Prakeikimas
Salomėja Nėris
Pirmą kartą eilėraštis išspausdintas 1938 m. rinkinyje „Diemedžiu žydėsiu“. Parašytas 1937 m. liepos mėn.


Siaubinga prieblanda užtvindė pirkią,
Visi stovėjo tylūs ir išbalę,
Prieš savo norą nepravirkę -
O tėvas rodė rūsčio galią -

Įnirtęs, lyg perkūnas, griaudė -
Jo sunkūs žodžiai krito man.
Kur eisiu aš per liūtį, audrą -
Jo prakeikimo lydima?

Sutvisko žaibas - nušvietė lūšnelę.
Drebėjo tėvo kumštis pakelta -
Visi drebėjo mirtinai išbalę,
Nedrįso niekas tart: "Ji nekalta!"

Nepulsiu aš po kojų piktam seniui,
Kad spardytų mane, paskui atleistų.
Kad vėl gyventum, kaip gyvenę
Tarp prietarų tamsiųjų raistų?

Atplėšė vėtra man duris lūšnelės -
Ir aš benamė girios glūdumoje -
Gražus žaibais nušvitęs kelias!
Gražu, kai debesys grūmoja!

Dar kartą pažvelgiau į mielą gūžtą -
Naktis ją globė letenom juodom -
Girdėjau, kai pušis per audrą lūžta...
Kuris jų seks manom pėdom?