Prieš vėją nepapūsi

Prieš vėją nepapūsi. Trijų aktų komedija
Mykolas Palionis
Mykolas Palionis, Prieš vėją nepapūsi, Turtu ir spauda „Lietuvos”, Chicago 1911.


Šio veikalo autorius, Mykolas Palionis, yra miręs 1908 m. sausio mėnesį. Mirė būdamas 37 metų amžiaus. Velionis buvo savo laiku vienas įžymesnių Peterburgo lietuvių artistų-mylėtojų. Dalyvaudavo beveik kiekviename lietuvių vaidinime, ar atlikdamas svarbesnes roles bei režisuodamas, ar deklamuodamas eiles, dažnai jo paties parašytas. Besirūpindamas, kad lietuviams scenoje būtų daugiaus kas parodo, iš lenkų kalbos išvertė draug su p. K. B — a komedijas: „Dėde atvažiavo”, „Geriaus vėliaus, negu niekad” ir „Žilė galvon — velnias vuodegon”. Pastarąją vertė vienas pats. Pagalios sumanė parašyti originalią komediją iš lietuvių ūkininkų gyvenimo. Sumanymas gimė, rodos, 1904 metais. Liuosomis nuo darbo valandomis (velionis tarnavo Gelžkelių ministerijos departamente) pradėjo rašyti komediją, kuriai paskiau davė vardą: „Jau prieš vėją neb’papūsi”. Rašydamas, dalimis paskaitydavo ją savo draugams, ir jiems patariant, šį tą taisydavo. Užbaigęs rašyti komediją, iš juodraščio perrašyti jos nebesuspėjo. Rankraštyje, iš kurio spausdiname, autoriaus ranka rašyta tik pirmojo akto pusė.


Veikiančios ypatos. keisti

  • Daunoras, viensėdis, turtingas ūkininkas, 50 metų.
  • Barbora, jo pati, 38 metų.
  • Julija, jo duktė (pirmosios pačios), 19 metų.
  • Veronika, jo podukra, 17 metų.
  • Ragaišienė, grytelninkė, 65 metų.
  • Arvidas, Daunoro kaimynas, ūkininkas — bajorėlis, našlys, 60 metų.
  • Antanas, jo sūnus, 24 metų.
  • Katrytė, Arvidų tarnaitė, 25 metų.


I aktas — Daunoro seklyčioje.


II aktas — Ragaišienės gryčioje.


III aktas — Arvido namuose.

I AKTAS keisti

Daunoro seklyčioje


SCENA 1. Veronika keisti

viena


VERONIKA

ieškodama po stalnyčias

Kur ji būtų dėjusi tas žirkles? Užkišo gal ir pati nežino kur. (pradžiugus) Aha! Julės cukierkos! Bus man. (valgo cukierką, mazgelį įsideda už ančiaus, toliaus beieškodama išima kalendorių) O gi čia kas do raštai?! (žiūri prisikišusi) Kalendorius! (varto) Reikia pažiūrėti, koks bus šiandien oras — ar bars mama su patėviu, ar ne?! (eina prie komodos, atidaro vieną šėpelę).


SCENA 2. Veronika ir Barbora. keisti

BARBORA

įeina besibardamos

Ką tu ten landai? Sakiau, kad žirklės už veidrodėlio ant komodos.


VERONIKA

Ar aš kalta, kad neišgirdau, kaip sakei ar komodoj, ar po komodos, ar ant komodos. Aš ieškau, kame žinau.


BARBORA

Cit, kad nė žodžio daugiaus. Kas tai matė: tu jai žodį, o ji tau dešimtį. Kaip matai pasakysiu tėvui — jis tave suvaldys!


VERONIKA

Tevaldo jis savo dukterį, o ne mane. Kas aš jam? Jis neturi tiesos kišti prie manęs pirštų.


BARBORA

Na, na, jau gana bus! Be jokių tiesų! Eik geriaus pažiūrėk, kame tėvas ir paklausk, ar greitai mes važiuosime.


VERONIKA

Sakytum geriaus patėvis!

eina prie durų


BARBORA

sulaiko Veroniką už rankos

Palauk! O gi čia kas pas tave pūpso?! Ko čia prisikimšai?


VERONIKA

Da bent ko! Kas gi čia bus daugiaus — nieko čia nėra!


BARBORA

Kaip tai nieko? siekia, Veronika traukiasi Duokš — tuoj parodyk!


VERONIKA

nenoromis, užgėdinta išima iš užančiaus mazgelį, tame tarpe įeina Daunoras


SCENA 3. Tos pačios ir Daunoras keisti

DAUNORAS

įeidamas, tarpduryje

Gerai, gerai, tepk ratus, tuoj važiuosime. įėjęs, piktai Na, gi čia kas do varžytinės!? Ko jum pritrūko? Nusitvertumėt bent koki darbą, vadinasi? — Žiūrėkit geriaus, kad viskas būtų prirengta kelionei.


BARBORA

Mūsų viskas jau padaryta; maišelis su užkanda jau šit senai pritaisytas: įdėjau sviesto, dešros, virtos mėsos, visko užteks, da ir liks.


DAUNORAS

pamėgdžiodamas

Visko tai visko, o druskos gal kaip anądien sakysite — užmiršome. Jau dėkui jums už lašinius be druskos, vadinasi.


BARBORA

Varut, eik paklausk Julės, ar įmezgė druskos…


VERONIKA

Tuoj! skubiai padeda cukierkas už veidrodžio ant komodos Bet turbūt užmiršo — ne druska jai rūpi.

išeina


SCENA 4. Daunoras ir Barbora keisti

DAUNORAS

išmetinėdamas

Tat tau ir viskas. Eik paklausk. juokdamasis Cha, cha, cha, taip sakant, vadinasi, viskas.


BARBORA

palengvo, raižydamasi

Pakaks jau, bus viskas.


DAUNORAS

pamėgdžiodamas

Viskas, viskas, o pati tai dar lig šiolei, vadinasi, šaltai tebesiraižo. Kaip reiks važiuot, tai tada šokinės. Važiuot, tai važiuot. Į jomarką visad kuo anksčiaus, tuo geriaus, ar mainyt, ar parduot. Vedu tat dvejetą: palšokę ir lauksi. — O gal permislijai, gal jau nebevažiuosi?


BARBORA

karštai

Kaip tai nebevažiuosiu?! — Tiek man visokių reikalų! Vienok nėra ko jau taip skubintis — suspėsime. Bėk sijoną persisegsiu ir važiuok.

išeina


SCENA 5. Daunoras keisti

DAUNORAS

vienas

Nėra ko sakyt — apsukrios gaspadinės. Kad neprimintumei, tai ir nevalgęs nekartą paliktumei. Nieko regis nemato, vadinasi…. po valandėlės Tikras vargas, kad viskas lieka ant moterų apžiūros. Visi kampai aplūžę — apgriuvę — meška koją nusilaužtų. Vienam sunku viską apeiti. Joms tik visokios parėdnės terūpi. — Šit, ir šiandien mano poniai ar tai mažai reiks išduoti. Kiek tai ištraukia iš kišenės tie visokie moteriški niekniekiai, net baisu. Kaip buvau palikęs su savo viena Julyte, tai da galėdavau užganėdinti jos reikalus, bet dabar, antrą kartą vedęs ir su pačia užaugusią dukterį parsivedęs, nebežinau, kaip ir išsisukti, vadinasi — tai šio, tai to vis joms reikia. ušsimąsto Daug išlaidų visokių, bet nemažai ir naujų rūpesčių dygsta. Tat, jau ne kartą girdėjau nuo žmonių, kad mano Julytė, vadinasi, įkrito į akį tam šunsnukiui…. Ir pasakoja, kad vakar, nesant man namie, drįso būti čia mano namuose tas, vadinasi, šunimalas — mano priešo Arvido sūnus. Tas senis visad darė man visokius nemalonumus ir pasityčiojimus už mano piršlybas prie jo sesers, užtat dabar aš, kad ne jam, tai jo sūnui atidėkavosiu. Jie dideli ponai, o aš, aš savo kieme irgi, vadinasi, ką noriu, tai ir darysiu. Nėr ko sakyt, pajuto šiltos mėsos šmotą, vadinasi, juokiasi cha! cha! cha! vadinasi. Ar matei, šunbajori, savo ausį, taip ir mano dukterį su jos pasoga regėsi. po valandėlės Vienok, kaip ne kaip, laikas ir į jomarką. Barzdą reikėtų nusigrandyti. eina prie komodos, pažiūri į veidrodį, ieško ant komodos, nekantriai Niekas nepabūva ant vietos, buvau padėjęs čia skustuvą, o dabar jau nebėra. Na, o gi čia kas do mazgas?! paima mazgelį su cukierkomis, atmezgęs nusistebi Cukierkos! Iš kur tai?! Aš dejuoju, kad išlaidoms nėr galo, o čia irgi juk pinigai, vadinasi - kam tai atėjo į galvą mėtyt piningus ant tokių niekų?! Jau to gana — toliaus nebgaliu kęsti!

meta cukierkas į pastolį


SCENA 6. Daunoras ir Barbora keisti

BARBORA

įeina

Nagi čia ką blaškai?


DAUNORAS

piktai, skubiai vaikščiodamas

Tai, ant ko tu be reikalo mėtai pinigus.


BARBORA

Ant ko čia aš mėtau pinigus be reikalo? prieina, žiūri į pastolį Cukierkos! Kame gi tu jas radai?


DAUNORAS

taip pat

Kame buvai padėjusi — ant komodos, vadinasi….


BARBORA

Aš padėjau!? Ant komodos? Parsižegnok, žmogau, pats nežinai ką tauški. Imk tu jas sau ir valgyk.


DAUNORAS

taip pat

Dėkui. — Užteks man, vadinasi, ir tų pipirų, kokius, vadinasi, kasdien turiu nuo jūsų. Nusipirkai, tai ir naudokis.


BARBORA

Aš tau sakau, kad nė matyt jų nemačiau. Gal mergaitės vakar parsinešė iš miestelio. Tuo sužinosiu.

eina prie durų


DAUNORAS

taip pat

Kokia tu, tokios ir tavo dukterys.

ieško skustuvo


BARBORA

tarpduryje

Neužmiršk, kad viena ne mano! šaukia Varut, Varut! Eik čia greičiaus, tėvas šaukia.


SCENA 7. Tie patys Veronika ir Julija keisti

VERONIKA

įeina

Ko dar prireikė? Bulvienė išbėgs — jau verda.


BARBORA

Sakyk, kas padėjo ant komodos cukierkas ir kieno jos?


VERONIKA

nuleidus akis

Padėjau aš, o kieno nežinau.


