Prinešti lapai
Lietuvių mitologinė sakmė


Kitas ūkininkas vėl turėjo kauką, tik nebepamenu, kurioj pusėj. Nešė nešė tas kaukas visokius turtus, iš kur sugrobdamas. Ir pritrūko ko benešti. Šeimininkas nuvargo, išėjo į klėtį ir miega. Miega tiek įmigęs. Kaukas įlėkė, priėjo arti ausies ir klausia:

– Ką benešti, jau visko prinešiau?

Tas ūkininkas pro miegus sako:

– Nešk lapus!

Tas kad pradėjo nešti tuos lapus, tai prinešė pilną gyvenimą – pilną kiemą, pilnus pašalius, apdėjo net ir stogus – kad ir išlįsti nebegalėjo! Atsibudęs ūkininkas nė pro kur nebeišeina. Gavo stogą plėšti ir per viršų lipti. Ir pats išlipęs žvalgos, kaip čia yra – lapų kalnai, o pastato jokio nebeliko.

– Nu, – sako, – ar aš čia gyvenu? Argi aš lapuose vienuose ir gyvenu? Kur mano kūtės, kur pastatai?

Nieko nebėra – lapų kalnai.

Pradėjo šaukti nesavu balsu. Kaimynai išgirdo, subėgo aplinkui, atsivertę žiūri.

– Kas čia yra, dėl ko tu šauki?

O tas, pasilipęs ant didžiausio lapų kalno, ir šaukia.

– Ne, – sako, – gal nelabasis tau tų lapų čia taip ir prinešė?

– Eik eik, – sako, – aš turiu nelabąjį kauką, pro miegus pasakiau – ir privilko. Ir ką dabar reik daryti?

Kaimynai suėję pradėjo versti. Ir vertė kelias dienas tuos lapus, kol tas žmogus galėjo išeiti iš savo trobos.