Pražuvus lietuvaitė

Pražuvus lietuvaitė
Kazys Jakubėnas

Eilėraštis iš rinkinio „Mieganti žemė“ (1929 m.).

     Pas žaliąjį gimtąjį kaimą
     ulbėjo ir paukščiai skurdžiai.
     Gal būt taip ir savą nelaimę
     sutiksim gana graudingai.

     Vos sodai žali pražydėjo
     ir mieste jau nėr žalumos,
     tik dulkės akyse mirgėjo,
     gal greit teks nuvyst nuo šalnos.

     Pateko nelaimei kaimietė
     ties purvino miesto gatve.
     Ją vargas į nuodėmę kvietė,
     paskendo, kaip kitos, purve.

     Sudie, jau pražuvus lietuve,
     tau smuklėj ulioti gražu...
     Matyt, jog sava paleistuvė
     prie visko pripras pamažu.

     Prie vargo, gėdos ir žuvimo,
     prie bado ir alkio giesmės.
     Iš tolo jau gailestis ima,
     bet miestas anos negailės.

     Ne gėlės – elektros žibintai
     pražydo ties pat dirbtuve.
     Ne tau jau vainikai bepinti,
     kai puolei graudžiam žuvime.

     Suėdė, pražudė jaunatvę,
     negrįši žaliajan kaiman.
     Subilda tik ūžiančios gatvės
     dejaviman tavo kurčian.