DAUNORAS

piktai

Kaip tai? Tu padėjai ir nežinai kieno, vadinasi!

neramus stovi prie komodos, belsdamas pirštais į jos kampą


JULIJA

įbėgdama

Kas čia darosi! Niekas nežiūri puodų, bulvienė baigia bėgti.


VERONIKA

išbėgdama, suplojus rankomis

Ar aš nesakiau!


SCENA 8. Daunoras, Barbora ir Julija. keisti

BARBORA

Julijai:

Ką jus čia užsimanėt pirkinėt cukierkas ir blaškyt po kampus. Šit tėvas rado ant komodos.


JULIJA

sugėdinta

Nieks jų nepirko.


BARBORA

Ogi iš kur jos?


JULIJA

taip pat

Vakar Arvidų Antanas, jodamas pro šalį, sustojo atsigerti ir paliko.


BARBORA

Girdi, tėve, cukierkų niekas nepirko, o tik paliko jas Arvidžiukas.


DAUNORAS

piktai

Arvidžiukas!? O ko jis čia lando? Gal savo meilę nori parodyt?! Išvaikysiu aš jums vėjus iš galvos, vadinasi! Julijai grūmodamas pirštu Atmink, kad aš viską žinau, vadinasi, matau, ir pasakau tai, jog jokio sėbravimo su tais plikbajoriais nedaleisiu. Gana jau jie man įkyrėjo. Ir žiūrėk, kad tu man daugiau su tuom „ponaičiuku” ir jo cukierkomis nesigirtumei, nes aš kantrus, vadinasi, lig laikui. Žinau aš viską, užtat, vadinasi, jeigu išgirsiu da tą pat, tai minėk — išmesiu ir tave podraug su juo ir jo cukierkomis.


JULIJA

nedrąsiai

Aš jo neprašiau.


BARBORA

O kam priėmei?


JULIJA

Juk nemesi pro langą, jei paliko.


DAUNORAS

laikydamas rankoj diržą ir skustuvą, Julijai

Gana! Eik atnešk karšto vandens barzdai skusti.


JULIJA

eidama, į šalį

Matyt, tai pamotės pranešimas.

išeina


SCENA 9. Daunoras ir Barbora keisti

DAUNORAS

karštai

Tegul jis dar kartą apsilankys, pakelsiu aš jam tada pirtį, kad gal čiaudės, vadinasi.


BARBORA

Nė tu gituok nė karštinkis. Žmonės kaip žmonės, dagi bajorai, turi turtingus gimines, o kad mergaitė tinka, tai kam kliudyt, tegul susieina ir ima. Kur gi tu jas dėsi? Nelaikysi juk užpečkyje, kolei paliks senoms mergomis. Kad ne viena, tai kita tegul eina, jeigu tinka ir gana. Varutei irgi juk sukako 17 metų.

eina prie komodos


DAUNORAS

statydamas veidrodį ant stalo, piktai

Nors jie ir grafais, kunigaikščiais, vadinasi, būtų, nevirsiu aš su jais košės. Senis ant tiek man įkedėjo su savo bajorystėmis, vadinasi, kad negalima to užmiršti; jis visada per daug didžiavosi, dėl to nenoriu aš su jais daugiaus jokių reikalų turėti ir susitikti.


BARBORA

Senis tai senis, bet kuom gi vaikas kaltas? Sūnus, kaip matyti, visai geras žmogus: nesišalina nuo kaimynų; iš visko matos — žmogus žmoniškas, tai ir elgimas kitoniškas.

dėsto daigius komodoje


DAUNORAS

piktai

Taip, tegul sau nesišalina, o aš, vadinasi, nenoriu prisileisti. Jie tebesididžiuoja savo gyme, bet ką reiškia šiandien jų bajorystė? Pliki kulnai, ir gana. Skoloj lig ausų ir vis tik pučiasi, pamėgdžiodamas ponia, ponia — rods kasžin kas, vadinasi. …


SCENA 10. Tie patys ir Julija keisti

JULIJA

įneša karšto vandens stiklą, nedrąsiai

Juozas klausia, ar greitai važiuosite, sako jau arkliai paėdę ir viskas prirengta.

stato stiklą ant stalo


DAUNORAS

Tuoj, tuoj. Šit apsigrandysiu, užkąsime ir netruksime.

rengiasi skustis


BARBORA

Julijai

Renk pusryčius.


JULIJA

lėtai

Jau galima valgyti — į bulvienę įdėjau išnaujos ir užbaldžiau rytikščiu pienu, — pastačiau tik dar truputį praaušti.

išeina


DAUNORAS

muilindamas smakrą

Pas mane, vadinasi, jau visad taip: gerai, tai gerai, o ne — tai minėk. Taip ir su tais bajorpalaikiais! Daviau sau žodį nesėbrauti su jais ir po visam. pradeda skusti barzdą Ne tik ką nenoriu mislyt apie dukters išdavimą, bet, vadinasi, ir kumelės jiems neparduočiau.


JULIJA

įneša garuojantį bliūdą, pastato jį ant stalelio prie durų, dėsto šaukštus, neramiai žvalgydamasi.

Jau galima ir valgyt…. Ant karštos bulvienės ir svečių sulaukėm.


BARBORA

Kokių svečių?


JULIJA

Abu Arvidų atkako — negražu tik, niekas neišėjo sutikti.


DAUNORAS

šokdamas iš vietos

Arvidas! Kokie velniai jį čia nešioja! Julijai Žiūrėk, ar tikrai jis!


JULIJA

Jis, jis…. Gerai mačiau! prie lango Šit riša arklius prie stulpo pagal šulnį.

pasilieka prie lango


DAUNORAS

meta skustuvą

Ge jis pasiuto! Ko jam reikia? Nenoriu aš jo nė matyt! Pasakykit, kad manęs nėr namie…. kad išvažiavau į miestą, kad… kad… neduos nė pavalgyt, nė nieko paveikti bėga prie durų Galiu da sutikt! Aha!

šoka pro šalinį langą


BARBORA

nustebusi

Ar jis iš galvos išėjo!? Šokt pro langą su numuilintu snukiu. Dieve mylėk, da galvą gali nusisukt. Julijai Apkraustyk stalą.


JULIJA

skubiai padeda skustuvą su muiline ant komodos ir toliaus ruošiasi, Arvidams įėjus, stovi prie komodos, tyli


SCENA 11. Barbora, Julija, Arvidas ir Antanas keisti

ARVIDAS

įeina su Antanu

Tegul bus pagarbintas…. Labas rytas.

rūpestingai kamšo kaklaryšį, patampo apykaklę, dairosi aplinkui, šypsodamas


BARBORA

Ant amžių…. Netikėti sveteliai, meldžiu sėstis.


ANTANAS

Kaip sveikos mūsų kaimynės!

sveikina abi moteris, paduodamas ranką; kalbant Arvidui su Barbora, šnibžda su Julija prie komodos, paėmęs į ranką kalendorių.


ARVIDAS

Dėkui, pandze, mes tik valandėlei su reikalėliu, kurs ir stačioms gali būti atliktas.

pažvelgęs į Antaną, nuduoda nekantrumą


BARBORA

Tamsta, nors ir artimas mūsų kaimynas, bet taip jau niekad nenori užsukti pas mus. grįžtelėjus į Antaną Šit Antaniukas, ačiū, tai kas kita….


ANTANAS

O, žinoma, žinoma…. tik aš gal per tankiai, nes tik vakar buvau, o dabar vėl….


ARVIDAS

sumišęs

Su juom kita byla…. Aš gi, aš, pandze…. nė tai per nenorą, o tik taip sau, kaip tai pasakyt, iš seno, pandze….. o po antra nebuvo stataus reikalo…. Šiandien gi, dagirdęs, kad parsiduoda kumelaitė, užsukau, norėdamas ją nusipirkti…. Na, a gi, pandze, gaspadorius kame?


BARBORA

sumišusi

Ne, ne, jis anksti iš ryto išvažiavo jomarkan ir išsivedė arklius.


ARVIDAS

O, tai ir pramiegojome, pandze…. Vakar, kada berniukas pasakė, būčiau galėjęs tikrai nupirkti, bet sūnulis užtikrino, kad suspėsime iš ryto. Taigi mat suspėjome, pandze…. Vienok nėr ko veikt, taip matyt, pandze, likta. O gal da užspėsiu neparduotą — reikia skubintis. Sudiev tamstoms! nulenkia galvą Antuk, galim keliaut, jok tu namo, o aš, pandze, skubinsiu į miestą. Prižiūrėk šeimininkus, kad ilgai, pandze, nepoguliautų.

išeina kosėdamas


ANTANAS

Gerai, gerai, tėvel, aš tuojaus einu.


BARBORA

išlydėdamaArvidą

Sudiev, sudiev. Be reikalo Tamsta taip skubiniesi!

išeina paskui Arvidą


SCENA 12. Antanas ir Julija keisti

ANTANAS

apsidairęs, pažiūri pro langą

Kad tik mano arklys nenusitrauktų.


JULIJA

Nenusitrauks. Bene misliji skubintis?


ANTANAS

Mislyt nemisliju, bet reikėtų, mat nė šiaip, nė taip….


JULIJA

Kas taip?


ANTANAS

Kad aš pasilikau su tavim vienas.


JULIJA

Kodėl?


ANTANAS

Kad mat…. paskui vėl kalbės…. Vakar, tik spėjau sugrįžti, o jau tuoj beveik visi žino…. šneka.


JULIJA

Kalbi tik, kaip mažas. Bijai ko?


ANTANAS

Bijot nieko nebijau, bet….


JULIJA

Ką tai bet, bet. tempiaAntaną prie kėdės. Štai sėskis ir gana.


ANTANAS

atsisėda ir tuojaus atsistoja

Tu gal ir manai, kad aš noriu išeit… Man tik taip nedrąsu…. apsidairęs, paima jos abi rankas Ne! Žinai, Julyt, kaip man malonu su tavim pabūt, aš tik nenoriu, kad iš to išeitų da naujas nemalonumas, todėl ir sudiev! krato jos abi rankasŽiūrėk, tik būk pas Ragaišienę ant pusdienio — ten pasišnekėsiva. Sudiev! Žinai juk, kad aš myliu tave be galo!

Eina prie durų, vesdamas Juliją už rankos ir šnibždėdamas jai į ausį.


JULIJA

tarpduryje

Gerai, gerai, sudiev!

uždarius duris, žiūri pro langą


SCENA 13. Julija, Veronika, Barbora ir Antanas keisti

VERONIKA

įeidama

Gana jau gana, gali da akis pražiūrėt, ilgai bežiūrėdama — jau jo senai nebematyt.


JULIJA

prie lango

O gi kas tau darbo, snargle…. Ką tam tavo liežuviui kliūva.

vėl žiūri prisikišusi prie lango


VERONIKA

Kliūva, nekliūna, o tau balius bus! linksmai apsisukdama Kam teks, kam neteks, o tau, striumbi, bus…. traukia Juliją nuo lango Taip arti nelįsk prie lango, da gali stiklą išspaust…


JULIJA

piktai

Eik sau nelojus.


