiesą, kaip dieną aiškią kiekvienam susipratusiam darbininkui (atstovaujančiam masėms, o ne kapitalistų papirktos miesčioniškos šunaujos – tokie yra visų šalių socialimperialistai – viršūniniam sluoksniui), šią kiekvienam dėl išsivadavimo kovojančių išnaudojamųjų atstovui akivaizdžią, šią kiekvienam marksistui neginčijamą tiesą reikia „kariaute atkariauti“ iš mokyčiausiojo pono Kautskio! Kuo tai galima paaiškinti? Ta liokajiškumo dvasia, kurios yra persiėmę II Internacionalo vadai, tapę paniekos vertais sikofantais, tarnaujančiais buržuazijai.

Iš pradžių Kautskis griebėsi suktybės, pareiškė aiškią nesąmonę, kad tiesioginė žodžio diktatūra prasmė reiškianti vienasmenį diktatorių, o paskui jis – pasirėmęs šia suktybe! – pareiškia, kad, „vadinasi“, Markso žodžiai apie klasės diktatūrą turi ne tiesioginę prasmę (o tokią, pagal kurią diktatūra nereiškianti revoliucinės prievartos, o reiškianti „taikų“ daugumos iškovojimą esant buržuazinei – tai įsidėmėkite – „demokratijai“).

Mat reikia skirti „būklę“ nuo „valdymo formos“. Nuostabiai giliamintis skyrimas, visiškai toks, lyg mes skirtume neprotingai samprotaujančio žmogaus kvailumo „būklę“ nuo jo kvailysčių „formos“

Kautskiui reikia diktatūrą išaiškinti kaip „viešpatavimo būklę“ (šis pasakymas pažodžiui jo pavartotas jau kitame, 21-ame puslapyje), nes tuomet išnyksta revoliucinė prievarta, išnyksta prievartinė revoliucija. „Viešpatavimo būklė“ yra būklė, kurioje būna bet kuri dauguma, esant… „demokratijai“! Atlikus tokį apgavikišką fokusą, revoliucija sėkmingai išnyksta!

Bet suktybė per daug grubi, ir ji Kautskio neišgelbės. Kad diktatūra numato ir reiškia renegatams nemalonios vienos klasės revoliucinės prievartos prieš kitą „būklę“, šios „ylos maiše nepaslėpsi“. „Būklės“ ir „valdymo formos“ skyrimo absurdiškumas iškyla aikštėn. Apie valdymo formą kalbėti čia trigubai kvaila, nes kiekvienas vaikas žino, kad monarchija ir respublikai yra skirtingos valdymo formos. Ponui Kautskiui reikia įrodinėti, kad abi šios valdymo formos, kaip ir visos pereinamosios „valdymo formos“ esant kapitalizmui, tėra buržuazinės valstybės, t.y. buržuazijos diktatūros, rūšys.

Pagaliau kalbėti apie valdymo formas – reiškia ne tiktai kvailai, bet ir grubiai falsifikuoti Marksą, nes jis aiškių aiškiausiai kalba čia apie valstybės formą arba tipą, o ne apie valdymo formą.

Proletarinė revoliucija nėra galima, prievarta nesulaužius buržuazinės valstybės mašinos ir nepakeitus jos nauja, kuri, pasak Engelo, „jau nebėra valstybė tiesiogine šio žodžio prasme“.

Kautskis turi visa tai užtrinti ir melagingai pavaizduoti, nes tokia jo renegatiška pozicija.

Žiūrėkite, kokių niekingų išsisukinėjimų jis griebiasi.

Pirmasis išsisukinėjimas. „…Kad Marskas čia neturėjo galvoje valdymo formos, įrodo tai, kad jis buvo tos nuomonės, jog Anglijoje ir Amerikoje galima įvykdyti taikų perversmą, t.y. demokratiškai…“

Valdymo forma čia visiškai nieku dėta, nes esti monarchijų, netipiškų buržuazinei valstybei, pavyzdžiui, tokių, kuriose nėra karinės klikos, ir esti respublikų, visiškai šiuo atžvilgiu tipiškų, pavyzdžiui, su karine klika ir su biurokratija. Tai visiems žinomas istorinis ir politinis faktas, ir Kautskiui nepavyks jo falsifikuoti.

Jei Kautskis norėtų rimtai ir sąžiningai samprotauti, jis paklaustų save: ar yra istorinių dėsnių, kurie liestų revoliuciją ir neturėtų jokių išimčių? Atsakymas būtų: ne, tokių dėsnių nėra. Tokie dėsniai apima tik tai, kas tipiška, tai, ką Marksas kartą yra pavadinęs „idealiu dalyku“ – vidutinio, normalaus, tipiško kapitalizmo prasme.

Toliau. Ar buvo aštuntajame dešimtmetyje kažkas, kas Angliją ir Ameriką darė išimtinai nagrinėjamuoju atžvilgiu? Kiekvienam, bent kiek susipažinusiam su mokslo reikalavimais istorijos klausimų srityje, aišku, kad šį klausimą reikia iškelti. Neiškelti jo – reiškia falsifikuoti mokslą, reiškia žaisti sofizmais. O iškėlus šį klausimą, negalima abejoti atsakymu: revoliucinė proletariato diktatūra yra prievarta prieš buržuaziją; o ši prievarta reikalinga būtent todėl, – tai labai smulkiai ir daug kartų yra aiškinę Marksas ir Engelsas (ypač veikale „Pilietinis karas Prancūzijoje“ ir jo pratarmėje), – kad yra karinė klika ir biurokratija. Kaip tik šių institutų, kaip tik Anglijoje ir Amerikoje, kaip tik XIX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai Marksas parašė savo pastabą, n e b u v o! (O dabar jie ir Anglijoje, ir Amerikoje yra).

Kautskiui tenka tiesiog sukčiauti kiekviename žingsnyje, norint pridengti savo renegatiškumą!

Ir įsidėmėkite, kaip jis čia netyčia parodė savo asilo ausis: jis parašė: „taikiai, t.y. demokratiškai“!!

Apibrėždamas diktatūrą, Kautskis iš visų jėgų stengėsi nuslėpti nuo skaitytojų pagrindinį šios sąvokos požymį, būtent, revoliucinę prievartą. O dabar tiesa iškilo aikštėn: kalbama apie taikaus ir prievartinio perversmo priešingumą.

Čia šuo pakastas. Visų išsisukinėjimų, sofizmų, suktų falsifikacijų Kautskiui dėl to ir reikia, kad jis galėtų išsižadėti prievartinės revoliucijos, kad pridengtų jos išsižadėjimą, savo perėjimą į liberalinės darbininkų politikos pusę, t.y. buržuazijos pusę. Čia šuo pakastas.

„Istorikas“ Kautskis taip begėdiškai falsifikuoja istoriją, kad „užmiršta“ pagrindinį dalyką: ikimonopolistinis kapitalizmas – o jo apogėjus buvo kaip tik XIX amžiaus aštuntasis dešimtmetis – dėl ekonominių savo pagrindinių savybių, kurios Anglijoje ir Amerikoje pasireiškė ypač tipiškai, pasižymėjo palyginti didžiausia taikos ir laisvės meile. O imperializmas, t.y. monopolistinis kapitalizmas, galutinai tesubrendęs XX amžiuje, dėl ekonominių savo pagrindinių savybių pasižymi mažiausia taikos ir laisvės meile, didžiausiu ir visuotiniu militarizmo išplėtojimu. To „nepastebėti“, samprotaujant apie didesnį ar mažesnį taikaus arba prievartinio perversmo tipiškumą arba tikėtinumą, reiškia nusmukti liki paprasčiausio buržuazijos liokajaus.

Antrasis išsisukinėjimas. Paryžiaus Komuna buvo proletariato diktatūra, o išrinkta ji buvo visuotiniu balsavimu, t.y. Neatėmus iš buržuazijos jos rinkiminių teisių, t.y. „demokratiškai“. Ir Kautskis triumfuoja: „…Proletariato diktatūra buvo Marksui“ (arba: pagal Marksą) „būklė, kuri būtinai kyla iš grynosios demokratijos, jei proletariatas sudaro daugumą“ (bei uberwiegendem Proletariat, S.21)

Šis Kautskio argumentas yra toks juokingas, kad iš tiesų jauti tikrą embarrras de richesses (keblumą dėl gausybės… prieštaravimų). Pirma, yra žinoma, kad buržuazijos žiedas, štabas, viršūnės buvo pabėgę iš Paryžiaus į Versalį. Versalyje buvo „socialistas“ Luji Blanas, – o tai, be kita ko, rodo, jog Kautskis meluoja, teigdamas, kad Komunoje dalyvavusios „visos“ socializmo „kryptys“. Ar nejuokinga Paryžiaus gyventojų pasidalijimą į dvi kariaujančias stovyklas, kurių viena buvo sutelkusi visą kovingą, politiškai aktyvią buržuaziją, vaizduoti kaip „grynąją demokratiją“ su „visuotiniu balsavimu“?

Antra, Komuna kovojo su Versaliu, kaip Prancūzijos darbininkų vyriausybė prieš buržuazinę vyriausybę. Kuo gi čia dėta „grynoji demokratija“ ir „visuotinis balsavimas“, jei Paryžius lėmė Prancūzijos likimą? Kai Marksas manė, jog Komuna padarė klaidą, kad nepaėmė banko, kuris priklausė visai Prancūzijai, tai ar tik nesirėmė Marksas „grynosios demokratijos“ principais ir praktika??

Iš tiesų matyti, kad Kautskis rašo tokioje šalyje, kurioje policija draudžia žmonėms „visu būriu“ juoktis, kitaip Kautskis būtų užjuoktas.

Trečia. Pagarbiai priminsiu atmintinai mokančiam Marksą ir Engelsą ponui Kautskiui, kaip Engelsas įvertino Komuną… „grynosios demokratijos“ požiūriu:

„Ar yra kada nors matę revoliuciją šie ponai“ (antiautoritaristai)? „Revoliucija, be abejo, yra autoritaringiausias dalykas, koks tiktai gali būti. Revoliucija yra aktas, kuriuo dalis gyventojų primeta savo valią kitai daliai šautuvais, durtuvais, patrankomis, t.y. nepaprastai autoritarinėmis priemonėmis. Ir nugalėjusioji partija neišvengiamai būna priversta savo viešpatavimą palaikyti tąja baime, kurią reakcionieriams įkvepia jos ginklai. Jei Paryžiaus Komuna nebūtų rėmusis ginkluotos liaudies autoritetu prieš buržuaziją, tai argi ji būtų išsilaikiusi ilgiau kaip vieną dieną? Priešingai, ar mes neturime teisės peikti Komuną už tai, kad ji per mažai naudojosi tuo autoritetu?“

Štai jums ir „grynoji demokratija“! Kaip išjuoktų Engelsas tą vulgarų miesčionį, „socialdemokratą“ (prancūzų prasme – penktojo dešimtmečio ir bendrąja europine – 1914-1918 metų), kuris apskritai sumanytų kalbėti apie „grynąją demokratiją“ visuomenėje, susiskirsčiusioje į klases!

Bet gana. Neįmanoma išvardyti visų atskirų nesąmonių, iki kurių nusišneka Kautskis, nes kiekviena jo frazė be galo renegatiška.

Marksas ir engelsas labai smulkiai analizavo Paryžiaus Komuną, parodė, kad jos nuopelnas buvo mėginimas sudaužyti, sulaužyti „esamą valstybės mašiną“(11). Marksas ir Engelsas šią išvadą laikė tokia svarbia, jog t i k t a i šią pataisą 1872 metais įdėjo į „pasenusią“ (iš dalies) „Komunistų manifesto“ programą(12). Marksas ir Engelsas parodė, kad Komuna naikino kariuomenę ir valdininkiją, naikino parlamentarizmą, griovė „parazitinę antaugą – valstybę“ ir t.t., o išmintingasis Kautskis, užsidėjęs naktinę kepuraitę, kartoja tai, ką tūkstantį kartų yra sakę liberalieji profesoriai, – pasakas apie „grynąją demokratiją“.

Ne veltui Roza Liuksemburg 1914 m. rugpjūčio 4 d. Pasakė, kad Vokietijos socialdemokratija dabar yra dvokiantis lavonas.

Trečiasis išsisukinėjimas. „Jei kalbame apie diktatūrą, kaip valdymo formą, tai negalime kalbėti apie klasės diktatūrą. Nes klasė, kaip jau esame minėję, gali tiktai viešpatauti, bet ne valdyti…“ O valdo „organizacijos“ arba „partijos“.

Painiojate, nežmoniškai painiojate, pone „painiavos patarėjau“! Diktatūra nėra „valdymo forma“, tai juokinga nesąmonė. Ir Marksas kalba ne apie „valdymo formą“, bet apie valstybės formą arba tipą. Tai visai kas kita, visai kas kita. Taip pat visiškai neteisinga, kad negalinti valdyti klasė: tokią nesąmonę tegalėjo pasakyti tiktai „parlamentinis kretinas“, nieko, išskyrus buržuazinį parlamentą, nematantis, nieko, išskyrus „valdančiąsias partijas“, nepastebintis. Bet kuri Europos šalis parodys Kautskiui pavyzdžių, kad ją valdo viešpataujančioji klasė, pavyzdžiui, dvarininkai – viduramžiais, nors jie ir buvo nepakankamai organizuoti.

Išvada: Kautskis neregėtai iškraipė proletariato diktatūros sąvoką, pavertė Marksą eiliniu liberalu, t.y. pats nusmuko iki liberalo, kuris plepa nuvalkiotas frazes apie „grynąją demokratiją“, dailina ir užtušuoja klasinį buržuazinės demokratijos turinį, labiausiai bijo engiamosios klasės revoliucinės prievartos. Kai Kautskis taip „išaiškino“ „revoliucinės proletariato diktatūros“ sąvoką, jog išnyko engiamosios klasės revoliucinė prievarta prieš engėjus, tai, liberališkai iškraipydamas Marksą, pasiekė pasaulinį rekordą. Renegatas Bernšteinas pasirodė esąs šunytis, palyginti su renegatu Kautskiu.

BURUAZINĖ IR PROLETARINĖ DEMOKRATIJA

Kautskio nežmoniškai supainiotas klausimas iš tikrųjų yra šitoks.

