Prancūzai Lietuvoje

Prancūzai Lietuvoje

Lietuvių liaudies padavimas

Tai čia iš mano močiutės pasakojimo, kaip ėjo karas rusų su prancūzais. Tai ji tūkstantis devyni šimtai dvidešimt penktais metais mirė turėdama šimtą penkiolika metų. Nu, tai, greičiausia, kad ji ir atsimena, jau ji mergaitė buvo tuo laiku, kai čia buvo tas karas. Bet kai ji pasakojo, tai nevadino karu, bet prancūzų revoliucija.

Paskiau, kai jau perėjo kariuomenė pro Lietuvą jau toliau į Maskvos pusę, tai čia buvo likę daug tokių dezertyrų – kareivių. Nu, ir čia mobilizavo lietuvius į kariuomenę, galbūt ten ar į karą, ar į transportą kokį. Tai daugiausia kad žmonės slėpėsi miškuose ar na­muose. Nu, tai ateidavo ieškoti jų. Ir atėję, jeigu neranda to žmogaus ar to šeimininko, ar ten kokio tėvo, ar sūnaus nerasdavo namie, tai ji pasakojo, kad turėjo tokius žvėris ar ten šunis, ar ten meškas kažkokias. Ir buvo vadinami kalmukais. Ir tie kalmukai su viena akia kaktoj, jie tokie pėdsekiai. Jeigu neranda namuose, tai paleidžia tą kalmuką, ir jis, uostydamas žemę, eina, kur to žmogaus nueita. Nu, ir rasdavo ten. Nu, tai su savim paimdavo, o kitą kartą kad užmušdavo miške. O namuose, jeigu nerasdavo niekur, o žino, kad pasislėpęs, tai išžudydavo ir visą šeimą. Didesnius ten žmones, vaikus didesnius tai pakardavo namie. O mažus vaikus tai kaip seniau, pasakojo, buvo tokie suolai iš rąstų tašyti, ant kaladėlių, tai po suolais mažus vaikus padės ir paskiau kai paleidžia iškart, išėmęs tas kaladėles, tą suolą – ir sutraiško tuos vaikus.

Nu, tai žiemą žmonės irgi daugiausia slėpėsi miškuose. Tai pasakojo, kad vyžoti žmonės buvo, tai vyžas apsiauna, kad jeigu eina į mišką, tai apsiauna taip, kad reiškia, būtų pėdos tos iš miško – į namus eina žmogus. Klaidindavo žmonės, kad nerastų miške, jeigu, būdavo, ateina maisto pasiimti, ar ką.