BARBORA

įeina su Antanu, nešdama sūrį rankoje

Ką čia jau taip tamsta skubiniesi, bene kas ten namie dega. Darbai niekur nepabėgs. Štai pasisėdėsime, pašnekėsime, užkąsime…. Kas tai matė, kad kaimynystėje užėjus tuoj aus bėgti, lyg ugnies pasigavus. Veronikai O kur gi tu žioplinėji? Nė su svečiais nepasisveikinai, nė ko — vis tu slepies nuo žmonių.


ANTANAS

paduodamas Veronikai ranką

Gal pana Veronika nenori su manim pasižint…


VERONIKA

Kodėl ne — aš buvau viralinėj ir nė žinot nežinojau, kad pas mus svečiai.


BARBORA

sudavus Antanui per petį

Meldžiu sėstis. Veronikai Eik, Varut, atnešk užkandai sviesto, paimk ir peilį su torielka…


VERONIKA

išeidama

Tuojaus.


BARBORA

O aš gal surasiu ką norint išgert…

išeina


ANTANAS

Kam tai… nereikia, nereikia!… prieidamas prie Julijos Ko gi tu taip liūdi nusiminus.

paima už rankos


JULIJA

Ar-gi tu nematai, nesupranti, kad aš viskame apeinama pamotės…


ANTANAS

Ką čia… nėr ko perdaug nusimint… aš tai priešingai labai džiaugiuosi, kad galiu bent kiek ilgiaus pasilikti su tavim. Teisybė, visai to nesitikėjau, kad taip susidės: tik spėjau išeiti į kiemą, kaip ji, pamačius mane iš tolo, skubindama iš klėties su sūriu, pradėjo prašyt grįžt atgal ir verste vertė da pasilikti, nors aš ir be ypatingo prašymo tam su džiaugsmu sutikau…


JULIJA

Aš irgi džiaugiuos, bet man nemalonu, kad ji čia taip sukasi…


BARBORA

įeina su Veronika kumščiuodama ją

Štai tuojaus bus galima užkąsti. stato ant stalo alaus ąsotį Meldžiu tamstą sėstis.


ANTANAS

Dėkui. Bet visai tai be reikalo.

sėdasi, Julija pasilieka prie lango


BARBORA

pildama alų

Tai da nuo šv. Onos užsilikęs alutis — meldžiu ragaut. stumia Veroniką prie stalo — ta atsisėda nuošaly Antano Štai ir sūrelio su sviestu mėginkite.


ANTANAS

valgo

Dėkui, dėkui… Bet kodėl panelė Julija nenori su mumis?


BARBORA

Ji paspės, tik tamstą meldžiu kąsti. Julijai Eik tu, Julyt, pažiūrėt ugnį pečiuj, su ugnimi reikia atsargiai, taip daug nelaimių ji padaro per žmonių neatsargumą…


JULIJA

išeina, pažvelgus į Antaną


ANTANAS

Žinoma su ugnimi visaip atsitinka. neramiai apsidairęs Vienok aš per ilgai užsisėdėjau. stojasi Dėkavoju už vaišes. Man jau laikas grįžti.


BARBORA

Už ką čia dėkavot, beveik nieko nekandęs. O skubinti Tamstą, tarsi kas veja.


ANTANAS

Nors rodos, kad skubinu, bet visgi perilgai užsisėdėjau ir ilgiaus pasilikti nebegaliu… Dėkui už viską ir sudiev.

paduoda ranką Barborai ir Veronikai ir išeina


SCENA 14. Barbora, Veronika ir Julija keisti

BARBORA

Sudiev, sudiev… prašome neužmiršti, tankiaus apsilankant. Veronikai O tu, kas tai matė, tyli visą laiką kaip kokia kvailė, nemoki rodos liežuvio apversti.


VERONIKA

Tai ką aš šnekėsiu?


BARBORA

Ką šnekėsi…. Ot, prašytum valgyt, gert…. ir apskritai užimtum ir vaišintum kaip priguli svečią.


JULIJA

įeina

Neilgai svečias ir teviešėjo…


BARBORA

Bene visą dieną jis čia sėdės. O tu gal to norėjai.


JULIJA

Nieko aš nenorėjau ir nenoriu…. tik dyvina man, kodėl tėtė nenori parduoti jiems kumelaitės. Ar tai ne vis viena nuo ko paimti pinigus.


BARBORA

Paklausk tu jo paties. Matai, kad jis nenori su jais nė susitikti, nė tikt ko, o po antra, tu pati kuo geriausiai žinai visas priežastis.


JULIJA

Kokios gi tai būtų priežastys? Jokių aš nežinau.


BARBORA

Jai tu nenori prisipažinti, tai galiu tau pasakyti, jog mums viskas žinoma ir sakau tau, kad jokie tavo nudavimai nieko negelbės…. Tu viskame kalta. Sakė juk tau tėvas, kad mestumei jį iš galvos, nes nieko iš to nebus…. Aš irgi rūpinsiuosi, kad pas mus namie būtų ramumas ir tykumas.

išeina


VERONIKA

eidama prie durų

Ar aš tau nesakiau….

išeina


SCENA 15. Julija keisti

JULIJA

viena, griaudžiai

Už ką ji tai vis ant mano galvos krauna… Žinau, kad tai čigonei nieko negana, nebeišsitenka ji čia, kliūvu aš jai; kažin ką pritauzijo tėveliui ir vis tik taikindama geriaus savo dukrelei. Tėvas jai tiki — manęs nė klaust neklausia… po valandėlės Kuom gi aš kalta, kad jis mane myli ir aš jį… Nelaiminga aš! Nėr kam užtart, nėr kam pasiskųst. šluosto ašaras Bet jis… jis… mane myli ir bus man viskuom. Jis sakė, kad viską pergalės. Šiandien matysimės su juom pas Ragaišienę… pasakysiu aš jam viską.

stovi šniurkšėdama


SCENA 16. Daunoras, Barbora ir Julija keisti

DAUNORAS

įeina su Barbora bardamiesi

Gana, gana jau, vadinasi, pakaks man, visi geri, geriausias gi tas Arvidas — jis ne taip kumelės pirkti, kaip nori savo sūneliui padėti susukti lizdą… Apsirikai, kaimyne! Nenoriu aš bučiuotis su plikbajoriais…


BARBORA

Daunorui

Pažiūrėk, tat jau rauda; suprask iš to, kad jai labai rūpi cukierkos….


DAUNORAS

Julijai, rūsčiai

Liaukis! Nusitverk kokį norint darbą! Kas tai matė, lyg maža pamėgdžiodamas bim…. bim…. bim…. vadinasi…. Bajoriuką pamatė…. Pačios nieko neveikia, sutrukdė ir mane. Vyrus renka! Aš jums išvaikysiu ponaičiukus, pamirkęs viržių.

vaikščioja


BARBORA

Julijai

Nunešk tat Ragaišienei jos puodą — padėkavok už vuogas. Geriausiai bus nunešus jai mėsos šmotelį. Paprašyk taipgi, kad pasiskubintų verpti linus….


JULIJA

paėmus puodą nuo suolo

Gal prie mėsos įrišt taipgi minkštą sūrį?


BARBORA

Gerai, rišk. Tik tegul ji da atneša vuogų. Žiūrėk tik, neskaityt ten varnų, grįžk greičiaus…. Kopūstus šiandien reiktų apravėt.


JULIJA

išeina


DAUNORAS

pastovėjęs užsimąstęs, piktai:

Šimts velnių, vadinasi, daryk dabar tu ką darąs… Kaip turiu nuo jų atsiginti?!… Nebevažiuosiu niekur ir gana… Geriaus ką norint namie paveiksiu.


BARBORA

susirūpinus

Kaip tai, kodėl? O aš tiek turėjau reikalų… Norėjau šį, norėjau tą…


DAUNORAS

perkirsdamas, piktai:

Taip, taip, vadinasi, kaip regiu net per daug tau užsinorėjo. Užmanei tu tarsi man ant keršto kokius tai pančius su tais, vadinasi… Keli vaišes, užlaikai, o aš, aš, vadinasi, gaspadorius turiu laukti, besislapstydamas už kampų.


BARBORA

O kas tau liepia slapstytis? Kokia dvasia nešioja tave kaip beprotį pro langą?


DAUNORAS

nusijuokdamas, piktai

Cha! cha! cha! vadinasi! Aš beprotis?! Taip!… Ir tai už tai, kad elgiuos kaip man padorumas liepia.


BARBORA

Koks čia padorumas, kada žmogus šoka piestu, pats nežinodamas prieš ką…


DAUNORAS

Kaip tai? Aš nežinau, vadinasi, nematau, nesuprantu?! Ne! Matau aš visus tavo norus, bet vargiai ką iš to regėsi.


BARBORA

Ką gero galima sulaukti nuo žmogaus beširdžio…


DAUNORAS

Žinoma, vadinasi, negaliu aš atverti širdies ir rodyti ypatingą lipšnumą tiems, kurie niekuomet nebuvo mano draugais…


BARBORA

Bet gi, kaip tai pasakyt…


DAUNORAS

Ką nesakyk, ką nemanyk, bet, vadinasi, iš tų šiaudų nebus grūdų.


BARBORA

Kodėl gi ne? Juk, rodos, kad ne viena, tai kita galėtų eiti…


DAUNORAS

perkirsdamas

O gal, jei ne kita, tai tu trečia apsikabintum Arvidui už kaklo.


BARBORA

Kam aš… Tegul eina dukterys…


DAUNORAS

Dukterys… Kieno? Mano… ne! To niekad nedaleisiu.


BARBORA

Kodėl gi? Klausiu tavęs…


DAUNORAS

Nenoriu ir gana! Jai tau tai par daug rūpi, gali sau eiti su savo dukteruke, o mane, vadinasi, palik su mano, taipogi ir pasogą.


BARBORA

Ir labai gerai. Išleisiu sau Veroniką ir bus galas.