Nenorint tyčiotis iš sveiko proto ir istorijos, aišku, negalima kalbėti ir apie „grynąją demokratiją“, kol tebėra skirtingos klasės galima kalbėti tiktai apie klasinę demokratiją. (Skliausteliuose pasakytina: „grynoji demokratija“ yra ne tik nemokšiška frazė, parodanti, kad ją kartojantis asmuo nesupranta tiek klasių kovos, tiek valstybės esmės, bet ir trigubai tuščia frazė, nes komunistinėje visuomenėje demokratija, visiškai pasikeisdama ir virsdama įpročiu, nunyks, bet ji niekada nebus „grynoji“ demokratija.) „Grynoji demokratija“ yra melaginga darbininkus mulkinančio liberalo frazė. Istorija pažįsta buržuazinę demokratiją, kuri pakeičia feodalizmą, ir proletarinę demokratiją, kuri pakeičia buržuazinę.

Jeigu Kautskis kone dešimtis puslapių skiria „įrodyti“ tai tiesai, kad buržuazinė demokratija esanti pažangi, palyginti su viduramžiais, ir kad ją būtinai turįs panaudoti proletariatas, kovodamas prieš buržuaziją, tai čia yra kaip tik liberaliniai plepalai, kurie mulkina darbininkus. Ne tiktai apsišvietusioje Vokietijoje, bet ir neapsišvietusioje Rusijoje tai — truizmas. Kautskis tiesiog beria „mokslinį“ smėlį darbininkams į akis, oriai pasakodamas ir apie Veitlingą, ir apie jėzuitus Paragvajuje, ir apie daug ką kita, norėdamas nutylėti buržuazinę dabartinės, t. y. kapitalistinės, demokratijos esmę.

Kautskis ima iš marksizmo tai, kas priimtina liberalams, buržuazijai (viduramžių kritika, pažangus istorinis kapitalizmo vaidmuo apskritai ir konkrečiai — kapitalistinės demokratijos vaidmuo), ir išmeta iš marksizmo, nutyli, užtušuoja tai, kas nepriimtina buržuazijai (revoliucinė proletariato prievarta prieš buržuaziją, siekiant ją sunaikinti). Štai kodėl Kautskis dėl savo objektyvios pozicijos (ir visai nesvarbu, koks būtų jo subjektyvusis įsitikinimas) neišvengiamai ir pasirodo esąs buržuazijos liokajus.

Buržuazinė demokratija, būdama didi Istorinė pažanga, palyginti su viduramžiais, visada yra – ir esant kapitalizmui negali nebūti Siaura, apkarpyta, netikra, veidmainiška, rojus turtingiems, spąstai ir apgaulė išnaudojamiesiems, neturtingiesiems. Štai šios tiesos, kuri yra esmingiausia marksizmo teorijos sudedamoji dalis, „marksistas“ Kautskis nesuprato. Štai šiuo — pagrindiniu — klausimu Kautskis pateikia „malonumų“ buržuazijai, užuot moksliškai kritikavęs tas aplinkybes, kurios bet kurią buržuazinę demokratiją paverčia demokratija turtingiesiems.

Pirmiausia priminsime mokyčiausiajam ponui Kautskiui tuos teminius Markso ir Engelso pareiškimus, kuriuos mūsų prisiskaitėlis gėdingai „užmiršo“ (įsiteikdamas buržuazijai), o paskui visa tai kuo populiariau paaiškinsime.

Ne tiktai senovės ir feodalinė, bet ir „šių laikų atstovaujamoji valstybė yra įrankis, kuriuo kapitalas išnaudoja samdomąjį darbą“ (Engelsas savo veikale apie valstybę) „Kadangi valstybė tėra laikina institucija, kuria tenka naudotis kovoje, revoliucijoje, savo priešininkams prievarta nuslopinti, tai kalbėti apie laisvąją liaudies valstybę yra gryna nesąmonė: kol proletariatui dar reikalinga valstybė, jam reikalinga ji ne laisvei, bet siekiant nuslopinti savo priešininkus, o kai darosi galima kalbėti apie laisvę, tada valstybė, kaip tokia, nustoja gyvavusi“ (Engelsas 1875.111.28 laiške Bėbeliui)“. „Valstybė yra ne kas kita, kaip mašina vienai klasei slopinti kitą, ir demokratinėje respublikoje nė kiek ne mažiau negu monarchijoje“ (Engelsas Markso „Pilietinio karo pratarmėje). Visuotinė rinkimų teisė yra „darbininkų klasės subrendimo rodiklis. Dabartinėje valstybėje ji negali būti ir niekuomet nebus kas nors daugiau“ (Engelsas savo veikale apie valstybę). Ponas Kautskis nepaprastai nuobodžiai gromuliuoja pirmąją šio teiginio dalį, priimtiną buržuazijai. O antrąją, kurią mes pabraukėme ir kuri buržuazijai nepriimtina, renegatas Kautskis nutyli!). „Komuna turėjo būti ne parlamentinė, bet dirbanti korporacija, tuo pat metu ir leidžianti įstatymus, ir juos vykdanti… Užuot kartą per trejus arba šešerius metus sprendusi, kuris viešpataujančios klasės narys turi atstovauti liaudžiai ir ją slopinti (ver- und zertreten) parlamente, visuotinė rinkimų teisė turėjo tarnauti liaudžiai, susiorganizavusiai į komunas, taip pat kaip individualinė rinkimų teisė tarnauja bet kuriam darbdaviui, pasirenkant darbininkus, prižiūrėtojus ir buhalterius savo įmonei“ (Marksas veikale apie Paryžiaus Komuną „Pilietinis karas Prancūzijoje).

Kiekvienas iš šių teiginių, puikiai žinomų mokyčiausiajam ponui Kautskiui, bado jam akis, visiškai demaskuoja jį kaip renegatą. Iš visos Kautskio brošiūros matyti, kad jis visiškai šių tiesų nesupranta. Visas jo brošiūros turinys yra pasityčiojimas iš marksizmo!

Imkime pagrindinius dabartiniu valstybių įstatvmus, imkime jų valdymą, imkime susirinkimų arba spaudos laisvę, imkime „piliečių lygybę prieš įstatymus“ir kiekviename žingsnyje pamatysime kiekvienam doram ir susipratusiam darbininkui gerai pažįstamą buržuazinės demokratijos veidmainystę. Nėra nė vienos, kad ir demokratiškiausios valstybės, kurios konstitucijoje nebūtų spragų arba išlygų, garantuojančių buržuazijai galimybę pasiųsti kariuomenę prieš darbininkus, įvesti karo stovį ir pan., „jei pažeidžiama tvarka“,— iš tikrųjų jei išnaudojamoji klasė „pažeidžia“ savo vergišką padėtį ir mėgina elgtis nevergiškai. Kautskis begėdiškai padailina buržuazinę demokratiją, pavyzdžiui, nutylėdamas tai, kaip su streikuojančiais darbininkais elgiasi demokratiškiausieji ir respublikoniškiausieji buržua Amerikoje arba Šveicarijoje.

O, išmintingasis ir mokytasis Kautskis tai nutyli! Jis nesupranta, tas mokytasis politinis veikėjas, kad tai nutylėti yra niekšybė. Jis verčiau yra linkęs pasakoti darbininkams vaikiškas pasakas, pavyzdžiui, kad demokratija reiškianti „mažumos Imkime pagrindinius dabartiniu valstybių įstatymus, imkime jų valdymą, imkime susirinkimų arba spaudos laisvę, imkime „piliečių lygybę prieš įstatymus“ir kiekviename žingsnyje pamatysime kiekvienam doram ir susipratusiam darbininkui gerai pažįstamą buržuazinės demokratijos veidmainystę. Nėra nė vienos, kad ir demokratiškiausios valstybės, kurios konstitucijoje nebūtų spragų arba išlygų, garantuojančių buržuazijai galimybę pasiųsti kariuomenę prieš darbininkus, įvesti karo stovį ir pan., „jei pažeidžiama tvarka“,— iš tikrųjų jei išnaudojamoji klasė „pažeidžia“ savo vergišką padėtį ir mėgina elgtis nevergiškai. Kautskis begėdiškai padailina buržuazinę demokratiją, pavyzdžiui, nutylėdamas tai, kaip su streikuojančiais darbininkais elgiasi demokratiškiausieji ir respublikoniškiausieji buržua Amerikoje arba Šveicarijoje.O, išmintingasis ir mokytasis Kautskis tai nutyli! Jis nesupranta, tas mokytasis politinis veikėjas, kad tai nutylėti yra niekšybė. Jis verčiau yra linkęs pasakoti darbininkams vaikiškas pasakas, pavyzdžiui, kad demokratija reiškianti „mažumos apsaugą“. Neįtikima, bet faktas! 1918 metais nuo Kristaus gimimo, pasaulinių imperialistinių skerdynių ir internacionalinių {t. y. niekšiškai neišdavusių socializmo, kaip renodeliai ir longės, kaip šeidemanai ir kautskiai, kaip hendersonai ir vebai ir pan.) mažumų smaugimo visose pasaulio „demokratijose“ penktaisiais metais, ponas mokytasis Kautskis saldučiu balseliu garbina „mažumos apsaugą“. Kas nori, gali perskaityti tai Kautskio brošiūros 15 puslapyje. O 16 puslapyje šis mokytasis. .. individas papasakos jums apie vigus ir torius XVIII amžiaus Anglijoje!

O, mokytumas! O, padailintas liokajiškumas prieš buržuaziją! O, civilizuotoji maniera šliaužioti pilvu prieš kapitalistus ir laižyti Jiems batus! Jei aš būčiau Krupas arba Šeidemanas, arba Klemanso, arba Renodelis, aš mokėčiau ponui Kautskiui milijonus, apiberčiau jį Judo pabučiavimais, girčiau jį darbininkams, rekomenduočiau „socializmo vienybę“ su tokiais „garbingais“ žmonėmis, kaip Kautskis. Rašyti brošiūras prieš proletariato diktatūrą, pasakoti apie vigus ir torius XVIII amžiaus Anglijoje, įtikinėti, kad demokratija reiškianti „mažumos apsaugą“, ir nutylėti pogromus prieš internacionalistus „demokratinėje“ Amerikos respublikoje, — argi tai ne liokajiškos paslaugos buržuazijai?

Mokytasis ponas Kautskis „užmiršo“—turbūt atsitiktinai užmiršo. ..—„smulkmeną“, būtent: kad mažumos apsaugą viešpataujančioji buržuazinės demokratijos partija teikia teikia tik kitai buržuazinei partijai, o proletariatui. iškilus bet kokiam rimtam, svarbiam, esminiam klausimui, vietoj „mažumos apsaugos“ tenka karo stovis arba Pogromai. Kuo labinu išsivysčiusi demokratija, tuo greičiau griebiamasi pogromo arba gali prasidėti pilietinis karas, kilus bet kokiam didesniam politiniam nesutarimui, kuris pavojingas buržuazijai. Mokytasis ponas Kautskis „užmiršo“—turbūt atsitiktinai užmiršo. ..—„smulkmeną“, būtent: kad mažumos apsaugą viešpataujančioji buržuazinės demokratijos partija teikia teikia tik kitai buržuazinei partijai, o proletariatui. iškilus bet kokiam rimtam, svarbiam, esminiam klausimui, vietoj „mažumos apsaugos“ tenka karo stovis arba Pogromai. Kuo labinu išsivysčiusi demokratija, tuo greičiau griebiamasi pogromo arba gali prasidėti pilietinis karas, kilus bet kokiam didesniam politiniam nesutarimui, kuris pavojingas buržuazijai.

Kaip šis demokratijos „dėsnis“ veikia, mokytasis ponas Kautskis galėtų matyti iš Dreifuso bylos respublikinėje Prancūzijoje, iš negrų ir internacionalistų linčiavimo demokratinėje Amerikos respublikoje, iš Airijos ir Alsterio pavyzdžio demokratinėje Anglijoje, iš bolševikų persekiojimo ir jų pogromų organizavimo 1917 metų balandžio mėnesį demokratinėje Rusijos respublikoje. Aš tyčia parinkau pavyzdžių ne tik iš karo meto, bet taip pat iš prieškarinio, taikus melo. Saldutis ponas Kautskis teikiasi nematyti šių XX amžiaus laktų ir užtat teikiasi pasakoti darbininkams nuostabiai naujų|, itin įdomių, nepaprastai pamokomų, be galo svarbių dalykų apie vigus ir torius XVIII amžiuje. Imkime buržuazinį parlamentą. Ar galima manyti, kad mokytasis Kautskis niekad nebūtų girdėjęs, jog birža ir bankininkai tuo labiau priverčia tarnauti jiems buržuazinius parlamentus, kuo labiau yra išsivysčiusi demokratija? Iš to negalima daryti išvados, kad nereikia panaudoti buržuazinio parlamentarizmo (ir bolševikai taip sėkmingai jį panaudojo, kaip vargu ar kuri kita partija pasaulyje yra panaudojusi, nes 1912—1914 metais mes iškovojome visą darbininkų kuriją IV Dūmoje). Bet iš to matyti, kad tiktai liberalas gali pamiršti, jog buržuazinis parlamentarizmas yra istoriškai ribotas ir šabloniškas, kaip pamiršta Kautskis. Net demokratiškiausioje buržuazinėje valstybėje engiamosios masės kiekviename žingsnyje mato didžiausią prieštaravimą tarp formaliosios lygybės, kurią kapitalistų „demokratija“ skelbia, ir tūkstančių faktinių apribojimų bei suktybių, darančių proletarus samdomaisiais vergais. Kaip tik šis prieštaravimas akivaizdžiai parodo masėms, koks supuvęs, apgaulingas, veidmainiškas yra kapitalizmas. Kaip tik šį prieštaravimą socializmo agitatoriai ir propagandistai nuolat demaskuoja masėms, kad paruoštų jas revoliucijai! O kai prasidėjo revoliucijų era, tada Kautskis nusigręžė nuo jos ir ėmė garbinti mirštančios buržuazinės demokratijos žavumą. Proletarinė demokratija, kurios viena iš formų yra Tarybų valdžia, nepaprastai išvystė demokratiją ir išplėtė ją kaip tik milžiniškai gyventojų daugumai, Išnaudojamiesiems ir darbo žmonėms. Parašyti visą knygelę apie demokratiją, kaip yra padaręs Kautskis, dviejuose puslapėliuose kalbantis apie diktatūrą ir dešimtyse puslapių — apie „grynąją demokratiją“, ir to nepastebėti reiškia, kaip daro liberalai, visiškai iškraipyti dalyką.

