Ponia Budrių ežere

Ponia Budrių ežere

Lietuvių liaudies padavimas

Netoli vieškelio yra Budrių ežerėlis, kurio krantai miškais apaugę. Tai nedidelis ežerėlis, bet gana gražus. Vienoj vietoj ant pat kranto yra nemažas akmuo. Apie jį yra toks padavimas.

Vieną kartą važiavo turtinga ponia su pilna skrynia aukso. Tą dieną buvusi tokia pūga, kad nieko aplinkui nebuvo matyti. Vežikas, negalvodamas, kad tai esąs ežeras, ir pasuko savo bėrius. Ežeras buvo tik plona ledo pluta apsiklojęs ir užpustytas sniegu. Kai tik vežikas pasuko arklius į ežerą, šie ir pradėjo skęst. Beskęsdama ponia tą auksą užkeikė. Rytą žmonės rado ant ledo pirštinę ir lazdą. Spėjo, kad ten esanti aukso skrynia.

Išaušo gražus pavasaris. Žmonės ruošėsi nusausinti ežerą ir pasi­imti auksą. Jau pradėjo kasti griovį. Vienam žmogui prisisapnavo ta ponia ir sako:

– Nekaskit griovio, nes aš jį vėl užtvenksiu.

Bet žmonės, sapnu nenorėdami tikėti, tęsė toliau pradėtą darbą. Kitą kartą ir vėl prisisapnavo. O trečią kartą kai prisisapnavo, atsikėlę rado griovį užverstą dideliu akmeniu. Tada žmonės suprato, kad blogai padarę, ir ežero nebesausino.