DAUNORAS

piktai numodamas ranka

Leisk ir eik pati, tik kad aš nė nežinočiau, vadinasi, pakaks jau man.

uždanga

II AKTAS keisti

Ragaišienės gryčioje


SCENA 1. Ragaišienė ir Julija keisti

RAGAIŠIENĖ

viena, dirba iš linų kuodelį verpimui

O kaipgi nuvargau! Nebemano metams užsidarbuoti duoną verpimu: jau ir pirštai regis ne tie ir akys susilpnėjo. Garbė Dievui, kad nors nevaro iš tos kertelės, kurioj ko ne visą amžių perlindėjau… Kažkas šiandien taip negerai man, lyg pusiau laužia, lyg kas… Geriaus bus pailsėjus. sėda už stalo, atsidūsta Štai bent besiilsint užbaigsiu tą rankovę palaikę raukt. ima siuvinį iš kampo nuo suolo Bene nuo Šv. Jono blaškosi neužbaigta, o vis nėr kada prisėst. veria adatą, daug kartų nekliudo Kad tu surūgtum! Kaskart vis pro šalį, tai pro šalį. vėl bando įvert Jau turbūt tiek šiandien tepasiseks pasiūt. meta siuvinį Nieko nebus. Teriogso sau… Asla irgi da nešluota, o jau geras metas. pažiūri į langą Kad jau niekas doras nesiseka, reik nors apsišluot.

eina prie pečiaus, šluoja


JULIJA

įeina

Padėk, Dieve! Ar laukei tamsta manęs?


RAGAIŠIENĖ

Dėkui, dūšyt, kad manęs neužmirštat; taip man vienai sunku, nuobodu…


JULIJA

Aš atnešiau tamstai puodą nuo vuogų, o podraug ir mėsytės su sūriu.

paduoda Ragaišienei ryšelį, puodą pastato ant suolo


RAGAIŠIENĖ

griaudžiai

Dėkavoju žemiausiai, kad mane atmenat. Melsiuos už sveikatytę ir pasisekimus. Sukalbėsiu amžiną atilsį už dūšelę tamstos mamutės, ji mirdama įsakė, kad neišstumtų manęs vargšės iš šios pastogės…


JULIJA

Niekas tamstos nestums, gyvensi, kaip gyvenai ant vietos. Ot, manęs tai kažin kas laukia. Nežinau kaip reiks apsiversti. Diena po dienos vis eina blogyn prie tos pamotės. Šiandien irgi buvo galvos graužimo, o vis tai už Antaną. Aš tyčia čia atėjau… jis taipgi žadėjo būti šiandien pas tamstą… Turime mes būtinai viską užbaigt.

neramiai dairosi į šalis, žiūrėdama į langą


RAGAIŠIENĖ

Taip, taip, dūšyt, reikia baigt. Matau aš, kad jūs kenčiate. Jis irgi buvo užsukęs pas mane ir žadėjo da atjoti; dejavo, nabagėlis, kad reikia jam slankstytis nežmoniškai po kampus, slepiant meilę. O kad jau nėr kaip kitaip, susieikite visad čia pas mane… Aš jus sergėsiu.


JULIJA

Nors tai gal ir negražu, bet ką daryt, kad taip išpuola.


RAGAIŠIENĖ

Teisybė, dūšyt, teisybė, visaip atsitinka.


JULIJA

pradžiugus, žiūrėdama pro langą

Štai ir jis atjojo! Bėgsiu pasitikti.

išbėga


RAGAIŠIENĖ

Laiminga ta jaunyklė: čia rauda, čia ir vėl linksminasi.

skubiai ruošiasi po grytelę


SCENA 2. Antanas, Julija ir Ragaišiene keisti

ANTANAS

įeina su Julija, vesdamas ją už rankos

Šit ir galim mes dabar ramiai, be jokios baimės ir kliūties pasėdėt, pasišnekėt. Ragaišienei Sveika drūta, senute! Priimk svečius į pastogę.


RAGAIŠIENĖ

Ačiū — laiko Dievas. Sėskitės, dūšytės, sėskitės…. Net man linksmiaus jus matant. Laukiau visa širdimi.

atsisėda prie pečiaus, tyli, žiūrėdama su užganėdinimu


JULIJA

meilingai

Kaip aš troškau tave pamatyt, tai negaliu nė išpasakyt. Sunku būtų viską išreikšti, ką šiandien aš perkenčiau ir perjaučiau.


ANTANAS

linksmai

O aš tai ar be noro čia atsibeldžiau? Skubinau, net arklys sukaito. Taigi dabar sėskimės čia ir pasakok. Na, o pamotė ar nieko nesakė man išjojus, kad aš su tavim buvau pasilikęs?


JULIJA

Kaip nieko!? Ko ji neprikalbėjo ir galop apskundė mane tėveliui, kažin ką išmislydama.


ANTANAS

Kaip tai tėveliui? Juk jo nėra namie.


JULIJA

Palauk. Duok man pradėt. Aš viską pasakysiu — nėr ko man slėpti prieš tave jų pasielgimų ir visų užpuldinėjimų. Kada jūs atkakote, tėvelis buvo namie, tik pasislėpė ir liepė pasakyt, kad jis išvažiavęs. Aš norėjau tau tuojaus pasakyt, bet bijojau, kad kas neišgirstų.


ANTANAS

Pasislėpė?! Na, jau to tai tikriausiai niekas negalėjo tikėtis!


JULIJA

Ne gana to. Ko jis neprikalbėjo, sužinojęs apie duotas man cukierkas. O paskui stačiai pasakė, kad išvys mane iš namų, jei aš nesiliausiu savo meilėje ir jai neužmiršiu tavęs.


ANTANAS

karštai

Ką?! Išvys! Užmiršt! Aš darodysiu, kad tave myliu ir jis pirmiaus turės liautis savo atkaklume ir visuose užmanymuose. Jei nesiduos geruoju, tai eisiu kitu keliu, bet užtikrinu tave, jog niekas nesulaikys mano širdies troškimų. Kas gali uždraust man mylėt? Esame liuosi ponai kiekvienas. Noriu, tai ir myliu, nieko nesiklausdamas… O, kaip aš tave myliu! spaudžia Juliją prie savęs Ištark tik dar kartą, kad ir tu mane myli, tada aš, neveizint ant nieko, jausiuosi laimingiausiu iš visų sutvėrimų…


JULIJA

Kad aš tave myliu, negali abejoti, tik bijau aš, kad tėvas manęs…


ANTANAS

karštai

Nesibijok nieko! daužydamas kumščiu krūtinę Už tos krūtinės, kaip už akmeninės sienos, būk rami… Ir sakyk, ar mane per amžių mylėsi ir ant viso sutiksi…


JULIJA

drąsiai

Taip… dabar aš nieko nesibijau; gerai man čia, kada matau tave šaly, savęs….


ANTANAS

Ot, taip tai kas kita.. Tai ne kokie tai be galo dejavimai, baimės. Saldu man, girdint šį tavo išpažinimą. Neužmiršiu aš ir senutės Ragaišienės už jos mums prilankumą ir pagelbą. Už viską jai atidėkavosiu.

spaudžia Juliją prie savęs, Julija glaudžiasi


RAGAIŠIENĖ

Ačiū, ačiū, dūšyte, panaitėli; laiminga ir aš, matydama jus. Taip mane prie jūsų traukia, jaučiuos rodos jaunesnė ant kokių trisdešimts metų!


JULIJA

gėdingai

Dėkui tamstai, kad priglobei mane mano varge.


RAGAIŠIENĖ

sujudinta

Gal jus, mano sveteliai, kuom pavaišinti? Šit Julytės atnešto sūrelio pamėgintumėt… O gal nors po mažą stikliuką išgertumėt? Yra pas mane likusios nuo krikštynų, ant kurių vysčiau Baublių pirmąjj sūnelį… O rėksnys, tai rėksnys buvo…. Aš matot, dūšytės, visada, jausdama kokį orą, išgeriu po vienintelę… Šiandien irgi kažkas, lyg diegliai surėmė, taip neramu.

pasijudina eiti


ANTANAS

Nereikia, nereikia, pas mus šiandien kuo puikiausis oras.


RAGAIŠIENĖ

Reikia pasistiprinti, niekas juk taip nestiprina, kaip geras virintas šermukšninis gėrimėlis. Tuojaus štai paimsiu iš šėpelės prieangyje.

išeina dejuodama


SCENA 3. Antanas ir Julija keisti

ANTANAS

Nabagė, sena net braška, bet gera bobutė… po valandėlės Ar žinai, Julyt, kaip aš šiandien laimingas!

apkabina Juliją, spaudžia ir ilgai bučiuoja


JULIJA

nedrąsiai

Ganės, Antaniuk.


ANTANAS

laikydamas ją už pečių

Tu mano


JULIJA

O tu mano.


ANTANAS

Aš tavo.


JULIJA

Ir aš tavo.


ANTANAS

Mudu abudu dabar, kaip ir prisiekėm vienas kitam, jog taip per amžių apsikabinę būsime laimingi ir niekad jau nesiskirsime.


JULIJA

Žinoma, niekad… Visad mes būsime drauge.


ANTANAS

laikydamas Juliją už pečių ir žiūrėdamas jai į akis

Nežiūrint į nieką, kada kas išpultų gyvenime. pasiklausęs Jau ji grįžta.

ūmai pabučiuoja Juliją ir pradeda vaikščioti


SCENA 4. Antanas, Julija ir Ragaišienė keisti

RAGAIŠIENĖ

įeina su buteliu rankoje

Meldžiu neniekinti, tai labai gerai nuo visko ir nuo vidurėlių.


ANTANAS

Negersim, ne. Gerk tamsta viena. Kitąkart, per mūsų vestuves, visi išgersime.


Ragaišienk

įsipila stikliuką, laikydama jį rankoje

Po šimtą metu kiekvienam skyrimai! Tai iš viso bus du šimtai! Abu jus, dūšytes, reikia pasveikinti, nes taip jau matyt paties Dievo surėdyta, kad jus mylitės. Pakelia stikliuką aukštyn. Žydėkit abu! Būkite laimingi, dūšytės, jūs jaunuoliai, kurių gyslose dar neatšalo kraujas!… O gal išgersite?!…


ANTANAS

Ne, ne! Dėkui!


RAGAIŠIENĖ

Jau kad ne, tai gersiu viena. išgeria Būkite svei…. O šita pakelia butelį telaukia sau kito laiko.

išeina


SCENA 5. Antanas ir Julija keisti

ANTANAS

Dar ko aš tau nepasakiau. Jau kad taip tėvas šneka, aš dabar iš pradžios pamėginsiu geruoju, bet jei jis priešintųsi mūsų norams susivienyti, tai tada būk pasirengusi prie visko, nes gal ir reikės mums sauvališkai, be tėvų sutikimo viską padaryt, o gal ir važiuot į kokį miestą. Juk dabar tiek svieto išvažiuoja į miestus ir visi randa sau duoną. Aš irgi juk neblogesnis už kitus, ne berankis koks, galėčiau rasti sau darbą, iš kurio gyventumėm. Dirbčiau aš, dirbčiau per dienas-naktis ir vis tai dėl tavęs. Arba dar galėtumėm važiuoti į Rokiškį pas mano dėdę, kurs ir pernai kvietė mane pas save, kad padėčiau jam jo ūkyje; priimtų jis mus, kaip savo vaikus. Jis vaikų neturi, turtingas ir išmintingas žmogus. Supranta jis gyvenimą kitaip, negu mūsų tėvai. Pas jį nė kerštai, nė bajorystės neturi vietos. Jis žmogus status: visus lygiais skaito, sako visi mes iš to paties molio, užtat ir visi turime būti lygūs. Taip būtų mums gerai, mylėtumės visad…


JULIJA

Neturi niekad abejoti. Visad vienodai tave mylėjau ir mylėsiu. Nežinau tik tikrai, ką ir kaip daryt?…


ANTANAS

Ką te daugis padaryt, reikia tik laukti ir žiūrėt, ką jis toliaus kalbės…. Jeigu gi vis bus tas pats, tai ilgiaus nelaukus, paimt ir išeit. Vis viena juk seną ir kvailą sunku perlaužti, pertikrinant jo klaidose.