Imkime užsienio politiką. Nė vienoje, kad ir demokratiškiausioje, buržuazinėje šalyje ji nevykdoma atvirai. Visur masės apgaudinėjamos, demokratinėje Prancūzijoje, Šveicarijoje, Amerikoje ir Anglijoje šimtą kartų labiau ir sukčiau negu kitose šalyse. Tarybų valdžia revoliuciniu būdu nuplėšė slaptumo uždangą nuo užsienio politikos. Kautskis to nepastebėjo, jis apie tai nekalba, nors grobikiškų karų ir slaptų sutarčių dėl „įtakos sferų pasidalijimo“ (t. y. dėl pasaulio pasidalijimo tarp plėšikų kapitalistų) epochoje tai turi kardinalinę reikšmę, nes nuo to priklauso taikos klausimas, dešimčių milijonų žmonių gyvybės ar mirties klausimas.

Imkime valstybės santvarką. Kautskis griebiasi „smulkmenų“, net tokių, kad rinkimai yra „netiesioginiai“ (Tarybinėje konstitucijoje), bet dalyko esmės nemato. Klasinės valstybinio aparato, valstybės mašinos, esmės jis nepastebi..Esant buržuazinei demokratijai, kapitalistai tūkstančiais gudrybių — tūo miklesnių ir tiksliau veikiančių, kuo labiau yra išsivysčiusi ,,grynoji“ demokratija,— atstumia mases nuo dalyvavimo valdyme, neleidžia pasinaudoti susirinkimų ir spaudos laisve ir t.t. Tarybų valdžia pirmoji pasaulyje (tiesą sakant, antroji, nes tą pat buvo pradėjusi daryti Paryžiaus Komuna) įtraukia mases, kaip tik išnaudojamųjų mases į valdymą. Nuo dalyvavimo buržuaziniame parlamente (kuris, esant buržuazinei demokratijai, niekuomet nesprendžia rimčiausių klausimų: juos sprendžia birža, bankai) darbo žmonių masės yra atitvertos tūkstančiais užtvarų, ir darbininkai puikiai žino ir jaučia, mato ir suvokia, kad buržuazinis parlamentas yra svetima įstaiga, įrankis, kuriuo buržuazija engia proletarus, priešiškos klasės, išnaudotojų mažumos įstaiga.

Tarybos yra tiesioginė pačiu darbo žmonių ir išnaudojamųjų masių organizacija, palengvinanti joms pačioms tvarkyti valstybę ir ją valdyti visaip, kaip tik galima. Kaip tik darbo žmonių ir išnaudojamųjų avangardas, miesto proletariatas, gauna čia tą pirmenybę, nors jis yra stambiųjų įmonių geriausiai suvienytas; jam lengviausia rinkti ir kontroliuoti išrinktųjų darbą. Tarybinė organizacija automatiškai palengvina visiems darbo žmonėms ir išnaudojamiesiems susivienyti apie savo avangardą, proletariatą. Senasis buržuazinis aparatas — valdininkija, turto, buržuazinio išsimokslinimo, ryšių ir kitokios privilegijos (šios taktiškos privilegijos yra tuo Įvairesnes, kuo labiau išsivysčiusi buržuazinė demokratija),— visa tai, esant tarybinei organizacijai, atkrinta. Spaudos laisvė jau nebėra veidmainystė nes spaustuvės ir popierius iš buržuazijos atimami.Tas pat yra su geriausiais pastatais, rūmais, vilomis, dvarininkų namais. Tarybų valdžia tūkstančių tūkstančius šių geriausiųjų pastatų iš karto atėmė iš išnaudotojų ir šitaip susirinkimu teisę padarė milijoną kartų .demokratiškesnę masėms,—tą susirinkimų teise, be kurios demokratija yra apgaulė. Kadangi nelokalinių, nevietinių Tarybų rinkimai yra netiesioginiai, lengviau yra rengti Tarybų suvažiavimus, visas aparatas pasidaro pigesnis, judresnis, prieinamesnis darbininkams ir valstiečiams tokiu laikotarpiu, kai gyvenimas kunkuliuoja ir reikia, kad būtų galima labai greit atšaukti savo vietinį deputatą arba pasiųsti jį į bendrą Tarybų suvažiavimą.

Proletarinė demokratija yra milijoną kartų demokratiškesnė už bet kurią buržuazinę demokratiją; Tarybų valdžia yra milijoną kartų demokratiškesnė už demokratiškiausią buržuazinę respubliką.

To nepastebėti galėjo tiktai arba sąmoningas buržuazijos pakalikas, arba žmogus, politiškai miręs, pro apdulkėjusias buržuazines knygas nematantis tikrojo gyvenimo, visiškai persiėmęs buržuazinių demokratinių prietarų ir šitaip paverčiantis save, objektyviai vertinant, buržuazijos liokajumi.

To nepastebėti galėjo tiktai žmogus, nesugebantis iškelti klausimo engiamųjų klasių požiūriu: ar yra pasaulyje bent viena šalis, iš demokratiškiausių buržuazinių šalių, kurioje vidutinis, masinis darbininkas, vidutinis, masinis samdinys arba apskritai kaimo pusiau proletaras {t y. engiamosios masės, didžiulės gyventojų daugumos, atstovas) turėtų bent apytikriai tokią laisvę rengti susirinkimus geriausiuose namuose, tokią laisvę turėti didžiausias spaustuves ir geriausius popieriaus sandėlius savo idėjoms reikšti, savo interesams ginti, tokią laisvę kelti kaip tik savo klasės žmones valstybei valdyti ir valstybei „tvarkyti“, kaip Tarybų Rusijoje?

Juokinga ir manyti, kad ponas Kautskis rastų bet kurioje šalyje bent vieną iš tūkstančio nusivokiančių darbininkų ir samdinių, kurie suabejotų, kaip atsakyti į šį klausimą. Instinktyviai, girdėdami iš buržuazinių laikraščių tiesos pripažinimo nuotrupas, viso pasaulio darbininkai pritaria Tarybų respublikai kaip tik todėl, kad mato, jog ji yra proletarinė demokratija, demokratija neturtingiesiems, o ne demokratija turtingiesiems, kokia iš tikrųjų yra kiekviena, net geriausia buržuazinė demokratija.

Mus valdo (ir mūsų valstybę „tvarko“) buržuaziniai valdininkai, buržuaziniai parlamentarai, buržuaziniai teisėjai. Štai — paprasta, aiški, neginčijama tiesa, kurią iš savo gyvenimo patyrimo žino, kurią kasdien jaučia ir suvokia dešimtys ir šimtai milijonų engiamųjų klasių žmonių visose buržuazinėse šalyse, taip pat ir demokratiškiausiose.

O Rusijoje visiškai sudaužytas valdininkų aparatas, iš jo nepalikta akmens ant akmens, išvyti visi senieji teisėjai, išvaikytas buržuazinis parlamentas — ir kur kas prieinamesnis atstovavimas suteiktas kaip tik darbininkams ir valstiečiams, jų Tarybos pakeitė valdininkus, arba jų Tarybos yra viršesnės už valdininkus, jų Tarybos yra teisėjų rinkėjos. Vieno šio fakto pakanka, kad visos engiamosios klasės pripažintų Tarybų valdžią, tai yra šią proletariato diktatūros formą, milijoną kartų demokratiškesnę už demokratiškiausią buržuazinę respubliką.

Kautskis nesupranta šios kiekvienam darbininkui suprantamos ir aiškios tiesos, nes jis „pamiršo“, „nebemoka“ kelti klausimo: kuriai klasei demokratija? Jis samprotauja „grynosios“ (t. y. neklasinės? ar užklasinės?) demokratijos požiūriu. Jis argumentuoja kaip Šeilokas: „svaras mėsos“, daugiau nieko. Visų piliečių lygybė — kitaip nėra demokratijos. Reikia mokytojo Kautskio, „marksisto“ ir „socialisto“ Kautskio paklausti: ar gali būti išnaudojamojo lygybė su išnaudotoju?

Tai pasibaisėtina, tai neįtikima, kad reikia kelti tokį klausimą svarstant II Internacionalo idėjinio vado knygą. Bet „įsikinkei į vežimą, tai ir trauk“. Ėmeisi rašyti apie Kautskį,— aiškink mokytajam žmogui, kodėl negali būti išnaudotojo lygybės su išnaudojamuoju.

AR GALI BŪTI IŠNAUDOJAMOJO LYGYBĖ SU IŠNAUDOTOJU?

Kautskis samprotauja štai kaip:

(1)„Išnaudotojai visada sudarydavo tik nedidelę gyventojų mažumą“ (Kautskio knygelės 14 p.)

Tai yra neginčijama tiesa. Kaip reikia samprotauti, vadovaujantis šia tiesa? Galima samprotauti marksistiškai, socialistiškai; tuomet reikia Taikyti pagrindu santykį tarp išnaudojamųjų ir išnaudotoju. Galima samprotauti liberališkai, buržuaziškai demokratiškai; tada reikia laikyti pagrindu santykį tarp daugumos ir mažumos.

Samprotaujant marksistiškai, reikia pasakyti: išnaudotojai neišvengiamai paverčia valstybę (o čia kalbama apie demokratiją, tai yra apie vieną iš valstybės formų) savo klasės, išnaudotojų, viešpatavimo išnaudojamiesiems patikiu. Todėl ir demokratine valstybe, kol tebėra išnaudotojai, viešpataujantys išnaudojamųjų daugumai, neišvengiamai bus demokratija išnaudotojams. Išnaudojamųjų valstybe turi iš esmes skirtis nuo tokios valstybės, turi būti demokratija išnaudojamiesiems ir išnaudotojų slopinimas, o klases slopinimas reiškia tos klases nelygybę, reiškia, kad tai klasei „demokratija“ netaikoma.

Samprotaujant liberališkai, reikės pasakyti: dauguma sprendžia, mažuma klauso. Neklausantieji baudžiami. Štai ir viskas. Apie jokį apskritai valstybės, konkrečiai „grynosios demokratijos“ klasinį pobūdį samprotauti nėra reikalo; tai nekeičia esmės, nes dauguma yra dauguma, o mažuma yra mažuma. Svaras mėsos yra svaras mėsos, ir tiek. Kautskis samprotauja kaip tik taip:

(2)„Dėl kokių priežasčių proletariato viešpatavimui reikėtų Įgauti ir būtinai įgauti tokią formą, kuri nesuderinama su demokratija?“ (p. 21). Toliau aiškinama, kad proletariatas turįs savo pusėje daugumą, aiškinama labai smulkiai ir labai žodingai, ir pateikiant Markso citatą, ir pateikiant balsavimo Paryžiaus Komunoje duomenis. Išvada: „Režimas, kuris taip giliai yra įleidęs šaknis masėse, neturi nė mažiausio pagrindo kėsintis į demokratiją. Jis ne visuomet galės apsieiti be prievartos, tais atvejais, kai prievarta panaudojama demokratijai nuslopinti. Į prievartą galima atsakyti tiktai prievarta. Bet režimas, kuris žino, kad jį remia masės, naudos prievartą tik demokratijai saugoti, o ne jai naikinti. Būtų tiesiog savižudybė, jeigu jis panorėtų pašalinti savo tikriausią pagrindą, visuotinę rinkimų teisę, neišsenkantį galingo moralinio autoriteto šaltinį“ (p. 22).

Matote: santykis tarp išnaudojamųjų ir išnaudotojų iš Kautskio argumentacijos yra išnykęs. Liko tiktai dauguma apskritai, mažuma apskritai, demokratija apskritai, jau pažįstama mums „grynoji demokratija“. įsidėmėkite, kad tai sakoma, kalbant apie Paryžiaus Komuną! Kad būtų akivaizdžiau, pacituokime, ką Marksas ir Engelsas, kalbėdami apie Komuną, yra pasakę apie diktatūrą:

Marksas: „ ..Jeigu darbininkai vietoj buržuazijos diktatūros iškelia savo revoliucinę diktatūrą. .. kad palaužtų buržuazijos pasipriešinimą… darbininkai suteikia valstybei revoliucinę ir laikiną formą…“

Engelsas: „.. Nugalėjusioji (revoliucijoje) „partija neišvengiamai būna priversta viešpatavimų palaikyti tąja baime, kurią reakcionieriams įkvepia jos ginklai. Jei Paryžiaus Komuna nebūtų rėmusis ginkluotos liaudies autoritetu prieš buržuaziją, tai argi ji būtų išsilaikiusi ilgiau kaip vieną dieną?

Priešingai, ar mes neturime teisės peikti Komuną už tai, kad ji per mažai naudojosi tuo autoritetu? ..“

Taip pat jis: „Kadangi valstybė tėra laikina institucija, kuria tenka naudotis kovoje, revoliucijoje, savo priešininkams prievarta nuslopinti, tai kalbėti apie laisvąją liaudies valstybę yra gryna nesąmonė: kol proletariatui dar reikalinga valstybė, jam reikalinga ji ne laisvei, bet siekiant nuslopinti savo priešininkus, o kai darosi galima kalbėti apie laisvę, tada valstybė, kaip tokia, nustoja gyvavusi…“

Kautskį nuo Markso su Engelsu skiria toks atstumas, koks yra nuo dangaus ligi žemės; koks yra tarp liberalo ir proletarinio revoliucionieriaus. Grynoji demokratija ir tiesiog „demokratija“, apie kurią kalba Kautskis, tėra tos pačios „laisvosios liaudies valstybės“ parafrazė, t. y. gryna nesąmonė. Kautskis kaip mokyčiausias kabinetinis kvailys, puikuodamasis savo mokytumu, arba kaip dešimtmetė mergaitė nekaltai klausia: kam čia būtų reikalinga diktatūra, jei yra dauguma? O Marksas ir Engelsas išaiškina:

-Tam, kad būtų palaužtas buržuazijos pasipriešinimas, -tam, kad būtų įkvepiama reakcionieriams baimė, -tam, kad būtų palaikytas ginkluotosios liaudies autoritetas prieš buržuaziją, -tam, kad proletariatas galėtų prievarta nuslopinti savo priešininkus.

