Prakeikta duktė (etiologinė sakmė)

Prakeikta duktė (etiologinė sakmė)

Lietuvių etiologinė sakmė

Nežinau, kur gyveno tėvas ir duktė. Ir ta duktė ištekėjo toliman kraštan. Pagyveno tėvas keletą metų vienas. Bet jau negalėt pradėjo, ir pragyvent jam pasidarė sunku. Sugalvojo jis, kad eis pas dukterį, gal pas ją pabus, o gal ir iš viso liks, gal jį pašelps kuo duktė. O kaip ištekėjo duktė, tai jis pas ją nebuvo, ir ji pas jį nebuvo. Ištekėjo gana toli, gal už kokio šimto kilometrų. Ir eina pėsčias pas dukterį. Privargo eidamas ir dar nežino, ar toli, užeidamas pas žmones klausiasi kelio. Galvoja, kad pabus pas dukterį, tai jį išleisdama sušelps maistu ir dar pavėžės namo. Nu, jau vargais negalais nuėjo. Buvo jau vėlus vakaras. Dar ugnis degė – nemiegojo. Durys užbrauktos, tai ilgai baladojos, kol įleido. Įleido, mato kad niekas neapsidžiaugė. Priėmė jį ne kaip svečią, bet kaip pakeleivingą. Davė valgyt, ką patys valgė, jam nieko neparuošė.

Taip jis prabuvo kokias keturias dienas nemylimas. Jau ruošiasi išeit namo ir mato, kad jam nieko neruošia kelionėn. Jau ir sudiev sako – nieko. Tai jis ir paprašė. Duktė iš kažkur ištraukė duonos plutą ir jam padavė. Labai susigraudino tėvas, kad jis pas dukterį taip buvo priimtas, ir išeidamas pasakė:

– Kad tu virstum geguže ir niekad pati savo vaikų neaugintum.

Tėvas išėjo, o duktė, jam išėjus, virto geguže ir išskrido iš savo namų, gal miškan, nežinau.

Dabar kai liūdnai kukuoja, tai gailisi, kad apleido – nepagerbė savo tėvo.