JULIJA

Bet aš jau gal ir perilgai užtrukau, pamotė vėl ką norint naujo išras; reikia eiti, šiandien dar daržus turėsiu ravėti…

atsistoja


ANTANAS

paima ją už abiejų rankų

Dar paspėsi, kam trumpinti laimės valandas. Su daržais paspėsi — teželia žolės kiaulėms ant džiaugsmo ir tavo pamotei ant rūpesčio.

bučiuojasi


SCENA 6. Antanas, Julija ir Ragaišiene. keisti

RAGAIŠIENĖ

įbėga

Dūšyt! Negerai! Kas bus?! Ponas Daunoras atėjo! Štai jau ant kiemelio.


JULIJA

nusigandus

Jėzus Marija! Jis mane užmuš, radęs čia su tavim.


ANTANAS IR RAGAIŠIENĖ

Pasislėpk!


RAGAIŠIENĖ

Štai čia, kertelėj, už verptuvo. Julija pribėga, pasigūžia kampe; Ragaišienė apdeda ją rūbais, skrebais Tik nesikrutink ir nekosėk, dūšyt! Kas galėjo spėt, kad jis čia užeis… Apsaugok, Viešpatie!


ANTANAS

paėmęs ąsotį Julijos atneštą

O aš nuduosiu vandenį begeriąs.

daunorui įeinant pakelia ąsotį prie lūpų ir taip laiko


RAGAIŠIENĖ

Ir gerai — nieko jis nesupras

prieina — prie durų


SCENA 7. Daunoras, Ragaišienė ir Antanas. keisti

DAUNORAS

įeina su lazda rankoje

Ką beveiki, Ragaišiene!? Pamatęs arklį prie tvoros ir aš sustojau, vadinasi, nors joju šit tik ant lazdos.


RAGAIŠIENĖ

Dėkavoju tamstai žemiausiai. Laiko Dievas iš savo malonės ir laiminga, kada aplanko geri žmonės…

Daunoro su Antanu kalbos metu, pažiūrėdama kampan, vaitoja


DAUNORAS

Taip, taip… tai ir aš gerų žmonių skaitliun, nors netyčia, vadinasi, pakliuvau…. pamatęs Antaną O! Mano kaimynas! Tamsta irgi neaplenki mano Ragaišienės.


ANTANAS

truputį atitraukęs ąsotį nuo lūpų

Sustojau vandens atsigerti.


DAUNORAS

šiurkščiai

Bet ar ne per daug ir ar ne per tankiai tamsta stabčioji ir geri? Vakar, kaip pasakoja, pas mane buvai sustojęs, šiandien čia… O jau ko per daug, tai šelauk, vadinasi… Galima dar pradėt raugėt nuo tokio gėrimo per nemier…


ANTANAS

tebelaikydamas pakėlęs ąsotį

Ką daryt… Troškina — karštas laikas.


DAUNORAS

Rodavyčiau tamstai pamažinti visus savo karščius ir užmanymus…. O taip gi norėjau tamstai pasakyt…. Kas link tamstos lankymosi ir…. ir mano dukters.


ANTANAS

stato ąsotį

Aš irgi norėjau pasakyt… prašyt… ir džiaugiuosi, kad galop turiu šiandien progą su tamsta matytis…


DAUNORAS

Nesiskubink tamsta… Aš visai nesidžiaugiu iš tamstos landynių ir saldinimo cukierkomis… O po antra, tamstai kaipo „ponui bajorui” visai nepritinka meilautis prie sodžiaus mergaitės.


ANTANAS

Ale bet, pavelykit man žodį, išklausykit mane, juk aš irgi turiu širdį ir taip myliu…


DAUNORAS

su ironija

Myliu… nėra ko sakyt, vadinasi… į šalį pasogą jaučiu…


ANTANAS

karštai

Meldžiu Tamstą. Visai be reikalo tamsta kliudai čia bajorystę, kuri man visai nerūpi ir apskritai nieko nereiškia gyvenime, o ypač šioje gadynėje, kada visi pradėjo suprasti, jog tiktai žmogaus išsilavinimas, padorumas ir padėjimas tegali turėt vertę žmonių akyse. Argi kas nemato, nežino, kiek dabar yra kunigų, daktarų ir kitų mokytų žmonių, kilusių iš prasčiokų, o ne iš kokių ten bajorysčių. Antrą gi atsukus, kuom galiu aš būti kaltas, jei mano tėvas bajoras ir jei jis negali išsiblaivyti iš svajonių apie ponystes. Bus laikas, kada ir jis susipras, jog nė kiek jis ne aukštesnis už kiekvieną paprastą ūkininką, likdamas tamsiu žmogumi ir ardamas tą pačią žemę, kaip ir kiekvienas, kurį jis vadina „chamu”.


DAUNORAS

Užteks jau…. Žinau aš visus tuos pamokslus, meilės ir bajorystės, vadinasi. Pakaks man duonos be jokių garbingų giminysčių. Prašau vien nepaikint man mergaitės ir gana, vadinasi, kas ne pora, tai ne pora.


ANTANAS

Visi juk esame lygūs žmonės… Visi vienodai jaučiame… visi… visi be jokio skyriaus…


DAUNORAS

Tik aš ne visai taip jaučiu, kaip tamsta manai. Paklausk tamsta geriaus savo tėvo, jis irgi tikriausiai tą patį pasakys, nes po viskam, kas man žinoma, nesitikiu, kad jis galėtų pamesti savo didžiavimąsi…


ANTANAS

Prie ko čia tėvas? Juk aš jau nebe mažas, galime šnekėt ir baigt be jo…


DAUNORAS

Taigi baigiu, melsdamas tamstą atminti, jog mano žodis yra šventas: ne ir ne! Kad čia kažin kas būtų, vadinasi.


ANTANAS

Ne! aš irgi darodysiu savo ir niekam nepasiseks sulaikyt mano širdį ir jausmus! suduoda kumščiu per stalą, paima bizūną, eina prie durų Sudiev! Iki malonaus pasimatymo!

sustoja prie durų


DAUNORAS

rūsčiai

Pamatysiu tave aš čia dar kartą, tai jau ne taip kalbėsiu. Ragaišienei O tu, Ragaišpalaike, kokias čia užeigas keli? Jei dar ką norint panašų pamatysiu, tai užminkysiu aš tau tokius ragaišius, vadinasi, kad gal tu ne taip dejuosi!


ANTANAS

Meldžiu ne taip šiurkščiai ir be užgavimų; juk apie reikalą galima kalbėti be jokių karščiavimų. Savo reikalu aš pasitikiu padaryti su tamsta priderantį susipratimą. Bet kam skriausti nekaltą senutę?!


DAUNORAS

Rodavyčiau nesikišti ne į savo reikalus ir keliauti iš kur atsidanginai.


ANTANAS

Matyt, kad mes šiandien nesusikalbėsim. Tikiuosi, vienok, kad, metęs karščius ir viską geriaus apsvarstęs, tamsta išvisi, jog labai klysti, taip pasielgdamas. Iki pasimatymo!

išeina


DAUNORAS

Neklystu, kad pinigus užuodi. Keliauk sveikas ir daugiaus nesirodyk! Ragaišienei Vis tai ačiū tau.


SCENA 8. Daunoras ir Ragaišienė keisti

RAGAIŠIENĖ

susirūpinus

Aš, aš, dūšyt, po nulį, visai čia nekalta.


DAUNORAS

Cit! Kad nė žodžio, vadinasi! Žinau aš tave, visiems tu nori prisitarnauti. Riogso čia užsidariusi ir da veda į pagundinimą, o ko reikia, tai nežiūri. Visa lauko kertė nuganyta. Kokiam šuniui, vadinasi, aš čia tave laikau ir kam čia ta mano gryčia?! Ar tų valkatų bajorpalaikių užeigai?!… Ne! Kaip sau norit, gana bus minti mano tvoras ir laukus visiems šunims čia bemedžiojant, o ypač lipti man ant širdies, vadinasi. Aš tam karštam ponaičiukui užgesinsiu troškimus ir išmieruosiu nugarą, jai da drįs pasigirt man su savo meile. Girdi, boba, šiandien, vadinasi…. pežvelgęs į užpečkį O ten kas šlama? Gal paršus gryčioj lakai? Žiūrėk, kad nebūtų smarvės.


RAGAIŠIENĖ

nusigandus

Ne! Ne! Tai turbūt katytė už pečiaus.


DAUNORAS

Popiet ateisi paimti laišką ir nunešti tam dideliam ponui-bajorui Arvidui. Negaliu ilgiaus tylėti, parašysiu jam ant keršto apie sūnų. O jau kad parašysiu, tai parašysiu. Retai prisieina man rašyti, bet dabar kad parašysiu, tai bus ko pasiskaityt… Turės iš ko pasidžiaugti.


RAGAIŠIENĖ

Klausau, klausau, ponuli, einu, nors tuojau, einu…


DAUNORAS

Kur tau tuojau?! Aš einu da į laukus, paskui, pagrįžęs parašysiu.

išeina; Ragaišienė išlydi už durų; Julija pakruta


SCENA 9. Ragaišienė ir Julija keisti

RAGAIŠIENĖ

įeina

Garbė Dievui, ištrūko galva! Taigi pridrebėjau, net prakaitas išmušė. prisiartinus prie pasislėpusios Julijos Jau išėjo, dūšyt, kelkis, nuvargai, nabagėle, tiek laiko kniūpsodama susirietus.

nutraukia rūbus


JULIJA

atsistoja; verksmingai

Viešpatie! Kas iš to bus?! Kur aš pasidėsiu?!


RAGAIŠIENĖ

glostydama Julijos pečius

Niekis, dūšyt, niekis…. Laimė, kad nepamatė. Kada užminė apie paršus, net dvasią man užėmė. Garbė Dievui, viskas gerai nusidavė. Nesibijok, nesirūpink — jis tave išvaduos. Matei juk ir girdėjai, kaip jis tave myli… Bėk dabar, dūšyt, namo.


JULIJA

Bijau, kad kas nepamatytų. Gal da tėvelis nenuėjo?