Kautskis šių išaiškinimų nesupranta. Įsimylėjęs demokratijos „grynumą“, nematantis jos buržuaziškumo, jis „nuosekliai“ teigia, kad daugumai, jeigu ji dauguma, nereikia mažumos „pasipriešinimo palaužti“, nereikia jos „prievarta slopinti“, — pakanka slopinti demokratijos pažeidimo atvejus. Įsimylėjęs demokratijos „grynumą“, Kautskis netyčia daro tą pačią mažą klaidą, kurią visada daro visi buržuaziniai demokratai, būtent: formalią lygybę (visiškai netikrą ir veidmainišką esant kapitalizmui) jis laiko faktine! Mažmožis! Išnaudotojas negali būti lygus su išnaudojamuoju.

Ši tiesa, kad ir kokia ji nemaloni Kautskiui, yra esmingiausias socializmo turinys.

Kita tiesa:: tikros, faktinės lygybės negali būti, kol nėra visiškai panaikinta bet kuri galimybe vienai klasei išnaudoti kitą.

Išnaudotojus galima nugalėti iš karto, sėkmingai sukilus centre arba kariuomenei pakėlus maištą. Bet, išskyrus nebent visiškai retus ir ypatingus atvejus, išnaudotojų negalima iš karto sunaikinti. Negalima iš karto eksproprijuoti visų bent kiek didesnės šalies dvarininkų ir kapitalistų. Toliau, vien tik eksproprijavimas, kaip teisinis arba politinis aktas, toli gražu nieko neišsprendžia, nes reikia faktiškai pašalinti dvarininkus ir kapitalistus, faktiškai pakeisti juos — fabrikus ir dvarus atiduoti valdyti darbininkams. Negali būti lygybės tarp išnaudotojų, kurie per daugelį kartų skyrėsi ir išsimokslinimu, ir turtingu gyvenimu, ir įgūdžiais,— ir išnaudojamųjų, kurių masės net pažangiausiose ir demokratiškiausiose buržuazinėse respublikose yra užguitos, tamsios, nemokšiškos, įbaugintos, išskaidytos. Išnaudotojai ilgą laiką po perversmo neišvengiamai dar turi daug didelių faktinių pranašumų: jiems lieka pinigai (pinigų iš karto panaikinti negalima), šioks toks kilnojamasis turtas, dažnai nemažas, lieka ryšiai, jie turi įgūdžių organizuoti ir valdyti, žino visas valdymo „paslaptis“ (papročius, metodus, priemones, galimybes), yra labiau išsimokslinę, artimi aukštesniajam techniniam (buržuaziškai gyvenančiam ir galvojančiam) personalui, nepalyginamai daugiau įgudę karo dalykuose (tai labai svarbu) ir taip toliau, ir taip toliau.

Jei išnaudotojai nugalėti tik vienoje šalyje,— o tai, žinoma, tipiškas atvejis, nes revoliucija vienu metu keliose šalyse yra reta išimtis,— tai jie yra vis dėlto stipresni už išnaudojamuosius, nes tarptautiniai išnaudotojų ryšiai yra labai platūs. Kad dalis išnaudojamųjų iš mažiausiai išprususių vidutiniųjų valstiečių, amatininkų ir pan. masių remia ir gali remti išnaudotojus, tai ligi šiol yra parodžiusios visos revoliucijos, taip pat ir Komuna (nes Versalio kariuomenėje,— tai „pamiršo“ mokyčiausiasis Kautskis,— buvo ir proletarų).

Tokiai padėčiai esant manyti, kad, įvykus bent kiek didesnei ir nuodugnesnei revoliucijai, viską paprasčiausiai išsprendžia daugumos ir mažumos santykis, yra didžiausia bukaprotystė, yra kvailiausias eilinio liberalo prietaras —tai reiškia apgaudinėti mases, nuslėpti nuo jų aiškią istorinę tiesą. Ši istorinė tiesa tokia: dėsninga, kad, apskritai įvykus didelei revoliucijai, išnaudotojai priešinasi ilgai, atkakliai, žūtbūtinai, ilgus metus jie turi didelių faktinių pranašumų prieš išnaudojamuosius. Niekuomet — nebent tik saldučio kvailiuko Kautskio saldutėje fantazijoje — išnaudotojai nepasiduos išnaudojamųjų daugumos sprendimui, paskutiniame, žūtbūtiniame mūšyje, daugelyje mūšių neišmėginę savo pranašumo.

Perėjimas iš kapitalizmo į komunizmą yra ištisa istorinė epocha. Kol ji nėra pasibaigusi, išnaudotojai neišvengiamai turi restauracijos viltį, o ši viltis virsta restauracijos mėginimais. Ir po pu mojo tikro pralaimėjimo nuverstieji išnaudotojai, kurie nelaukė, kad bus nuversti, tuo netikėjo, nė manyti to nemanė, su dešimteriopa energija, su pasiutusia aistra, su šimteriopai padidėjusia neapykanta puola į kovą dėl atimtojo „rojaus“ susigrąžinimo, dėl savo šeimų, kurios taip saldžiai gyveno ir kurias dabar „prastuomenės niekšai“ pasmerkia skursti ir vargti (arba dirbti „paprastą“ darbą…). O paskui išnaudotojus kapitalistus velkasi plačios smulkiosios buržuazijos masės, kurios, kaip rodo visų šalių istorinio patyrimo dešimtmečiai, svyruoja ir abejoja, šiandien remia proletariatą, rytoj išsigąsta perversmo sunkumų, puola į paniką dėl pirmo darbininkų pralaimėjimo ar pusiau pralaimėjimo, nervinasi, blaškosi, verkšlena, persimeta iš vienos stovyklos į kitą… kaip mūsų menševikai ir eserai.

Ir tokiai padėčiai esant, žūtbūtinio, atkaklaus karo epochoje, kai istorija iškelia į darbotvarkę klausimą: išliks ar neišliks šimtus ir tūkstančius metų gyvavusios privilegijos,— kalbėti apie daugumą ir mažumą, apie grynąją demokratiją, apie diktatūros nereikalingumą, apie išnaudotojo lygybę su išnaudojamuoju!! Kokio begalinio bukaprotiškumo, kokio didžiulio filisteriškumo tam reikia!

Bet palyginti „taikaus“, 1871—1914 metų, kapitalizmo dešimtmečiai sukaupė prie oportunizmo prisiderinančiose socialistų partijose filisteriškumo, siauraprotiškumo, renegatiškumo Augėjo arklides…

Skaitytojai turbūt pastebėjo, kad Kautskis anksčiau pateiktoje citatoje iš jo knygos kalba apie kėsinimąsi j visuotinę rinkimų teisę (vadindamas ją — pažymėsime skliausteliuose — giliu galingo moralinio autoriteto šaltiniu, tuo tarpu Engelsas, kalbėdamas apie tą pačią Paryžiaus Komuną ir apie tą patį diktatūros klausimą, mini ginkluotosios liaudies autoritetą prieš buržuaziją; būdinga palyginti filisterio ir revoliucionieriaus pažiūrą į „autoritetą“.. .).

Reikia pažymėti, kad rinkimų teisės atėmimo išnaudotojams klausimas yra grynai rusiškas klausimas, o ne apskritai proletariato diktatūros klausimas. Jeigu Kautskis neveidmainiaudamas savo brošiūrą būtų pavadinęs: „Prieš Bolševikus“, Tai tas pavadinimas būtų atitikės brošiūros turini ir Kautskis būtų turėjęs teisę kalbėti tiesiog apie rinkimų teisę. Bet Kautskis panoro pirmiausia pasirodyti kaip ,,teoretikas“. Jis pavadino savo brošiūrą „Proletariato diktatūra“ apskritai.

Apie Tarybas ir apie Rusiją jis specialiai kalba tik antrojoje brošiūros dalyje, pradėdamas nuo 6-ojo jos paragrafo. O pirmojoje dalyje (iš kurios aš ir paėmiau citatą) kalbama apie demokratiją ir diktatūrą apskritai. Ėmęs kalbėti apie rinkimų teisę, Kautskis išsidavė kaip polemistas prieš bolševikus, nė kiek nevertinantis teorijos. Nes teorija, t. y, samprotavimai apie bendruosius (o ne savitus nacionalinius) “klasinius demokratijos ir diktatūros pagrindus, turi nagrinėti ne specialų klausimą, kaip kad rinkimų teisė, o bendrą klausimą:: ar gali demokratija būti ir turtingiesiems, ir ^išnaudotojams tokiu istoriniu laikotarpiu, kai išnaudotojai nuverčiami ir jų valstybė pakeičiama išnaudojamųjų valstybe?

Taip ir tiktai taip gali kelti klausimą teoretikas.

Mes žinome Komunos pavyzdį, mes žinome visus marksizmo įkūrėjų samprotavimus apie ją ir jos klausimu. Remdamasis ta medžiaga, aš, pavyzdžiui, nagrinėjau demokratijos ir diktatūros klausimą savo brošiūroje „Valstybė ir revoliucija“, parašytoje dar prieš Spalio perversmą. Apie rinkimų teisės apribojimą aš nesakiau nė žodžio. Ir dabar reikia pasakyti, kad rinkimų teisės apribojimo klausimas yra savitas nacionalinis, o ne diktatūros klausimas. Norint svarstyti rinkimų teisės apribojimo klausimą, reikia tyrinėti savitas Rusijos revoliucijos aplinkybes, savitą jos raidos kelią. Toliau taip ir bus padaryta. Bet būtų klaida iš anksto laiduoti, kad būsimosios proletarines revoliucijos Europoje, visos ar dauguma, būtinai apribos rinkimų teisę buržuazijai. Taip gali būti. Po karo ir po Rusijos revoliucijos patyrimo. galimas dalykas, bus taip, bet diktatūrai įvykdyti tai neprivaloma, tai nesudaro būtino diktatūros loginės sąvokos požymio, tai neįeina kaip būtina sąlyga į istorinę ir klasinę diktatūros sąvoka.

Būtinas diktatūros požymis, privaloma jos sąlyga yra išnaudotojų, kaip klasės, nuslopinimas prievarta, vadinasi, „grynosios demokratijos“, t. y. lygybės ir laisvės, pažeidimas šios klasės atžvilgiu.

Taip ir tik taip gali būti keliamas klausimas teoriškai. Ir Kautskis, nekeldamas taip klausimo, įrodė, kad jis pasisako prieš bolševikus ne kaip teoretikas, o kaip oportunistų ir buržuazijos sikofantas.

Kuriose šalyse, esant kokiems nacionaliniams vienokio ar kitokio kapitalizmo savitumams bus (išimtinai ar pirmiausia) vienaip ar kitaip apribota, pažeista demokratija išnaudotojams — tai vienokio ar kitokio kapitalizmo, vienokios ar kitokios revoliucijos nacionalinių savitumų klausimas. Teoriškai klausimas yra kitoks, būtent: ar įmanoma proletariato diktatūra, nepažeidus demokratijos išnaudotojų klasės atžvilgiu? Kautskis kaip tik ši, teoriškai vienintelį svarbu ir esminį, klausimą apėjo. Kautskis pateikė visokių citatų iš Markso ir Engelso, išskyrus tas, kurios susijusios su šiuo klausimu ir kurias aš pateikiau anksčiau.

Kautskis šnekėjo apie viską, kas patinka, apie viską, kas priimtina liberalams ir buržuaziniams demokratams, kas neprieštarauja jų idėjoms,— tik ne apie tai, kas svarbiausia, tik ne apie tai, kad proletariatas negali nugalėti, nepalaužęs buržuazijos pasipriešinimo, nenuslopinąs prievarta savo priešininkų, ir kad ten, kur yra „slopinimas prievarta“, kur nėra „laisvės“, žinoma, nėra demokratijos.

To Kautskis nesuprato.

Panagrinėkime Rusijos revoliucijos patyrimą ir tą nesutarimą tarp Deputatų tarybų ir Steigiamojo susirinkimo, kuris (nesutarimas) pasibaigė tuo, kad Steigiamasis susirinkimas buvo paleistas ir kad buržuazijai buvo atimta rinkimų teisė.

TARYBOS NETURI VIRSTI VALSTYBINĖMIS ORGANIZACIJOMIS

Tarybos — tai rusiška proletariato diktatūros forma. Jeigu teoretikas marksistas, rašantis veikalą apie proletariato diktatūrą, iš tikrųjų būtų tyrinėjęs šį reiškinį (o ne kartojęs smulkiaburžuazines lamentacijas prieš diktatūrą, kaip kad daro Kautskis, kartodamas menševikines melodijas), tai toks teoretikas būtų pateikęs bendrą diktatūros apibrėžimą, o paskui, išnagrinėjęs savitą, nacionalinę, jos formą, Tarybas, būtų jas, kaip vieną iš proletariato diktatūros formų, kritikavęs.

Suprantama, kad iš Kautskio, po to, kai jis liberališkai „apdorojo“ Markso diktatūros teoriją, ko nors rimto tikėtis negalima. Bet nepaprastai įdomu būtų pažiūrėti, kaipgi jis traktuoja klausimą, kas yra Tarybos, ir kaip jis sugebėjo šį klausimą išspręsti.

Tarybos, rašo jis, atsimindamas, kaip jos atsirado 1905 metais, buvo „visuotinė (umfassendste) proletarinės organizacijos forma, nes ji apėmė visus samdomuosius darbininkus“ (p. 31). 1905 metais jos tebuvo vietinės korporacijos, 1917 metais tapo visos Rusijos susivienijimu.

„Jau dabar,— rašo toliau Kautskis,— Tarybų organizacija turi didžią ir šlovingą istoriją. O laukia jot dar įspūdingesnė Ir, be to, ne vien tik Rusijoje. Visur pasirodo, kad, kovojant su milžiniškomis jėgomis, kurias ekonominiu ir politiniu atžvilgiu tvarko finansinis kapitalas, ankstesnieji ekonominės ir politinės proletariato kovos metodai yra nepakankamai veiksmingi (versagen; šis vokiškas pasakymas yra kiek stipresnis negu „nepakankamai veiksmingi“ ir kiek silpnesnis negu „bejėgiai“). Jų negalima atsisakyti, jie yra būtini normaliems laikams, bet kartkarčiais jiems iškyla tokie uždaviniai, kurių atlikti jie nepajėgia, tokie uždaviniai, kai galima tikėtis laimėti tiktai sujungus visus politinius ir ekonominius darbininkų klasės jėgos įrankius“.

