Ponia Tvardauskienė

Ponia Tvardauskienė
Adomas Mickevičius

Vinco Kudirkos raštai, tomas I, 1909.
Vertė Vincas Kudirka.

Geria, valgo, pypkius rūko,
Šoka, ūžia, lyg padūko,
Riksmu sugriaus rodos sienas,
Kaip gal linksminas kiekvienas.
Tvardauskas kerčia užėmęs,
Lyg baša koks įsirėmęs,
„Gerkit vyrai!” — tyčia varo
Ir juokus aplinkui daro:
Kareiviui, kurs drąsiai skraidė
Ir kitus, didžiuodams baidė,
Šoble palei ausį mojo —
Kareivis zuikiu tuoj stojo.
Štai apgintoją prieš sūdą ,
Kurs kamputyj laižė bliūdą ,
Mašnele tiktai sukirto —
Tuoj tas į šunį pavirto.
Šiaučių už nosies pakratė,
Prie kaktos voles pastatė —
Ėmė tekėti degtinė,
Pritekėj pilna statinė.
Kad šnapsą išgert norėjo,
Jam stiklelis suburzdėjo.
Žiūr ant dugno stikliuko
Styri ragučiai velniuko,
„Iš kur tu čia?”. Tad velniukas,
Tikras vokietaitis striukas,
Kepurę nusėmęs bailiai
Visiemis turstelėj dailiai
Šoko ant kojų abiejų,
Užaugo ant mastų dviejų,
Vieną koją tur arklinę,
O vėl kitą vanaginę.
— A Tvardauskas! Sveikas gyvas!
— Ko taip žiūrai? Ar tau dyvas
Mefistofelį matyti?
Tik nenori jau caimti.
Juk žinai ant Kalno-Pliko
Surašas mudviejų liko
Ant jaučio odos padėtas,
Kad tu man esi žadėtas
Žadėjims tenein ant vėjų!
Ketinai po metų dviejų
Pats į Rymą atvažiuoti
Ir dūšia man atiduoti.
Sulaužytas žodis tapo,
Laiks išėjo kirograpo.
Tu apgaut rengiesi peklą
Išvaduotų savo kaklą.
Bet atėjo tavo laikas —
Jau nebūsiu tokis paikas:
Vietą šią Rymu vadinam,
Na, ir tave imt ketinam! —
Tvardauskas prie durų nėrė
Ant tokio dictum acerbum.
Velnias jį už skverno stvėrė:
— Kur tavo nobile verbum?
„Na, dabar tai pasidarė!”
Taip Tvardauskas pats sau tarė.
Bet nuo baimės tuoj attokęs,
Kipšui prie akių prišokęs,
— Palauk — sako — velnio vaike!
Perkratyt gerai tik reikia,
Katras mudviejų tur tiesą.
„Na, pabausiu aš tą biesą!”
— Atsimink tiktai, velnioke,
Sutartis juk buvo tokia:
„Tiek ir tiek metams sukakus
Ir mane imt atsiplakus,
Tau tris darbus duot galėsiu,
Kokius tik aš panorėsiu.
O tu, nors būtų sunkiausia,
Išpildysi ko veikiausiai”.
Matai šyvį pabalnotą
Ant karčiamos ištepliotą?
Na tai padaryk ant dyvų,
Kad aš jį turėčiau gyvu.
Iš smilčių nusuk kančiuką,
Kad būt kuo paplakt arkliuką!
Ir namai reik budavoti,
Kad turėčiau kur sustoti.
Namų reikia ne medinių,
Iš grūdų tik riešutinių,
Kiekvienan iš aguonaičių
Trejetą įkalk vinaičių —
Mierą imk iš to uknorio :
Trys coliai ilgio, du storio!—
Kaip tik velnias tai išgirdo,
Štai jau šyvį šeria, girdo,
Štai iš smilčių kančių traukia
Ir Tvardausko einant laukia.
Tvardauskas lyg išsigando,
Bet užsėdęs šyvį bando.
Jam bemitrinant žirgelį
Ans pastatė ir namelį.
— Na, viršus žygiu šiuo tavo,
Bet neatlikai da savo:
Švento vandens ve bliūds pilnas,
Lįsk ir prauski savo vilnas! —
Velnias purtosi ir prunkščia,
Prakaituoja, cypia, unkščia,
Ponas liepia, tarnas eina,
Turi atlikti kaleiną.
Velniui nįtiko maudyklė.
— Brrmm! — iššoko lyg šaudyklė —
— Dar galiu pats pasigirti:
— Atlikau bjauriausią pirtį! —
Tvardauską ima piktumas.
Na, truks velniuko tvirtumas!
— Viršus tavo, tai jau ką čia!
Ar matai tu mano pačią?
Ant metų pas Belzebubą
Apgyvensiu tavo stubą.
Turi per tą laiką tikti
Pačios mano vyru likti.
Prisiek jai meilę, dorumą
Ir ant visko paklusnumą.
Jei tai nišpildyta lieka,
Sutarimas ein per nieką! —
Velniukas krypt pusiausaites,
Pusake dyrst ant pataitės,
Lyg klausytų, lyg žiūrėtų,
O čia vyrs ištrūkt norėtų.
Kad Tvardauskas taip jį grumdo,
Nuo lango ik durų stumdo,
Tik šmurkšt per klingio dyšiuką…
Tai tiek ir matė velniuką.