RAGAIŠIENĖ

pažiūrėjus pro langą

Regis, kad ten kas toli apie kryžkelę eina — mano akys aiškiai nebemato.


JULIJA

pažiūrėjus pro langą

Taip, ten tėvelis. Iš ten nepamatys, bėgsiu pagal upelį…


RAGAIŠIENĖ

Bėk, skubink, pasigūždama už krūmų, tik atsargiai.


JULIJA

prie durų

Tai tamsta eisi šiandien pas Arvidus?


RAGAIŠIENĖ

O kaipgi. Liepė paimti laišką ir nunešt…


JULIJA

Gal jį pamatysi, pasakyk jam viską ir paklausk, ką man daryt ir kada mes su juom pasimatysim.

Išeina.


RAGAIŠIENĖ

išlydėdama

Paklausiu, paklausiu. Dėkui už sūrelį ir mėsytę…

uždaro duris


SCENA 10. Ragaišienė keisti

RAGAIŠIENĖ

viena

Aukščiausis Dieve! Kenčia tie vaikeliai! O už ką? Už tėvų nesutikimus. Senai jau žinoma ta byla. Kiek tai nepritauškia svietas? Po mirčiai Daunorienės, tos šventos moteriškės, visi šaukte šaukė, kad įstūmė ją graban pats jos vyras, kurs savo šykštumu ir aštrumu įvarė ją į ligą. Dieve, duok jai dangaus karalystę! Ji rūpinosi apie mane ir visus varguolius. Dabar jos dukterį matau kenčiant prie medžiaširdžio tėvo, bet neapleis jos Dievas, suteiks Jis jiems laimę, suves jų jaunas mylinčias širdis… Bet kur aš pasidėsiu, jai jos tėvas įpykime išvarys mane iš šios pastogės? !…


SCENA 11. Ragaišienė ir Veronika keisti

VERONIKA

įeina

Tegul bus pagarbintas…


RAGAIŠIENĖ

Ant amžių amžinųjų amen. Ką, dukrele, pasakysi?


VERONIKA

Atbėgau ieškodama Julės. Išėjo nuo pusryčių ir lig šiol negrįžta, o te mama barasi.


RAGAIŠIENĖ

Jau ji senai sugrįžo. Dėkui, atnešė sūrelio ir mėsytės. Pasėdėjo valandėlę ir išėjo… Paskui buvo užėjęs tėvelis, bet jos jau čia nebebuvo.


VERONIKA

Tai ir tėtė buvo čia pas tamstą?


RAGAIŠIENĖ

Buvo užsukęs, eidamas į laukus.


VERONIKA

Tai mes turbūt prasilenkėm su ja; aš ėjau keliu, per lauką.


RAGAIŠIENĖ

Žinoma, kad eidama keliu negalėjai jos sutikti, nes ji sakė, kad eisiant taku palei upelį.


VERONIKA

Tai reik ir man grįžti. Gal jau visi parėjo pietums. Sudiev!

išeina


RAGAIŠIENĖ

viena

Seka ją, nabagėlę, pamotė, skaito jos žingsnius.

uždanga

III. AKTAS keisti

Arvido namuose


SCENA 1. Antanas, Katrytė ir Ragaišienė keisti

ANTANAS

vienas

Kaip sau nori. Negaliu to niekaip suprast! Viskame sutinku vien tik nepasisekimus: kur pasisuksiu, ką užmanysiu — vis ne taip, kaip nori. Šiandien irgi, kad jį velniai, tą Daunorą! Jau, jau, rodos, viskas gerai susidėjo, o čia atneša jį velniai… Lyg tyčia visad taip. Taip pernai, kada su Onyte viską kuo geriausiai sutaikiau, apserga dėdė. Išvažiuoju pas jį, o čia griebia ją velniai — išteka ir po visam. Paskui tik ir juokiasi visi, beerzindami: „Tatai tai ir išrovė grybą iš panosės!” Ilgai turėjau klausytis visokių pasityčiojimų… Bet negana to, dabar vėl su Julyte kiek privargau, o vis tiek gero: tėvas kala savo, o tas velnias vėl savo. Nors prapulk. Tėvas užmanė apipačiuoti mane su pana, kaip jis vadina, gerų namų, geros kilties, turtinga, ir pradėjo kalti man tą seną ilganosę Maugirdų Marę… Vakar taipogi minėjo apie tai; nutylėjau, vienok, kaip matau, vis nemeta savo užmanymų, nes šiandien iš ryto vėl ėmėsi prikalbinėti, aiškindamas, kad būtų gerai… Dabar jau aiškiai matau, kad tylėdamas nieko gero nesulauksiu. Viskas taip susidėjo, jog būtinai pagrįžus tėvui, turiu jam pasakyti, kad aš myliu kitą, dėl kurios parangus esmi ant visko


KATRYTĖ

įeina

Ragaišienė iš Pilviškių atnešė laišką.


ANTANAS

O kame gi laiškas?


KATRYTĖ

Ji sako, kad reikalingajai pačiai paduoti.


ANTANAS

Šauk ją čia.


KATRYTĖ

Klausau.

išeina


ANTANAS

Ji man rašo, žinau, kad nieko malonaus nepraneš, bet visgi nieko saldesnio nėra, kaip matyt jos rašytą laišką ir būti tikru, kad ji mane myli.


SCENA 2. Antanas ir Ragaišienė keisti

RAGAIŠIENĖ

įeina

Tegul bus pagarbintas…


ANTANAS

nekantriai

Gerai, gerai…Kame laiškas?


RAGAIŠIENĖ

Gi šit. išvynioja laišką iš skepetos ir paduoda Prisakė paduot tamstos tėtušiui į rankas….


ANTANAS

žiūri su nusistebėjimu į laišką

Tai ne jos ranka! Kas tą rašė?


RAGAIŠIENĖ

Parašė jis pats, mano geradarys ir užlaikytojas ponas Daunoras tamstos tėveliui apie…


ANTANAS

su nusistebėjimu

Mano tėvui!? skaito adresą Taip, taip… Gerai… bet ką gi jis jam rašo?

užsimąsto


RAGAIŠIENĖ

Aš, dūšyt, skaityt nemoku… O kad ir mokėčiau, ta vis tiek užlipdyto laiško perskaityt negalėčiau…


ANTANAS

užsimąstęs

Gerai… hm… pakelia laišką prieš langą, žiūri Tai niekis, tebūk sau! meta laišką ant stalo Paliksiu iki sugrįš tėvas. Ragaišienei Ogi ji… ji Julytė ar nieko nepa… nesakė?


RAGAIŠIENĖ

Kaip nesakys. Sakė, kad ji kenčia ne išpasakytai. Su ašaromis akyse išpažino, kad vis tai dėl meilės…


ANTANAS

nekantriai

Na, o daugiaus ką?


RAGAIŠIENĖ

Daugiaus? Daugiaus, taip daug man visko pasakė, kad iš to daugumo…


ANTANAS

perkirsdamas

Nieko nebeliko pasakyt…


RAGAIŠIENĖ

Kaip neliko. Ji sakė da, kad norėtų kuo greičiausiai pasimatyti ir viską pabaigti…


ANTANAS

Ką pabaigt? Kaip pabaigt? Gal ji jau nusigando neišmintingo tėvo.


RAGAIŠIENĖ

Aš to nežinau, dūšyt.


ANTANAS

Taigi žinok ir pasakyk jai, jog aš nenoriu jokio kito galo, kaip tik, kad mes ant visados pasiliktume drauge… Nors nežinau, ką jis ten rašo parodo į laišką, vienok po to visko, ką teko šiandien išklausyt, galima tikėtis, kad nieko geistino! Pasakyk todėl jai, kada eisi pas Daunorą šiandien karvių milžti, kad ji kaip norint išspruktų šį vakarą iš namų ir ateitų pas tamstą. Aš ten būsiu saulei nusileidus ir mes sutarsime viską.


RAGAIŠIENĖ

su nusistebėjimu

Pas mane? O jei vėl užtiks?


ANTANAS

Taigi man! Jau ir nusigandai. Nesibijok, nieko nebus, aš atsakysiu už viską. Dabar gi skubink pas juos ir pasistenk jai pranešti.


RAGAIŠIENĖ

Klausau, bėgu, dūšyt.


ANTANAS

Bet… palauk! Gali vėl ką užmiršti; aš geriaus parašysiu jai kelis žodžius.

ieško plunksnos


RAGAIŠIENĖ

Nagi, nagi….

susirūpinus sustoja prie durų, truputį pastovėjus išeina pamažėlio pro duris


ANTANAS

pamatęs juos išeinant, šoka prie durų

Palauk! Ar apkvaišai?! Štai nuneši laišką, ot tuoj, tuoj… tik rasiu rašalą ir kaip matai parašysiu.


RAGAIŠIENĖ

Nagi, dūšyt…. O man pasirodė, kad kitą syk…


ANTANAS

Kam atidėt kitam kartui, ką galima dabar. Štai tuojaus, tik rašalas kažin kur? Ten pas tėvą turi būti. bėga į šalines duris, išsineša popierių ir rašalą Tuojaus, tuojaus.

sėda ir rašo, šluostydamas plunksną į plaukus


RAGAIŠIENĖ

O jeigu paties Daunoro nerasčiau, tai kam turiu paduot laišką?


ANTANAS

sudėdamas keturlinkai popierių

Ir vėl savo! Nė kokiam Daunorui, tik jo dukteriai Julijai aš rašau ir jai tik paduok, niekam nematant.

Paduoda laišką.


RAGAIŠIENĖ

Aa! Dabar tikrai supratau, kad atsakymą reikia paduot Julytei.

Eina prie durų.


ANTANAS

Taip, taip… tik atsargiai.