Toliau samprotaujama apie masinį streiką ir apie tai, kad „profesinių sąjungų biurokratija“, tiek pat reikalinga kaip profesinės sąjungos, „netinka vadovauti tokiems galingiems masiniams mūšiams, kurie vis labiau virsta budingu to laiko reiškiniu..

„.. Taigi,— daro išvada Kautskis,— Tarybų organizacija yra vienas iš svarbiausių mūsų laikų reiškinių. Galima tikėtis, kad ji lemiamą reikšmę didžiuosiuose lemiamuosiuose mūšiuose tarp kapitalo ir darbo, kurių pasitikti mes einame.

Bet ar mes turime teisę reikalauti iš Tarybų dar daugiau? Bolševikai, kurie po 1917 metų lapkričio (naujuoju stiliumi, t. y. mūsiškai — spalio) revoliucijos drauge su kairiaisiais socialistais revoliucionieriais įgijo daugumą Rusijos Darbininkų deputatų tarybose, išvaikius Steigiamąjį susirinkimą, siekė Tarybą, kuri ligi tol buvo vienos klasės kovos organizacija, paversti valstybine organizacija. Jie panaikino demokratiją, kurią Rusijos liaudis iškovojo kovo (naujuoju stiliumi, o mūsiškai — vasario) revoliucijoje. Todėl bolševikai liovėsi vadinęsi socialdemokratais. Jie vadina save komunistais“ (p. 33, kursyvas Kautskio).

Kas yra susipažinęs su Rusijos menševikų literatūra, tas iš karto mato, kaip vergiškai Kautskis nurašinėja Martovą, Akselrodą, Šteiną ir K°. Kaip tik „vergiškai“, nes Kautskis, norėdamas paremti menševikų prietarus, iki juokingumo iškraipo faktus. Pavyzdžiui, Kautskis nepasirūpino pasiteirauti pas savo informatorius, pas tokius kaip berlyniškis Šteinas arba stokholmiškis Akselrodas, kada buvo iškelti klausimai dėl bolševikų pavadinimo komunistais ir dėl Tarybų, kaip valstybinių organizacijų, reikšmės. Jei Kautskis būtų išsiaiškinęs šį paprastą dalyką, jis nebūtų parašęs juoką sukeliančių eilučių, nes abu šiuos klausimus bolševikai iškėlė 1917 metų balandžio mėnesį, pavyzdžiui, jie buvo iškelti mano 1917 metų balandžio 4 dienos „tezėse“, t. y. gerokai prieš 1917 metų Spalio revoliuciją (nekalbant jau apie Steigiamojo susirinkimo išvaikymą 1918 metų sausio 5 dieną).

Tačiau mano ištisai išrašyti Kautskio postringavimai yra viso Tarybų klausimo esmė. Esmė yra kaip tik ta, ar turi Tarybos siekti tapti valstybinėmis organizacijomis (bolševikai 1917 metų balandžio mėnesį iškėlė šūkį: „visa valdžia Taryboms“ ir bolševikų partijos konferencijoje tą patį 1917 metų balandžio mėnesį bolševikai pareiškė, kad nesitenkina buržuazine parlamentine respublika, o reikalauja Komunos tipo arba Tarybų tipo darbininkų ir valstiečių respublikos);—ar Tarybos neturi to siekti, neturi imti valdžios į savo rankas, neturi Lipti valstybinėmis organizacijomis, o turi ir toliau būti vienos „klasės kovos organizacijos“ (kaip sakydavo Martovas, savo nekaltu pageidavimu maloniai padailindamas tą faktą, kad Tarybos, menševikų vadovaujamos, buvo Įrankis pajungti darbininkus buržuazijai).

Kautskis vergiškai pakartojo Martovo žodžius, surinkęs nuotrupas iš teorinio bolševikų ginčo su menševikais ir perkėlęs tas nuotrupas, be jokio vertinimo, tiesiog be prasmės, į bendrą teorinę, į visos Europos plotmę. Išėjo tokia košė, kuri kiekvienam susipratusiam Rusijos darbininkui, jeigu jis susipažintų su pateiktuoju Kautskio samprotavimu, sukeltų homerišką juoką.

Tokiu pat juoku pasitiks Kautskį visi Europos darbininkai (išskyrus saujelę nepataisomų socialimperialistų), kai mes jiems paaiškinsime, kas čia yra.

Kautskis padarė Martovui meškos patarnavimą, nepaprastai vaizdingai paversdamas jo klaidą absurdu. Iš tikrųjų, pažiūrėkime, kas Kautskiui išėjo.

Tarybos apima visus samdomuosius darbininkus. Kad būtų įmanoma kovoti prieš finansinį kapitalą, ankstesnieji ekonominės ir politinės proletariato kovos metodai yra nepakankamai veiksmingi. Taryboms tenka svarbus vaidmuo ne tiktai Rusijoje. Jos suvaidins lemiamą vaidmenį didžiuosiuose lemiamuosiuose mūšiuose tarp kapitalo ir darbo Europoje. Taip kalba Kautskis.

Puiku. „Lemiamieji mūšiai tarp kapitalo ir darbo“, ar jie neišsprendžia klausimo, kuri iš šių klasių paims valstybės valdžią?

Nieko panašaus. Saugok dieve.

Tarybos, apimančios visus samdomuosius darbininkus, „lemiamuosiuose“ mūšiuose neturi tapti valstybine organizacija! O kas yra valstybė?

Valstybė yra ne kas kita, kaip mašina vienai klasei slopinti kitą.

Taigi engiamoji klasė, visų darbo žmonių ir išnaudojamųjų avangardas dabartinėje visuomenėje, turi siekti „lemiamųjų mūšių tarp kapitalo ir darbo“, bet neturi liesti tos mašinos, kuria kapitalas slopina darbą! Neturi laužyti tos mašinos!

Neturi savo visa apimančios organizacijos panaudoti išnaudotojams slopinti!

Puiku, labai gerai, pone Kautski! „Mes“ pripažįstame klasių kova.—kaip kad pripažįstą ją visi liberalai, t. y. be buržuazijos nuvertimo.

Štai kada paaiškėja, kad Kautskis visiškai išsižadėjo ir marksizmo ir socializmo. Faktiškai tai yra perėjimas į buržuazijos pusę, o buržuazija sutinka su viskuo, kad tik jos engiamos klasės organizacijos nebūtų paverstos valstybinėmis organizacijomis. Čia jau Kautskis niekaip neišgelbės savo pozicijos, kuri viską sutaikina, kuri visų didelių prieštaravimų atsikrato frazėmis.

Arba Kautskis iš viso atsisako valstybės valdžios perėjimo į darbininkų klasės rankas, arba jis sutinka, kad darbininkų klasė imtų į rankas senąją, buržuazinę valstybės mašiną, tik jokiu būdu nesutinka, kad darbininkų klasė sulaužytų, sudaužytų senąją ir pakeistų ją nauja, proletarine. Vienaip ar kitaip „nagrinėsi“ ir „aiškinsi“ Kautskio išvedžiojimus,— abiem atvejais akivaizdu, kad jis išsižadėjo marksizmo ir perėjo į buržuazijos pusę.

Dar „Komunistų manifeste“, kalbėdamas apie tai, kokios valstybės reikia laimėjusiai darbininkų klasei, Marksas rašė: „valstybė, t. y. suorganizuotas kaip viešpataujančioji klasė proletariatas“. Dabar atsiranda žmogus, kuris pretenzingai kartoja tebesąs marksistas ir pareiškia, kad visuotinai suorganizuotas ir kovojantis „sprendžiamąją kovą“ su kapitalu proletariatas neprivaląs savo klasinės organizacijos paversti valstybine. „Prietaringas tikėjimas valstybe“, apie kurį Engelsas 1891 metais rašė, kad jis „Vokietijoje yra perėjęs į bendrąją buržuazijos ir net daugelio darbininkų sąmonę“,— štai kokią išvadą čia padarė Kautskis. Kovokite, darbininkai,—„sutinka“ mūsų filisteris (su tuo „sutinka“ ir buržua, jei darbininkai vis tiek kovoja ir reikia galvoti tik apie tai, kaip išlaužyti jų kalavijo ašmenis),— kovokite, bet nedrįskite nugalėti! Negriaukite buržuazijos valstybės mašinos, buržuazinės „valstybinės organizacijos“ nepakeiskite proletarine „valstybine organizacija“!

Kas rimtai laikėsi marksistinio požiūrio, kad valstybė yra ne kas kita, kaip mašina vienai klasei slopinti kitą, kas bent kiek įsigilino į šią tiesą, tas niekuomet negalėtų nusišnekėti iki tokios nesąmonės, kad proletarinės organizacijos, sugebančios nugalėti finansinį kapitalą, neturinčios pavirsti valstybinėmis organizacijomis. Kaip tik šiuo punktu ir pasireiškė smulkusis buržua, kuriam valstybė „vis dėlto“ yra neklasinis arba antklasinis dalykas. Kodėl gi iš tikrųjų buvo leista proletariatui, „vienai klasei’, kariauti lemiamąjį karą su kapitalu, kuris engia ne tik proletariatą, bet visą liaudį, visą smulkiąją buržuaziją, visą valstietiją,— bet neleista buvo proletariatui, „vienai klasei“, paversti savo organizaciją valstybine? Dėl to, kad smulkusis buržua bijo klasių kovos ir nekovoja jos ligi galo, ligi to, kas svarbiausia.

Kautskis visiškai susipainiojo ir išsidavė galutinai. Įsidėmėkite: jis pats pripažino, kad Europa eina į lemiamuosius mūšius tarp kapitalo ir darbo ir kad ankstesnieji ekonominės ir politinės proletariato kovos metodai yra nepakankamai veiksmingi. O kaip tik šie metodai ir reiškė, kad buvo panaudojama buržuazinė demokratija. Vadinasi? ..

Kautskis pabijojo iki galo pagalvoti, kas iš to išeina.

…Vadinasi, tik reakcionierius, darbininkų klasės priešas, buržuazijos pakalikas, dabar gali vaizduoti buržuazinės demokratijos žavesį ir plepėti apie grynąją demokratiją, atsigręždamas į atgyvenusią praeitį. Buržuazinė demokratija buvo pažangi, palyginti su viduramžiais, ir panaudoti ją reikėjo. Bet dabar ji darbininkų klasės nebegali patenkinti. Dabar reikia žiūrėti ne atgal, o į priekį, kaip buržuazinę demokratiją pakeisti proletarine. Ir jei, ruošiantis proletarinei revoliucijai, buvo galima (ir būtina) buržuazinės demokratinės valstybės rėmuose mokyti ir formuoti proletarinę armiją, tai, pagaliau prasidėjus „lemiamiesiems mūšiams“, apriboti proletariatą tais rėmais — reiškia būti proletariato išdaviku, reiškia būti renegatu.

Kautskis pateko į labai juokingą padėtį, nes pakartojo Martovo argumentą, bet nepastebėjo, kad šis Martovo argumentas pagrįstas kitu argumentu, kurio Kautskis neturi! Martovas sako (o Kautskis paskui jį kartoja), kad Rusija dar nesanti pribrendusi socializmui, o iš to savaime išeina: Tarybas — kovos organus — dar anksti paversti valstybinėmis or ganizacijomis (suprask: Tarybas, menševikų vadams padedant, laikas paversti darbininkų pajungimo imperialistinei buržuazijai organais). O Kautskis negali tiesiai pasakyti, kad Europa nėra pribrendusi socializmui. Kautskis rašė 1909 metais, kai jis dar nebuvo renegatas, kad dabar bijoti per ankstyvos revoliucijos nėra ko, kad išdavikas būtų tas, kuris, bijodamas pralaimėti, atsisakytų revoliucijos. Tiesiai to išsižadėti Kautskis nesiryžta. Ir išeina tokia nesąmonė, kuri ligi galo demaskuoja visą smulkiojo buržua kvailumą ir bailumą: viena, Europa yra pribrendusi socializmui ir eina į lemiamuosius darbo mūšius su kapitalu,— antra vertus, kovos organizacijos (t. y. kovoje besiformuojančios, augančios, stiprėjančios), kuri yra proletariato, engiamųjų avangardas ir organizatorius, vadas, negalima paversti valstybine organizacija!

Praktiniu politiniu atžvilgiu idėja, kad Tarybos yra reikalingos kaip kovos organizacija, bet neturi pavirsti valstybinėmis organizacijomis, yra dar nepalyginamai absurdiškesnė negu teoriniu atžvilgiu. Net taikos metu, kai nėra revoliucinės situacijos, masinė darbininkų kova su kapitalistais, pavyzdžiui, masinis streikas, sukelia baisų abiejų šalių įniršį, nepaprastas kovos aistras, paskatina buržuaziją nuolat kartoti, kad ji yra ir nori būti „namų šeimininku“ ir pan. O vykstant revoliucijai, kai politinis gyvenimas kunkuliuote kunkuliuoja, klausimas dėl tokios organizacijos, kaip Tarybos, kurios apima visus visų pramonės šakų darbininkus, paskiau visus kareivius ir visus dirbančiuosius ir varginguosius kaimo gyventojus,— savaime, kovos eigai, paprastai puolimo ir atrėmimo „logikai“ verčiant, būtinai turi būti griežtai iškeltas. Mėginimas užimti vidurio poziciją, „sutaikinti“ proletariatą ir buržuaziją yra bukaprotystė ir gėdingai sužlunga: taip buvo Rusijoje su Martovo ir kitų menševikų propaganda, taip pat neišvengiamai bus ir Vokietijoje ir kitose šalyse, jei Tarybos bent kiek plačiau išsiplėtos, suspės susivienyti ir sustiprėti. Pasakyti Taryboms: kovokite, bet neimkite į savo rankas visos valstybinės valdžios, nepasidarykite valstybinėmis organizacijomis — reiškia propaguoti klasių bendradarbiavimą ir proletariato „socialinę taiką“ su buržuazija. Juokinga ir galvoti, kad, laikantis tokios pozicijos įnirtingos kovos aplinkybėmis, galima sulaukti ko kito, o ne gėdingo pralaimėjimo. Sėdėti ant dviejų kėdžių — amžinas Kautskio likimas. Jis dedasi teoriškai visiškai nesutinkąs su oportunistais, o iš tikrųjų praktiškai dėl viso to, kas svarbiausia (tai yra dėl viso to, kas susiję su revoliucija), su jais sutinka.

STEIGIAMASIS SUSIRINKIMAS IR TARYBŲ RESPUBLIKA

Klausimas dėl Steigiamojo susirinkimo ir dėl to, kaip bolševikai jį išvaikė, yra svarbiausias Kautskio brošiūroje. Prie to klausimo jis nuolat grįžta. Apie tai, kaip bolševikai „panaikino demokratiją“ (žr. anksčiau vienoje citatoje iš Kautskio), II Internacionalo idėjinis vadas pernelyg dažnai užsimena visame savo veikale. Klausimas iš tikrųjų įdomus ir svarbus, nes buržuazinės ir proletarinės demokratijos santykis čia iškilo revoliucijai praktiškai. Tad pažiūrėkime, kaip tą klausimą nagrinėja mūsų „teoretikas marksistas“.

Jis cituoja mano parašytas „tezes dėl Steigiamojo susirinkimo“, kurios 1917.XII.26 buvo paskelbtos „Pravdoje“. Atrodytų, geresnio įrodymo, kad Kautskis rimtai, remdamasis dokumentais, imasi šios problemos, negalima nė norėti. Bet žvilgtelėkime, kaip Kautskis cituoja. Jis nesako, kad tų tezių buvo 19, jis nesako, kad jose buvo aiškinama, koks yra įprastinės buržuazinės respublikos su Steigiamuoju susirinkimu ir Tarybų respublikos santykis, ir kad jose pateikiama istorija, kaip mūsų revoliucijoje klostėsi Steigiamojo susirinkimo nesutarimai su proletariato diktatūra. Kautskis visa tai apeina ir tiesiog pareiškia skaitytojui, kad „ypač svarbios iš jų (iš tų tezių) yra dvi“: viena —kad eserai suskilo po Steigiamojo susirinkimo rinkimų, bet prieš jį sušaukiant (Kautskis nutyli, kad tai yra penktoji tezė), antra — kad Tarybų respublika apskritai yra aukštesnė demokratijos forma negu Steigiamasis susirinkimas (Kautskis nutyli, kad tai —trečioji tezė)

Ir štai Kautskis cituoja ištisai tik tos trečiosios tezės dalelę, būtent šį teiginį:

„Tarybų respublika yra ne tik aukštesnio tipo demokratinių įstaigų forma (palyginti su įprastine buržuazine respublika ir ją vainikuojančiu Steigiamuoju susirinkimu), bet ir vienintelė forma, galinti garantuoti mažiausiai skausmingą perėjimą į socializmą“ (Kautskis praleidžia žodį „įprastine“ ir įžanginius tezės žodžius: „kad butų galima pereiti iš buržuazinės santvarkos į socialistinę, įvesti proletariato diktatūrą“).

Pacitavęs šiuos žodžius, Kautskis šauniai ironizuodamas sušunka:

„Tiktai gaila, kad šią išvadą padarė tik po to, kai pasirodė esą mažuma Steigiamajame susirinkime. Anksčiau niekas jo taip karštai nereikalavo, kaip Leninas.“

Taip pažodžiui pasakyta Kautskio knygos 31-ame puslapyje! Juk tai perlas! Tiktai buržuazijos sikofantas galėjo nušviesti klausimą taip neteisingai, kad skaitytojams susidarytų įspūdis, jog visos bolševikų kalbos apie aukštesnį valstybės tipą esančios prasimanytos po to, kai bolševikai pasirodė esą mažuma Steigiamajame susirinkime!! Taip bjauriai meluoti galėjo tiktai buržuazijai parsidavęs niekšas, arba —tai visiškai tas pat —žmogus, kuris pasitikėjo P. Akselrodu ir slepia savo informatorius.

Nes visiems yra žinoma, kad aš, atvykęs į Rusiją, jau pirmąją dieną, 1917.IV.4, viešai perskaičiau tezes, kuriose pareiškiau, jog Komunos tipo valstybė yra pranašesnė už buržuazinę parlamentinę respubliką. Paskui esu tai pareiškęs ne kartą spaudoje, pavyzdžiui, brošiūroje apie politines partijas, kuri buvo išversta į anglų kalbą ir 1918 metų sausio mėnesį buvo išspausdinta Amerikoje Niujorko laikraštyje „Evening Post“. Dar daugiau. Bolševikų partijos konferencija 1917 metų balandžio pabaigoje priėmė rezoliuciją, kad proletariato bei valstiečių respublika yra aukštesnė už buržuazinę parlamentinę respubliką, kad mūsų partija pastarąja nepasitenkins, kad partijos programa turi būti atitinkamai pakeista.

Kaip po to galima pavadinti šį Kautskio išsišokimą? Juk jis įtikinėjo Vokietijos skaitytojus, kad aš karštai reikalavęs sušaukti Steigiamąjį susirinkimą ir tik po to, kai bolševikai jame gavo mažumą, ėmęs „menkinti“ Steigiamojo susirinkimo garbę ir orumą. Kuo galima pateisinti tokį išsišokimą? Tuo, kad Kautskis nežinojo faktų? Bet kam jam tada reikėjo imtis rašyti apie juos? arba kodėl jis negalėjo dorai pareikšti, kad aš, Kautskis, rašau, remdamasis žiniomis, gautomis iš menševikų Šteino ir P. Akselrodo su K°? Reikšdamas pretenzijas į objektyvumą, Kautskis nori pridengti tą faktą, kad jis yra įsižeidusių dėl savo pralaimėjimo menševikų tarnas.

Tačiau tai tik žiedeliai. Uogelės bus paskiau.

Sakykim, kad Kautskis nepanorėjo ar negalėjo (??) gauti iš savo informatorių išverstų bolševikų rezoliucijų ir pareiškimų, kuriuose kalbama apie tai, ar bolševikus patenkina buržuazinė parlamentinė demokratinė respublika. Sakykim net, kad taip yra, nors tai ir neįtikima. Bet juk mano 1917 metų gruodžio 26 dienos tezes Kautskis tiesiog mini 30-ame savo knygos puslapyje.

Ar šias tezes Kautskis žino ištisai, ar iš jų jis težino vien tai, ką jam išvertė šteinai, akselrodai ir K? Kautskis cituoja trečiąją tezę esminiu klausimu, ar bolševikai suprato prieš Steigiamojo susirinkimo rinkimus ir ar sakė jie liaudžiai, kad Tarybų respublika yra aukštesnė už buržuazinę respubliką. Bet Kautskis nutyli 2-ą ją tezę.

O antroji tezė yra tokia:

„Keldama reikalavimą sušaukti Steigiamąjį susirinkimą, revoliucinė socialdemokratija nuo pat 1917 metų revoliucijos pradžios ne kartą yra pabrėžusi, kad Tarybų respublika yra aukštesnė demokratizmo forma negu įprastinė, buržuazinė respublika su Steigiamuoju susirinkimu“ (kursyvas mano).

Norėdamas parodyti bolševikus kaip beprincipius žmones, kaip „revoliucinius oportunistus“ (šiuos žodžius, neatmenu, su kuo siedamas, vartoja kažkur savo knygoje Kautskis), ponas Kautskis nuslėpė nuo Vokietijos skaitytojų, kad tezėse tiesiog remiamasi „ne kartą padarytais“ pareiškimais!

Tokie yra tie smulkūs, menkučiai ir niekingi metodai, kuriais operuoja ponas Kautskis. Šitaip jis išsisuko nuo teorinio klausimo.

Teisinga ar ne, kad buržuazinė demokratinė parlamentinė respublika yra žemesnė nepu Komunos tipo arba Tarybų -tipo respublika? Čia yra esmė, o Kautskis tai nutylėjo. Visa, ką yra pasakęs Marksas, analizuodamas Paryžiaus komūną, Kautskis „pamiršo“. Jis „pamiršo“ ir Engelso 1875 metų kovo 28 dienos laišką Bėbeliui, kuriame ypač vaizdžiai ir aiškiai yra išreikšta ta pati Markso mintis: „Komuna jau nebebuvo valstybė tikrąja to žodžio prasme“.

Štai jums žymiausias II Internacionalo teoretikas, kuris specialioje brošiūroje apie „Proletariato diktatūrą“, specialiai samprotaudamas apie Rusiją, kur atvirai ir ne kartą buvo keltas aukštesnės negu demokratinė buržuazinė respublika valstybės formos klausimas, nutyli šį klausimą. Kuo gi tai iš tikrųjų skiriasi nuo perėjimo į buržuazijos pusę? (Skliausteliuose pažymėsime, kad ir čia Kautskis velkasi paskui Rusijos menševikus. Žmonių, mokančių „visas citatas“ iš Markso ir Engelso, jie turi kiek tik nori, bet nė vienas menševikas nuo 1917 m. balandžio ligi 1917 m. spalio ir nuo 1917 m. spalio ligi 1918 m. spalio nė karto nėra mėginęs išnagrinėti Komunos tipo valstybės klausimo. Plechanovas taip patapėjo šį klausimą. Turbūt reikėjo patylėti.)

Savaime suprantama, kad apie Steigiamojo susirinkimo išvaikymą kalbėti su žmonėmis, kurie vadina save socialistais ir marksistais, bet iš tikrųjų svarbiausiuoju klausimu, Komunos tipo valstybės klausimu, pereina į buržuazijos pusę, reikštų kalbėti apie dalykus, kurie tiems žmonėms yra nesuprantami. Pakaks ištisai išspausdinti šios brošiūros priede mano tezes dėl Steigiamojo susirinkimo. Iš jų skaitytojas pamatys, kad 1917.XII.26 klausimas buvo iškeltas ir teoriškai, ir istoriškai, ir praktiškai politiškai.

Jei Kautskis, kaip teoretikas, yra visiškai išsižadėjęs marksizmo, tai jis galėtų, kaip istorikas, išnagrinėti Tarybų kovos su Steigiamuoju susirinkimu klausimą. Iš daugelio Kautskio veikalų žinome, kad jis mokėjo būti marksistinis istorikas, kad tokie jo veikalai, nepaisant vėlesniojo renegatiškumo, bus tikras proletariato lobis. Bet šiuo klausimu Kautskis ir kaip istorikas nusigręžia nuo tiesos, ignoruoja visiems žinomus faktus, elgiasi kaip sikofantas. Jis nori pavaizduoti bolševikus kaip beprincipius žmones ir pasakoja, kaip bolševikai, prieš išvaikydami Steigiamąjį susirinkimą, mėgino sušvelninti konfliktą su juo. Čia visiškai nieko blogo nėra, mes neturime ko išsiginti; tezes aš spausdinu ištisai, ir jose aiškių aiškiausiai pasakyta: ponai svyruojantys smulkieji buržua, įsitvirtinę Steigiamajame susirinkime, arba taikykitės su proletariato diktatūra, arba mes jus „revoliuciniu būdu“ nugalėsime (18 ir 19 tezės).

Taip visuomet elgdavosi ir taip visuomet elgsis tikrai revoliucinis proletariatas su svyruojančia smulkiąja buržuazija.

Kautskis Steigiamojo susirinkimo klausimu laikosi formalaus požiūrio. Tezėse mano aiškiai ir daug kartų pasakyta, kad revoliucijos interesai yra svarbesni už formaliąsias Steigiamojo susirinkimo teises (žr. 16 ir 17 tezes). Formalus demokratinis požiūris ir yra požiūris buržuazinio demokrato, kuris nepripažįsta, kad proletariato ir proletarinės klasinės kovos interesai yra svarbesni. Kautskis, kaip istorikas, negalėtų nepripažinti, kad buržuaziniai parlamentai yra vienos ar kitos klasės organai. Bet dabar Kautskiui prireikė (nedorai išsižadant revoliucijos) pamiršti marksizmą, ir Kautskis nekelia klausimo, kurios klasės organas buvo Rusijos Steigiamasis susirinkimas. Kautskis nenagrinėja konkrečių aplinkybių, jis nenori pažvelgti į faktus, jis nė žodžio nesako Vokietijos skaitytojams, kad tezėse ne tik teoriškai parodytas buržuazinės demokratijos ribotumas (1—3 tezės), ne tik nušviestos konkrečios aplinkybės, kurios nulėmė tą faktą, kad 1917 metų spalio mėnesio viduryje sudaryti partiniai sąrašai 1917 metų gruodžio mėnesį neatitiko tikrovės (4—6 tezės), bet ir pateikta

1917 metų spalio—gruodžio mėnesiais vykusios klasių kovos ir pilietinio karo istorija (7—15 tezės). Iš tos konkrečios istorijos mes padarėme išvadą (14 tezė), kad šūkis „visa valdžia Steigiamajam susirinkimui“ iš tikrųjų yra tapęs kadetų32 ir kalėdininkų bei jų talkininkų šūkiu.

Istorikas Kautskis to nepastebi. Istorikas Kautskis niekuomet nėra girdėjęs, kad visuotinė rinkimų teisė padeda susidaryti kartais smulkiaburžuaziniams, kartais reakciniams ir kontrrevoliuciniams parlamentams. Istorikas marksistas Kautskis nėra girdėjęs, kad vienas dalykas — rinkimų forma, demokratijos forma, kitas dalykas — klasinis tam tikros įstaigos turinys. Tas Steigiamojo susirinkimo klasinio turinio klausimas yra atvirai iškeltas ir išspręstas mano tezėse. Galimas dalykas, kad man nepavyko jo teisingai išspręsti. Nieko mes taip nepageidautume, kaip marksistinės mūsų analizės kritikos iš šalies. Užuot rašęs visai kvailas frazes (jų daug yra Kautskio knygoje), kad kažkas kliudąs kritikuoti bolševizmą, Kautskis turėtų imtis tokios kritikos. Deja, kritikos jo knygoje nėra. Jis net nekelia klausimo, kad, viena, reikėtų klasiniu atžvilgiu paanalizuoti Tarybas, antra — Steigiamąjį susirinkimą. Ir todėl negalima su Kautskiu ginčytis, diskutuoti, belieka tiktai parodyti skaitytojams, kodėl negalima Kautskio pavadinti kitaip, kaip tik renegatu.