RAGAIŠIENĖ

Gerai, dūšyt. Šit už ančiaus užsikišiu. Sudiev!

išeina


SCENA 3. Antanas keisti

ANTANAS

vienas

Vargas su tomis bobomis, o ypač su senomis. Tu jai vieną, o ji tau kitą ir susikalbėt negalima. po valandėlės Ir taip su Dievo pagalba šiandien gal jau kaip norint suvesiu galus visų nemalonumų ir pasieksiu pradžią taip senai laukiamos laimės… sėda krasėn Sunku, bet nėra kas daryt, reikia laukti. Kolei gi kas, gerai būtų iš laiko prisirengti.

mostelėjęs ranka, išeina pro šalines duris


SCENA 4. Katrytė ir Arvidas keisti

KATRYTĖ

įeina pamažėliu

Kažin kur vėl iškeliavo su savo nepabaigtais reikalais ir lakstymais

prieina prie stalo ir vėl grįžta, tarpduryje sutinka Arvidą


ARVYDAS

įeina stenėdamas su dviem ryšiukais

Pasakyk, pandze, kad arkliui, pakol atvės, ne duotų gert. Katrytė išeina, Arvidas meta ryšiukus ant stalo, kepurę ant kėdės, sėdasi už stalo Šunes mane nešiojo šiandien iš namų; nieko nepadariau, tik pavargau ir keletą auksinų be reikalo turėjau išleisti. Dagi tie smarvės žydai ir tas chamas Kaplys, pandze, padarė nemalonumą, primindami skolą. po valandėlės Kada ir iš kur gausiu visiems susimokėti?! Ot, kad bent sūnelis būtų kaip žmonių vaikai, tai ką, tada bepig būtų man senatvėje… Paimtų gerą pasogą, išsimokėtumėm skolas, da gal kas ir liktų. pamato laišką, paėmęs skaito adresą Jo Mylistai…. Nagi kas čia galėtų būti?! plėšia konvertą, paima iš stalnyčios akinius, užsideda Jau tik iš lietuvio: ko antrašo, pandze, matyt, kad koks norint chamas rašo…. O gal brolis Benediktas ką norint praneša iš Rokiškio. Jis juk taip mėgsta ir skaityt, ir rašyt. Ne kartą jau jis, užsiėmęs tais raštais ir visokiais kalendoriais su spėjimais apie orą, supūdė, pandze, javus ir šieną. Tuose kalendoriuose, tai vis lyg tyčia, viskas išeina atžagariai: kada rodo lietų — gražus oras, o buriant giedrą — lietus kelias dienas. Na, bet ką gi jis čia išgalvojo?… skaito „Tegul bus pagarbintas… su atsakymu ant amžių amžinųjų, amen. Mielas kaimyne”. nusistebi Jau čia ne brolis… bet kieno aš, pandze, kaimynas?! Turiu kaimynę, našlę ponią, pandze, ponią, kaip ją…. Pra… Pše… Pšy… byševskienę. Vienok ką ji man rašytų? Negut apie laukugalės užtvėrimą! užsimąsto Hm! Beje, turiu kaimyną tą chamą Daunorą, bet nejaugi jis apie savo kumelės pardavimą praneštų?! skaito toliaus „Jeigu tamsta nesulaikysi savo sūnelio nuo svetimų laukų drimbimo, tvorų minimo ir po nereikalingus kampus landymo su jo medžionėmis ir meile, tai aš, vadinasi, pasimirkęs viržių ištaisysiu jam bajorišką nugarą ir da paduosiu sūdan. O dabar pasilieku sveikas Juozas”. karštai Juozas, Juozas?! Kas tai būtų?! Ar ne tas chamas Daunoras, pandze?!…. Reikia paklausti Katrytės.

eina prie durų, šalinėse duryse pasirodo Antanas


SCENA 5. Arvidas ir Antanas keisti

ANTANAS

O, tai ir tėvo parvažiuota.


ARVIDAS

A! Ir tu namie?! Nagi ką čia stovinėji per dieną nieko neveikdamas?! Pavargai! Štai tavo darbai! kiša prie nosies laišką Kuom vardu tavo giriamasis ūkininkas tas chamas Daunoras?


ANTANAS

Kam tai tėvui prireikė?


ARVIDAS

Štai atsiuntė jis tau pasveikinimą, pasiilgo matyt. Bet kaip jo vardas?


ANTANAS

Juozapas…


ARVIDAS

Juozas, chamas. Koks ten da Juozapas. Štai skaityk! meta jam laišką, nusisuka rūsčiai Po šimtais, pandze….


ANTANAS

paima laišką, perskaito, šoka karštai

Aš jam parodysiu keršyti!


ARVIDAS

Ir aš tau parodysiu! rodo kumštį Tu nuodini mano senatvės dienas. Ar to aš laukiau nuo tavęs?!


ANTANAS

Bet, tėve, palauk.


ARVIDAS

Nėra ko daugiaus laukti. Viskas jau sulaukta. Pamislyk tik, ką tai reiškia? Mes „szlachetni” gauname tokį bjaurų pasityčiojimą nuo to chamo. O už ką, už ką?


ANTANAS

Nė tamsta, tėvel, dejuok, nė ko. Aš viską tuojaus išaiškinsiu.


ARVIDAS

Aišku jau man kaip diena, kad jis tau kailį perti žada. Bet ir man skauda! Skauda širdį, kad kaimynystėje turiu tą smarvę, skauda, pandze, kad sūnelis nemoka gerbt nė savęs, nė savo „szlachetnego” vardo.


ANTANAS

Ko aš negodoju? Duok man tamsta viską pasakyt.


ARVIDAS

Sakyk man, ką tai reiškia ir už ką tai?


ANTANAS

Nė už ką.


ARVIDAS

Tai taip sau… dėl to, kad plati tavo nugara, jis ketina ją ruožuoti.


ANTANAS

sumišęs

Mat… mat…


ARVIDAS

Kaipgi tada?


ANTANAS

Nėra ko ilgiau man tylėt, reikia baigt. Tėvas atmeni savo piršimą dėl manęs Mangirdų Marės… Aš nieko tamstai neatsakiau, bet dabar apreiškiu, jog nenoriu jos…

prasideda prieblanda


ARVIDAS

Ką tu kalbi, kvaily?! Ji su pasoga, ji ne by kokio chamo duktė… Pamislyk tik…


ANTANAS

Aš nieko nesakau, kas ji tokia, nieko ir mislyt nenoriu apie ją, ji man per sena; aš myliu kitą.


ARVIDAS

Kitą?! Kokią kitą?!


ANTANAS

Daunoro Julę.


ARVIDAS

nusigandęs

Daunoro… Viešpatie! Pražuvo mano viltis pataisyt gyvenimą! nuleidęs galvą užsimąsto; po valandėlės Tai už tą jis tau rengia balių su viržium?…


ANTANAS

Nieko jis man nepadarys. Aš myliu ir gana.


ARVIDAS

Kvailys tu su savo meile. Paliksime ubagais… Išjuoks mus svietas… Jau ir dabar… ar negana tau ką jau tyčiojas tas chamas iš mūsų… iš tavęs, kaip iš kokio berno, chamo. Susiprask tu. Paimtumei iš žmonių, pandze, būtų gyvenimas kitas.


ANTANAS

Nieko kito man nereikia, su ja man bus geriausiai…


ARVIDAS

karštai

Tai tu vis savo?! Ir manai turbūt, kad aš tą daleisiu!… Klysti, vaike! Jai neklausysi, gali eit sau, pandze, man iš akių! Nenoriu nė matyt, nė girdėt.

vaikščioja užpykęs


ANTANAS

Eisiu ir nepražūsiu. Bet, tėve, pasakyk, kam tuos skirtumus darai tarp žmonių? Ar ne visi mes lygūs?


ARVIDAS

Susilyginai tu su chamais… Apmislyk, vaike… Bus laikas, kada susiprasi ir gailėsi…


ANTANAS

karštai

Bet tamsta ar pamislyjai taip šnekėdamas. Ką aš negerai suprantu ir ko turėčiau gailėtis? Aš rodos teisingai suprantu, kad tamsta per aukštai nori pasiekti su savo bajoryste, nieko daugiaus neturėdamas, išskiriant tuščią vardą „bajoras”. Juk, nors mes ir skaitomės bajorais, bet savo padėjimu ir gyvenimu esame paprasčiausiais ūkininkais. Kuom gi anie, apšaukiami „chamais”, menkesni ar žemesni už mus? Priešingai, kaip visiems žinoma, jie, nesvajodami apie garbingas bajorystes, savo doru ir blaivu gyvenimu, darbštumu ir palinkimu prie apšvietimo parodė svietui daug daugiaus tikrų žmoniško gyvenimo vaisių. Tarp jų viskame matoma broliška vienybė ir gyvena jie nepalygintai geriaus už visus panašius į mus ponus bajorus. Mes gi kuom galime pasigirti? Kame mūsų vienybė? Kame mūsų protas? Ar tame, kad, užstatę bankuose dvarelius ir apsivilkę sermėgomis, lindžiame po kiaurais stogais aplūžusių senovės rūmų, vis dar tebesididžiuodami savo bajorystėmis?! Ne!


ARVIDAS

nekantriai

Gana jau! Duok tu man ramybę.


ANTANAS

Tuojaus aš pabaigsiu. Argi tamsta užmiršai savo žodžius apie Mangirdų Marę su pasoga dėl skolų išmokėjimo?!


ARVIDAS

Ne! Bet ką gi tu gali ant Mangirdų pasakyt? Ar ir jie skolose, ar ir jie ne ponai?


ANTANAS

Taip, da ne visi bajorai prakišo savo tėvų turtus. Vienok ar daug jų užsiliko senoviškuose lizduose ir ar pas visus yra turtas?


ARVIDAS

Man to žinot nereikia. Aš kalbu apie Mangirdus.


ANTANAS

Bet tamsta užmiršti, kad ir jie per puotas ir kortas netruks pavyti kitus. Antrą gi atsukus, šiandien jie, turėdami dar šį bei tą iš užsilikusio nuo senovės ir bepuotaudami ramiausiai, ar norės susilyginti su mumis?! Kaip turėtumėm mes pasirodyti tarp jų?… Ar taip, kaip dabar stovime, su degutuotais čebatais ir su smaluotom alkūnėm?… Todėl ar gali būti man pora nemokanti jokių darbų Mangirdų Marė su visomis jos dykaduoniškomis parėdnėmis… Jie šiandien da tebepučia ponystes, mes gi, turime prisižinti, jau viską tą padarėm, turime užtat užmiršti visas bajorystes ir pasilikti, kaip esame, artojais…


ARVIDAS

Aš nesakau, kad ponavot… bet… bet, pandze, atmink, pasoga… skola…


ANTANAS

Pasoga. Kas man iš jos, jai paėmus… O po antra aš myliu…


ARVIDAS

Jau ne vienas meilės karščius prie terbos prisimylėjo, taip ir tu, pandze, mano vaike, prieisi, palikdamas ir mane ubagu…


ANTANAS

Aš, dėkui Dievui, esu sveikas, galiu dirbti, galiu…


ARVIDAS

po ilgos abejonės

Viską aš gerai žinau, bet, pandze, matau, kad su tavim nesusikalbėsime… Žinokis sau. Kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi…

išeina pro šalines duris


SCENA 6. Antanas ir Katrytė keisti

ANTANAS

vienas; pastovėjęs nuleidęs rankas

Kas man daryt?! Važiuosiu ir gana. dunkstelėjęs į šalines duris Tėve!…


KATRYTĖ

įneša pieno puodynę, pastato ją ant staliuko prie durų

Jurgis klausia, ar palikt arklius namie, ar jot miškan ant nakties?