Tarybų nesutarimas su Steigiamuoju susirinkimu turi savo istoriją, kurios negalėtų nutylėti net toks istorikas, kuris nesilaiko klasių kovos požiūrio. Kautskis nepanorėjo užsiminti ir apie šią faktinę istoriją. Kautskis nuslėpė nuo Vokietijos skaitytojų tą visiems žinomą faktą (kurį dabar slepia tik piktos valios menševikai), kad Tarybos ir menševikams valdant, t. y. nuo 1917 metų vasario pabaigos ligi spalio mėnesio, nesutarė su „valstybinėmis“ (t. y. buržuazinėmis) įstaigomis. Kautskis iš esmės laikosi požiūrio, kad proletariatas ir buržuazija turėtų susitaikinti, sutarti, bendradarbiauti; kad ir kaip Kautskis norėtų šio požiūrio išsiginti, bet tai yra faktas, tai patvirtina visa Kautskio brošiūra. Nereikėjo išvaikyti Steigiamojo susirinkimo, tai ir reiškia: nereikėjo su buržuazija kovoti ligi galo, nereikėjo jos nuversti, reikėjo proletariatui susitaikinti su buržuazija.

Kodėl gi Kautskis nutylėjo, kad menševikai dirbo šį nelabai garbingą darbą nuo 1917 metų vasario ligi spalio mėnesio ir nieko nepasiekė? Jei galima buvo sutaikinti buržuaziją su proletariatu, kodėl gi menševikų laikais susitaikinimas nepavyko, buržuazija laikėsi nuošalyje nuo Tarybų, Tarybos buvo (menševikų) vadinamos „revoliucine demokratija“, o buržuazija —„cenziniais elementais“?

Kautskis nuslėpė nuo Vokietijos skaitytojų, kad kaip tik menševikai savo viešpatavimo „epochoje“ (1917.11—X) Tarybas vadino revoliucine demokratija, tuo pripažindami jų pranašumą prieš visas kitas įstaigas. Tik nuslėpęs šį faktą, istorikas Kautskis galėjo viską nušviesti taip, kad Tarybų nesutarimas su buržuazija neturįs savo istorijos, kad jis atsiradęs iš karto, staiga, be priežasties, bolševikams pradėjus blogai elgtis. O iš tikrųjų kaip tik daugiau negu pusės metų (revoliucijai tai — ilgas laiko tarpas) menševikų taikstymosi, mėginimų sutaikinti proletariatą su buržuazija patyrimas ir įtikino liaudį, kad šie mėginimai negali būti sėkmingi, ir atstūmė proletariatą nuo menševikų.

Tarybos — puiki, turinti didžią ateitį, kovinė proletariato organizacija, pripažįsta Kautskis. Jei taip, tai visa Kautskio pozicija griūna kaip kortų namelis arba kaip smulkiojo buržua svajonės apsieiti be atkaklios proletariato kovos su buržuazija. Nes visa revoliucija yra ištisinė ir, be to, įnirtinga kova, o proletariatas yra pažangiausia visų engiamųjų klasė, visų ir visokių engiamųjų visų siekimų išsivaduoti susikirtimo taškas ir centras. Tarybos — engiamųjų masių kovos organas — suprantama, atspindėjo ir išreiškė šių masių nuotaikas ir pažiūrų pasikeitimą nepalyginamai greičiau, tikriau, teisingiau negu bet kurios kitos įstaigos (čia, be kita ko, yra vienas iš šaltinių, parodančių, kodėl tarybinė demokratija yra aukščiausias demokratijos tipas).

Per laikotarpį nuo 1017 m. vasario 28 d. (senuoju stiliumi) ligi spalio 25 d. Tarybos suspėjo sušaukti du visos Rusijos suvažiavimus, kiniuose buvo atstovaujama milžiniška gyventoju dauguma, visi darbininkai ir kareiviai, septyni ar aštuoni dešimtadaliai valstietijos,— taip pat daugybę vietinių, apskričių, miestu, gubernijų ir sričių suvažiavimų. Per tą laiką buržuazija nesuspėjo sušaukti nė vienos įstaigos, atstovaujančios daugumai (išskyrus aiškiai suklastotą, pasityčiojamąjį, sukėlusį proletariato įniršį „Demokratinį pasitarimą“). Steigiamasis susirinkimas atspindėjo tas pačias masių nuotaikas, tą patį politinį susigrupavimą, kaip ir pirmasis (birželio) Rusijos Tarybų suvažiavimas. Beveik tuo pat metu, kai buvo sušauktas Steigiamasis susirinkimas (1918 metų sausis), įvyko antrasis Tarybų suvažiavimas (1917 metų spalis) ir trečiasis (1918 metų sausis), ir abu jie aiškių aiškiausiai parodė, kad masės sukairėjo, pasidarė revoliucingesnės, nusigręžė nuo menševikų ir eserų, perėjo į bolševikų pusę, tai yra pamatė, kad iš smulkiosios buržuazijos vadovavimo nėra ko tikėtis, atsisakė susitarimo su buržuazija iliuzijų ir prisidėjo prie proletariato revoliucinės kovos, kad būtų nuversta buržuazija.

Vadinasi, jau vien išorinė Tarybų istorija rodo, kad būtinai reikėjo išvaikyti Steigiamąjį susirinkimą, kad jis buvo reakcingas. Bet Kautskis tvirtai laikosi savojo „šūkio“: tegul sužlunga revoliucija, tegul buržuazija triumfuoja prieš proletariatą, kad tik klestėtų „grynoji demokratija“! Fiat justitia, pereat mundus!

Štai kaip Rusijos revoliucijos istorijoje atrodo glaustai pateikiami Rusijos Tarybų suvažiavimų duomenys:

Pakanka žvilgtelėti į šiuos skaičius, kad suprastume, kodėl Steigiamojo susirinkimo gynimas arba kalbos (kaip kad Kautskio kalbos), kad bolševikų neremianti gyventojų dauguma, pas mus sukelia juoką.

TARYBINĖ KONSTITUCIJA

Kaip jau esu nurodęs, rinkimų teisių atėmimas iš buržuazijos nėra privalomas ir būtinas proletariato diktatūros požymis. Ir Rusijoje bolševikai, gerokai prieš Spalį iškėlę tokios diktatūros šūkį, iš anksto nekalbėjo apie rinkimų teisių atėmimą iš išnaudotojų. Ši diktatūros sudedamoji dalis atsirado ne „pagal“ kurios nors partijos „planą“, o išaugo savaime kovoje. Istorikas Kautskis to, žinoma, nepastebėjo. Jis nesuprato, kad buržuazija, dar menševikams (susitaikėliams su buržuazija) Tarybose tebevyraujant, pati save atskyrė nuo Tarybų, boikotavo jas, visaip komplikavo savo santykius su jomis, intrigavo prieš jas. Tarybos atsirado be jokios konstitucijos ir daugiau kaip metus (nuo 1917 m. pavasario ligi 1918 m. vasaros) gyvavo be jokios konstitucijos. Įniršusi prieš savarankišką ir visagalę (nes ji yra visuotinė) engiamųjų organizaciją, kovodama — ir, reikia pasakyti, begėdiškiausiai, savanaudiškiausiai, nedoriausiai kovodama — prieš Tarybas, pagaliau atvirai dalyvaudama (pradedant kadetais ir baigiant dešiniaisiais eserais, pradedant Miliukovu ir baigiant Kerenskiu) korniloviadoje, buržuazija paruošė dirvą, kad ji pati būtų formaliai pašalinta iš Tarybų. Kautskis apie korniloviadą yra girdėjęs, bet jis didingai spjauna į istorinius faktus ir į kovos eigą, į jos formas, nulemiančias diktatūros formas: iš tikrųjų, kuo čia dėti faktai, jei kalbama apie „grynąją“ demokratiją? Todėl Kautskis, „kritikuodamas“ rinkimų teisių atėmimą iš buržuazijos, parodo tokį. .. saldutį naivumą, kuris sugraudintų, jei jį rodytų vaikas, ir kuris sukelia pasišlykštėjimą, kai jį rodo žmogus, oficialiai, dar nepripažintas silpnapročiu.

„...Jeigu kapitalistai, esant visuotinei rinkimų teisei, būtų nedidelė mažuma, tai jie greičiau susitaikytų su savo likimu“ … Miela, ar ne tiesa? Protingasis Kautskis gerai žino iš istorijos ir apskritai, stebėdamas gyvenimą, aiškiai matė, kad esama tokių dvarininkų ir kapitalistų, kurie skaitosi su engiamųjų daugumos valia. Protingasis Kautskis tvirtai laikosi „opozicijos“ požiūrio, t. y. vidinės parlamentinės kovos požiūrio. Jis taip tiesiog ir rašo: „opozicija“ (p. 34 ir daug kitų).

O, mokytasis istorike ir politike! Ne pro šalį būtų jums žinoti, kad „opozicija“ yra taikios ir tik parlamentinės kovos sąvoka, tai yra sąvoka, atitinkanti nerevoliucinę situaciją, tokią situaciją, kai nevyksta revoliucija. Vykstant revoliucijai, susiduriama su negailestingu priešu pilietiniame kare — šio fakto nepakeis jokios reakcinės jeremiados, kurioms pasiduoda smulkusis buržua, bijantis tokio karo, kaip jo bijo Kautskis. Komiška „opozicijos“ požiūriu nagrinėti negailestingo pilietinio karo klausimus tada, kai buržuazija yra pasiryžusi visokiems nusikaltimams — versaliečių ir jų sandėrio su Bismarku pavyzdys šį tą sako kiekvienam žmogui, kuris žiūri į istoriją, ne kaip Gogolio Petruška,— kai buržuazija šaukiasi į pagalbą svetimas valstybes ir kartu su jomis pina intrigas prieš revoliuciją. Revoliucinis proletariatas turi, kaip kad „painiavos patarėjas“ Kautskis, užsidėti naktinę kepuraitę ir į buržuaziją, kuri organizuoja Dutovo, Krasnovo ir čekų kontrrevoliucinius sukilimus , kuri moka milijonus sabotažininkams, žiūrėti kaip į legalią „opoziciją“. Koks giliamintiškumas!

Kautskį domina vien tik formalus teisinis klausimo aspektas, tad, skaitydamas jo samprotavimus apie Tarybinę konstituciją, nejučiomis prisimeni Bėbelio žodžius: teisininkai — tai nepaprastai reakcingi žmonės. „Iš tikrųjų,— rašo Kautskis,— vien kapitalistų negalima paversti beteisiais. Kas yra kapitalistas teisine prasme? Turtingasis? Net tokioje ekonomiškai toli pažengusioje į priekį šalyje, kaip Vokietija, kurios proletariatas toks gausus, įsteigus Tarybų respubliką, didelės masės taptų politiškai beteisės. 1907 metais Vokietijos imperijoje verslininkyste besiverčiančiųjų ir jų šeimų trijose didelėse grupėse— žemės ūkis, pramonė ir prekyba — buvo apie 35 milijonus tarnautojų ir samdomųjų darbininkų grupėje, o savarankiškųjų grupėje — 17 milijonų. Vadinasi, partija visai gali būti dauguma tarp samdomųjų darbininkų, bet mažuma tarp gyventojų“ (p. 33).

Štai — vienas iš Kautskio išvedžiojimų pavyzdžių. Na, argi tai ne kontrrevoliucinis buržua verkšlenimas? Kodėl jūs visus savarankiškuosius“ įskaitėte į beteisius, pone Kautski, juk jūs puikiai žinote, jog didžiausia Rusijos valstiečių dauguma neturi samdinių, vadinasi, teisių nenustoja? Argi tai ne falsifikacija?

Kodėl jūs, mokytasis ekonomiste, nepateikėte gerai jums žinomų ir toje pačioje 1907 metų Vokietijos statistikoje esančių duomenų apie samdomąjį darbą žemės ūkyje pagal ūkių grupes? Kodėl jūs neparodėte Vokietijos darbininkams, jūsų brošiūros skaitytojams, tų duomenų, iš kurių būtų matyti, kiek, pagal Vokietijos statistiką, yra išnaudotojų, kaip nedaug yra išnaudotojų tarp visų „ūkininkų“?

Todėl, kad jūsų renegatiškumas padarė jus paprastu buržuazijos sikofantu.

Kapitalistas, matote, neaiški teisinė sąvoka, ir Kautskis per kelis puslapius triuškina Tarybinės konstitucijos „savivalę“. Anglijos buržuazijai šis „rimtas mokslininkas“ leidžia ištisus šimtmečius sudarinėti ir ruošti naują (viduramžiams naują) buržuazinę konstituciją, o mums, Rusijos darbininkams ir valstiečiams, šis liokajiško mokslo atstovas neduoda jokių terminų. Iš mūsų jis reikalauja, kad mes per kelis mėnesius parengtume tobuliausią konstituciją…

… „Savivalė“! Tik pamanykite, kiek bjauriausio liokajiškumo prieš buržuaziją, bukiausio pedantiškumo parodo toks priekaištas. Kai tikri buržuaziniai ir daugiausia reakciniai kapitalistinių šalių teisininkai ištisus šimtmečius arba dešimtmečius rengė smulkiausias taisykles, prirašė dešimtis ir šimtus tomų įstatymų ir įstatymų aiškinimų, slegiančių darbininką, suvaržančių varguolį, darančių tūkstančius priekabių ir kliūčių bet kuriam paprastam darbo žmogui iš liaudies,— o, tada buržuaziniai liberalai ir ponas Kautskis čia nemato „savivalės“! Čia „tvarka“ ir „teisėtumas“! Čia viskas apgalvota ir nustatyta, kaip galima „išspausti“ varguolį. Čia yra tūkstančiai buržuazinių advokatų ir valdininkų (apie juos Kautskis apskritai nesako nė žodžio, turbūt kaip tik dėl to, kad Marksas didžiulę reikšmę teikė valdininkinės mašinos sudaužymui.. .),— advokatų ir valdininkų, mokančių išaiškinti įstatymus taip, kad darbininkas ir vidutinysis valstietis niekad negalėtų prasilaužti pro tų įstatymų vielos užtvaras. Tai ne buržuazijos „savivalė“, t.ū ne savanaudžių ir bjaurių, liaudies kraujo prisisiurbusių išnaudotojų diktatūra, nieko panašaus. Tai „grynoji demokratija“, kasdien vis grynėjanti ir grynėjanti.

O kai darbo žmonių ir išnaudojamųjų klasės, pirmą kartą istorijoje, imperialistinio karo atskirtos nuo savo brolių užsienyje, sudarė savas Tarybas, paragino kurti politinį gyvenimą tas mases, kurias buržuazija engė, ujo, bukino, ir ėmė pačios kurti naują, proletarinę valstybę, rūsčios kovos įkarštyje, pilietinio karo ugnyje ėmėsi sudarinėti pagrindinius valstybės be išnaudotojų nuostatus,— tuomet visi buržuazijos niekšai, visa kraugerių gauja, su savo pakaliku Kautskiu, ėmė klykti apie „savivalę“! Na, kurgi, iš tikrųjų, tie nemokšos, darbininkai ir valstiečiai, ta „tamsuomenė“ sugebės išaiškinti savo įstatymus? Kurgi jie turės teisingumo jausmą, jie, paprasti darbo žmonės, nesinaudojantys mokytų advokatų, buržuazinių rašytojų, kautskių ir išmintingų senų valdininkų patarimais?

Iš mano 1918. IV. 28 kalbos ponas Kautskis cituoja žodžius: „ .. .Masės pačios nustato rinkimų tvarką ir terminus.. Ir „grynasis demokratas“ Kautskis daro išvadą:

„...Vadinasi, matyt, yra taip, kad kiekvienas rinkėjų susirinkimas savo nuožiūra nustato rinkimų tvarką. Taigi savivalė ir galimybė nusikratyti neparankiais opoziciniais elementais paties proletariato viduje būtų be galo aukštai iškelta“ (p. 37).

Na kuo tai skiriasi nuo kapitalistų pasamdyto kūlio rašeivos kalbų, kai šis klykia, kad per streiką masės engia „norinčius dirbti“ stropius darbininkus? Kodėl valdininkinis buržuazinis rinkimų tvarkos nustatymas, veikiant „grynajai“ buržuazinei demokratijai, nėra savivalė? Kodėl masių, pakilusių į kovą su savo amžinaisiais išnaudotojais, tos žūtbūtinės kovos; prusinamų ir grūdinamų masių teisingumo jausmas turi būti menkesnis negu saujelės buržuazinių prietarų išauklėtų valdininkų, inteligentų, advokatų?

Kautskis — tikras socialistas, nedrįskite suabejoti šio garbingiausio šeimos tėvo, šio doriausio piliečio nuoširdumu. Jis — karštas ir įsitikinęs darbininkų pergalės, proletariato revoliucijos šalininkas. Jis tik norėtų, kad saldučiai inteligentėliai miesčioniai ir filisteriai su naktinėmis kepuraitėmis pirmiaur masėms dar nepradėjus judėti, dar neįsiliepsnojus žūtbūtinei kovai su išnaudotojais ir būtinai be pilietinio karo, sudarytų nuosaikius ir tvarkingus revoliucijos raidos įstatus…

Moraliai be galo pasipiktinęs mūsų mokyčiausiasis Juduška Golovliovas pasakoja Vokietijos darbininkams, kad 1918. VI. 14 Rusijos Tarybų CVK nutarė pašalinti iš Tarybų dešiniųjų eserų partijos ir menševikų atstovus. „Ši priemonė,— rašo Juduška Kautskis, deginamas tauraus pasipiktinimo,— taikoma ne tam tikriems asmenims, padariusiems tam tikrus baudžiamuosius veiksmus… Tarybų respublikos konstitucija nė žodžio nesako apie deputatų — Tarybų narių neliečiamybę. Ne tam tikri asmenys, o tam tikros partijos čia pašalinamos iš Tarybų“ (p. 37).

Taip, tai iš tikrųjų baisu, tai nepakenčiamas nukrypimas nuo grynosios demokratijos, kurios taisyklėmis vadovaudamasis darys revoliuciją mūsų revoliucingasis Juduška Kautskis. Mums, Rusijos bolševikams, reikėjo pirma pažadėti neliečiamybę savinkovams ir K°, liberdanams su potresovais (,,aktyvistams“) ir K°, paskui parašyti baudžiamąjį statutą, kuris skelbtų „baustinu“ dalyvavimą čekoslovakų kontrrevoliuciniame kare arba sąjungos Ukrainoje arba Gruzijoje sudarymą su Vokietijos imperialistais prieš savo šalies darbininkus, ir tiktai paskui, remiantis šiuo baudžiamuoju statutu, mes turėtume teisę, pagal „grynąją demokratiją“, šalinti iš Tarybų „tam tikrus asmenis“. Čia savaime suprantama, kad čekoslovakai, per savinkovus, potresovus ir liberdanus (arba jiems agituojant) gaunantys pinigų iš Anglijos ir Prancūzijos kapitalistų, taip pat krasnovai (ne be Ukrainos ir Tifliso menševikų pagalbos), gavę sviedinių iš vokiečių, ramiai sėdėtų ligi pat to laiko, kol mes pagal taisykles parengsime baudžiamąjį statutą, ir, kaip gryniausi demokratai, tenkintųsi „opozicijos“ vaidmeniu.

Ne mažesnį moralinį pasipiktinimą sukelia Kautskiui tai, kad Tarybinė konstitucija atima rinkimų teises tiems, kurie „laiko samdomuosius darbininkus dėl pelno“. „Darbininkas namudininkas arba mažas savininkėlis,— rašo Kautskis,— turintis vieną pameistrį, gali gyventi ir jausti visiškai proletariškai, o jis neturi rinkimų teisės“ (p. 36).

Koks nukrypimas nuo „grynosios demokratijos“! Koks neteisingumas! Tiesa, ligi šiol visi marksistai manė ir tūkstančiais faktų yra patvirtinę, kad smulkieji savininkėliai yra begėdiškiausi ir godžiausi samdomųjų darbininkų išnaudotojai, bet Juduška Kautskis, suprantama, ima ne smulkiųjų savininkėlių klasę (ir kas išgalvojo kenksmingą klasių kovos teoriją?), bot atskirus asmenis, tokius išnaudotojus, kurie „gyvena ir jaučia visiškai proletariškai“. Garsioji „taupioji Agnė“, kuri buvo laikoma seniai mirusia, prisikėlė,— ją prikėlė Kautskio plunksna. Šią taupiąją Agnę išgalvojo ir prieš kelis dešimtmečius paleido į apyvartą vokiečių literatūroje „grynasis“ demokratas, buržua Eugenijus Richteris.* Jis pranašavo neapsakomas nelaimes dėl proletariato diktatūros, dėl išnaudotojų kapitalo konfiskavimo, jis su nekalta veido išraiška klausė, kas yra kapitalistas teisine prasme. Jis ėmė vargšės taupios siuvėjos („taupioji Agnė“) pavyzdį,— iš jos piktieji „proletariato diktatoriai“ atima paskutinius skatikus. Buvo laikas, kai visa Vokietijos socialdemokratija juokėsi iš tos grynojo demokrato Eugenijaus Richterio „taupiosios Agnės“. Bet tai buvo seniai, taip seniai, kai dar tebegyveno Bėbelis, atvirai ir tiesiai kalbėjęs tiesą, kad, girdi, mūsų partijoje daug nacionalliberalų r tai buvo taip seniai, kai dar Kautskis nebuvo renegatas.

Dabar „taupioji Agnė“ prisikėlė „visiškai proletariškai gyvenančio ir jaučiančio smulkiojo savininkėlio, turinčio vieną pameistrį“ asmenyje. Piktieji bolševikai skriaudžia jį, atima jam rinkimų teisę. Tiesa, „kiekvienas rinkėjų susirinkimas“, kaip sako vis tas pats Kautskis, Tarybų respublikoje gali įsileisti, sakykim, su tam tikra gamykla susijusį neturtingą meistrelį, jeigu jis, kaip išimtis, nėra išnaudotojas, jeigu jis iš tikrųjų „gyvena ir jaučia visiškai proletariškai“. Bet ar galima tvirtai tikėti, kad netvarkingas ir be įstatų veikiantis (o, kaip baisu!) paprastų gamyklos darbininkų susirinkimas palįsta gyvenimą, turi teisingumo jausmą? Argi ne aišku, kad verčiau duoti rinkimų teisę visiems išnaudotojams, visiems, kurie samdo samdomuosius darbininkus, negu rizikuoti, kad darbininkai gali nuskriausti „taupiąją Agnę“ ir „proletariškai gyvenantį ir jaučiantį meistrelį“?

Tegu niekingieji renegatiškumo nenaudėliai, buržuazijos ir socialšovinistų sveikinami, koneveikia mūsų Tarybinę konstituciją už tai, kad ji atima rinkimų teisę išnaudotojams. Tai gerai, nes tai padės revoliuciniams Europos darbininkams greičiau ir griežčiau atsiskirti nuo šeidemanų ir kautskių, renodelių ir longių, hendersonų ir ramzių makdonaldų, nuo senųjų vadų ir senųjų socializmo išdavikų.

Engiamųjų klasių masės, susipratę ir dori vadai iš revoliucinių proletarų rems mus. Pakanka tokius proletarus ir tas mases supažindinti su mūsų Tarybine konstitucija, ir jie tuojau pasakys: štai kur tikrieji mūsų žmonės, štai kur tikroji darbininkų partija, tikroji darbininkų vyriausybė. Nes ji neapgaudinėja darbininkų plepalais apie reformas, kaip apgaudinėjo mus visi minėtieji vadai, o rimtai kovoja su išnaudotojais, rimtai vykdo revoliuciją, iš tikrųjų kovoja už visišką darbininkų išvadavimą.

Jeigu Tarybos atėmė išnaudotojams rinkimų teisę po metus trukusios Tarybų „praktikos“, vadinasi, šios Tarybos tikrai yra engiamųjų masių, o ne parsidavusių buržuazijai socialimperialistų ir socialpacifistų organizacijos. Jeigu šios Tarybos atėmė rinkimų teisę išnaudotojams, vadinasi, Tarybos ne smulkiaburžuazinio taikstymosi su kapitalistais organai, ne parlamentinių plepalų (kautskių, longių ir makdonaldų) organai, bet tikrai revoliucinio proletariato, žūtbūtinai kovojančio su išnaudotojais, organai.

„Kautskio knygelė čia beveik nežinoma“, rašo man iš Berlyno šiomis dienomis (šiandien — X.30) gerai informuotas draugas. Aš patarčiau mūsų pasiuntiniams Vokietijoje ir Šveicarijoje nepagailėti tūkstančių šiai knygai supirkti, paskiau ją nemokamai išdalyti susipratusiems darbininkams, kad būtų su purvais sumaišyta toji „europinė“—suprask: imperialistinė ir reformistinė — socialdemokratija, kuri seniai yra tapusi „dvokiančiu lavonu“.

Savo knygos pabaigoje, 61 ir 63 puslapiuose, ponas Kautskis gailiai verkia dėl to, kad „naujoji teorija“ (taip jis vadina bolševizme), bijodamas prisiliesti prie Markso ir Engelso pateiktos Paryžiaus Komunos analizės) „turi šalininkų net senosiose demokratijose, pavyzdžiui, Šveicarijoje“. „Nesuprantama“ Kautskiui, „jei šią teoriją priima Vokietijos socialdemokratai“.

Ne, tai visiškai suprantama, nes revoliucinėms masėms darosi bjaurūs, po rimtų karo pamokų, ir šeidemanai, ir kautskiai.

„Mes“ visuomet buvome už demokratiją — rašo Kautskis — ir staiga mes patys jos atsisakysime!

„Mes“, socialdemokratijos oportunistai, visuomet buvome prieš proletariato diktatūrą, ir kolbai su K° jau seniai kalbėjo tai atvirai. Kautskis tai žino ir veltui tariasi nuslėpsiąs nuo skaitytojų akivaizdų faktą, kad jis yra „pasukęs atgal pas“ bernšteinus ir kolbus.

„Mes“, revoliuciniai marksistai, niekuomet nedievinome „grynosios“ (buržuazinės) demokratijos. Plechanovas, kaip žinome, 1903 metais buvo revoliucinis marksistas (iki apgailėtino posūkio, dėl kurio jis atsidūrė rusų Šeidemano pozicijoje). Ir Plechanovas yra sakęs tuomet partijos suvažiavime, kuriame buvo priimama programa, kad proletariatas, vykstant revoliucijai, prireikus atims rinkimų teisę kapitalistams, išvaikys bet kokį parlamentą, jeigu jis pasirodys esąs kontrrevoliucinis. Kad vien tokia būtent pažiūra atitinka marksizmą, tai pamatys kiekvienas kad ir iš mano anksčiau cituotų Markso ir Engelso pareiškimų. Tai akivaizdžiai patvirtina visi marksizmo pagrindai.

„Mes“, revoliuciniai marksistai, nesame sakę liaudžiai tokių kalbų, kokias mėgdavo sakyti visų nacijų kautskininkai, šliaužiodami prieš buržuaziją, taikydamiesi prie buržuazinio parlamentarizmo, nutylėdami, kad šių laikų demokratija yra buržuazinė, ir tereikalaudami ją išplėsti, ją galutinai suformuoti.

„Mes“ esame sakę buržuazijai: jūs, išnaudotojai ir veidmainiai, kalbate apie demokratiją ir kartu kiekviename žingsnyje darote tūkstančius kliūčių, kad engiamosios masės negalėtų dalyvauti politikoje. Mes, gindami tų masių interesus, reikalaujame, kad jūs ištesėtumėte savo žodį ir išplėstumėte savo buržuazinę demokratiją,— tada bus galima ruošti mases revoliucijai, kuri jus, išnaudotojus, nuvers. Ir jeigu jūs, išnaudotojai, pamėginsite pasipriešinti mūsų proletarinei revoliucijai, mes jus negailestingai nuslopinsime, mes jus padarysime beteisius, negana to: mes neduosime jums duonos, nes mūsų proletarinėje respublikoje išnaudotojai bus beteisiai, iš jų bus atimta ugnis ir vanduo, nes mes iš tikrųjų, o ne šeidemaniškai ir ne kautskiškai, esame socialistai.

Štai kaip kalbėjome ir kalbėsime „mes“, revoliuciniai marksistai, ir štai dėl ko engiamosios masės bus už mus ir su mumis, o šeidemanai ir kautskiai bus renegatų pamazgų duobėje.

<...>

Šio autoriaus darbai yra viešo naudojimo šalyse, kuriose autoriaus teisės saugomos ne mažiau, kaip 70 metų po jo mirties.