ANTANAS

Gerai, aš pats pasakysiu.

skubiai išeina


KATRYTĖ

viena

Pakvaišo jis visai, nė susikalbėt negalima. ruošiasi, dėsto daiktus, uždega mažą lempukę Reikia pieno paduot. pripila puodeliuką pieno ir nuneša į šalinį kambarį, pradarius duris sustoja Jau miega, bet gal atbudęs išgers. įeina atsargiai ir greitai išeina, iš naujo ruošiasi, vaikščiodama pamažėlio Kažin kas šiandien su jais? Nuo pusdienio riejasi, kaip žydai, tarsi Dievas žino, ko jiems pritrūko…


ANTANAS

įeina atsargiai

Tu da čia, gana jau bus tų ruoštų be galo, laikas gulti.


KATRYTĖ

Tuojau, tuojau.

išeina, paėmus puodynę su pienu


ANTANAS

priėjęs ant pirštų prie šalinių durų, pasiklauso, atsargiai pravėręs duris, pasižiūri ir vėl uždaro

Miega… Ramiai miegok, saldžiai sapnuok, o aš tuo tarpu susirinksiu ir, peržegnojęs šiuos kampus, pasišalinsiu nuo visų kvailysčių, ponysčių ir bajorysčių… Skubiai išsitraukia iš po krasės skrynutę ir batus, dėsto daiktus, dairydamasi ir prisiklausydama. Kas ten baldos?

eina prie durų, atidaro


SCENA 7. Antanas, Ragaišienė ir Julija. keisti

RAGAIŠIENĖ

apsigaubus su skepeta, pasirodo tarpduryje

Aš, dūšyt, aš su Julyte.


ANTANAS

sujudęs

Eikit čia, tik tyliai.


RAGAIŠIENĖ

Aš čia da viena. Julytė darže už klėties laukia.


ANTANAS

Gerai, tuoj aus, palaukk čia tamsta.

išbėga


RAGAIŠIENĖ

pastovėjus užsimąsčiusi

Dievuli mūsų, prie ko mes priėjome? Kas tik bus toliaus? Žiūri į patamsį prieangyje. Atėjome naktį į svetimus namus.

Bailiai apsidairydama, ilgai stovi vietoje tylėdama.


ANTANAS

tarpduryje

Čia… čia… eik, nebijok. Nėra nieko, tik Ragaišienė.


JULIJA

įeina, skepeta ant pečių, rankoj ryšius

Kodėl gi tu neatėjai? Tiek aš baimės turėjau, taip ilgai nesulaukus.


ANTANAS

Užlaikė tėvas; paskui pasakysiu. Palaukite truputį, aš tuojaus pasiimsiu šį tą. Arkliai jau laukia už klojimo.

skubiai dėsto daiktus. Ragaišienė atsisėda ant kėdės prie durų, Julija stovi, bailiai dairydamosi


RAGAIŠIENĖ

pažiūrėjus pro langą

Kažin kaip turėsite važiuoti, vaikučiai, toks juodas debesys pasikėlė iš vakarų, gal tuojaus bus lietus.


ANTANAS

Niekis, nesutirpsime, štai dėl viso ko paimsiu sermėgą.


JULIJA

pasiklausius

Ar girdite, te kažkas atvažiavo… šneka…


ANTANAS

bėga prie durų, pravėręs klauso

Eina — pasislėpkite…

Ragaišienė gūžiasi kampe prie pečiaus, Julija įbėga į šalines duris, prieangyje girdis ėjimas, šneka


SCENA 8. Tie patys: Daunoras, Barbora Arvidas ir Katrytė keisti

DAUNORAS

sujudintas įeina su botagu, paskui jį Barbora

Labas vakaras! Ir vėl išpuolė šiandien mums susitikti… Bet, vadinasi, ar negalėčiau paklausti, kas čia kur kraustosi?! Taip čia visur primėtyta daiktų.


BARBORA

Štai Julės ryšis skepetoje.

dairosi po kampus


DAUNORAS

pašokęs prie Antano

Tai tu taip! Nežmoniškais keliais! užmodamas botkočiu Aš tau parodysiu! Galvą perskelsiu!


ANTANAS

atšoka persigandęs, stovi nusiminęs


ARVIDAS

už šalinių durų

Kas ten?! Kas ten?! O, Viešpatie! pasirodo tarpduryje vienuose marškiniuose, bestumdamas pro duris Juliją Kas čia darosi, ar velniai užsėdo! Kas čia, iš kur? Buvau vienas, o dabar, pandze, saugok, Dieve, atsiradau…

ūmai grįžta


BARBORA

rodydama į užpeckį

Ir Ragaišienė čia…


RAGAIŠIENĖ

atsistoja nuliūdusi, stovi sunėrus rankas


KATRYTĖ

įbėga nusigandusi, apsigaubusi su užklote

Kas čia do triukšmas? Kas pasidarė? Dieve, mylėk, kaip nusigandau, tik atgulau, girdžiu tokią baisybę, maniau, kad degame…


DAUNORAS

pamatęs Juliją

O tu čia ko? Taip tu man!

pamatęs įbėgantį Arvidą nutilsta


ARVIDAS

įbėga užsimetęs ant pečiaus švarką, basas

Pandze, pasakykit man kas čia pasidarė?!

pamatęs Daunorą, atšoka ir ilgai tyli nusiminęs, laiks nuo laiko pradeda nekantriai vaikščiot, atmetęs vieną ranką užpakalin.


JULIJA

puola tėvui prie kojų

Dovanok, tėveli! Nežudyk manęs!…


BARBORA

karštai, bėgiodama, trepinėdama

Kaip tai?!… Dovanot! Kas tai matė bėgti su bernu per laukus, tai baisus papiktinimas, kurio nė Dievas, nė žmonės negali atleisti.


ANTANAS

Atleiskite mums! Mes nekalti, taip mes mylimės, taip… taip mums sunku be kits kito….


BARBORA

Niekad! Kas tai matė! Ar tai gražu. Mes išsigandome, mislyjame, kad kažin kas pasidarė, kad išėjus nuo pusdienio su ploviniais paskendo upelyje, kad… Toks baisumas, toks bjaurumas…. Ir tik štai rasta gromata rodo laišką atidarė mums akis…


RAGAIŠIENĖ

Vyrai, moterys! Taip nieko — nebus! Kalbėkite kaip žmonės! Atminkite, kad gal taip Dievo buvo likta… Kam kliudyt jų gražiausiems jausmams, juk ir be to jie ilgai kentė.


DAUNORAS

rūsčiai

O tau kas?! Kentė? Bet kas tam kaltas ir už ką aš, vadinasi, mes turime dabar…

užsimąsto


ANTANAS

griaudžiai

Dovanokite mums ir…


BARBORA

karštai

Ne, negalima, taip negražu… Kur tai girdėta, kad be tėvų žinios…


ANTANAS

Ar da negana, ar nematote, nežinote tamstos…


DAUNORAS

Et, vadinasi, matome, bet taip negalima. Antrą gi atsukus, ką čia mums apie tai, vadinasi, kalbėti…


BARBORA

Žinoma, žinoma… Ką paskui žmonės kalbės…


DAUNORAS

Hm… taip, vadinas!… Žmonės sau, o mes irgi, vadinasi, savo proto neturime nustoti. Nepridera mums tokiu būdu, turime tuojaus važiuoti ir gana…. Julijai Žiūrėk tuojaus savo daiktus… Taip tu man! Pakelsiu aš tau pirtį, vadinasi…


BARBORA

Duok jai, kad žagsėtų…


ANTANAS

Betgi tamstos…


JULIJA

verkdama, sudėjus rankas

Tėveli brangiausias, neatimkite nuo manęs mano Antaniuko… Taip aš jį myliu… negaliu be jo…


DAUNORAS

Jokio bet! Aš jau senai, vadinasi, pasakiau, kad ne. Arvidui O kaipgi tamsta manai?


ARVIDAS

sumišęs

Ką?… Kaip manau?!… Saugok, Dieve, ką jaučiu… Ką jis padarė tas beprotis.


ANTANAS

Tėve, tik pamislyk tamsta!…


DAUNORAS

Cha! cha! cha! Pamislyk!


BARBORA

Dieve, susimylėk, kas bus, kai sužinos parapija. Kunigas iškeiks iš ambonos.


ANTANAS

karštai

Tekeikia sau. Prakeiksiu ir aš, kaip tas nelaimingas bajorystes, taip ir jus su visais atkaklumais. Gerai juk žinote ir suprantate, kas čia kaltas, tik nenorite susiprasti, nors jau seniai būtų laikas… Nereikalingos, rodos, jokios kalbos ir aiškinimai, todėl jei tamstos ne, tai ir aš… aš irgi…


ARVIDAS

karštai

Ką tu da?! Jau matai ką padarei… Bet ką dabar bedaryt?


DAUNORAS

Skirtis ir gana, vadinasi…


ANTANAS

Niekas tamstų neriša… Tik mes paėmęs Juliją už rankos nuo šios valandos liksime drauge.

Julija šluosto ašaras


BARBORA

Niekuomet! Galvą padėsiu, nedaleisiu…


ANTANAS

prieidamas su Julija prie Daunoro

Tėve, atsileiskite, meskit šalin kerštus ir, dovanoję mums, nebekliudykite mudviejų gyvenimui… Juk mes niekam pikto nedarome…


BARBORA

neramiai

Da bent…


ARVIDAS

suminkštintas

Nagi, pandze, gyvenimui pikto… Gal ir gerai būtų geruoju, taip sakant, pandze, kaimyniškai… prisiartinęs prie Daunoro Kaimyne! Aš tikras, kad jie per tai mums nieko pikto nepadarys, todėl jau regis vis viena! O ką ir kaip mes nepūstume irgi vargiai juos besulaikysim. Ar ne geriaus baigt. Kas gero, kad mes visą amžių pūtėmės vienas prieš kitą? Nieko juk nenugąsdinome, pasilikę kuom buvę. Jie gi, kaip matai, kitaip eina.


DAUNORAS

Nagi… vadinasi…


ANTANAS

skubiai bučiuodamas tėvui ranką

Dėkui, tėvel… Išsiteisiu aš už viską…


JULIJA

bučiuodama savo tėvui ranką, graudingai

Atleisk, tėte…


DAUNORAS

Jau nusiramink, vaikeli… Vienok, nors pabėgai, bet turėsi, vadinasi, grįžti pasiimti kraitį, nes šio, vadinasi, rodo jos ryšį mažokai….


ANTANAS

paėmęs Juliją už rankos

Palaiminkite mus!


BARBORA

Kaip tai?


DAUNORAS, ARVIDAS IR RAGAIŠIENĖ

skubiai

Telaimina jus Dievas!


ARVIDAS

priėjęs prie Daunoro

Mums irgi, pandze, laikas susivienyt ir gyventi žmoniškai, be vaidų, pandze.

bučiuojasi


DAUNORAS

besibučiuodamas

Laikas, kaimyne, vadinasi, laikas, nes prieš vėją nebepapūsi.