Piliakalnio vadavimas

Piliakalnio vadavimas

Lietuvių liaudies padavimas

Alsėdžių valsčiuje yra Zernių kaimas, kurio viduryje yra piliakalnis. Žmonės pasakoja, kad jame yra urvas, kuris esąs uždarytas geležinėmis durimis, kurių niekas negali atidaryti, nes rakto neturi. Pasakoja, kad tas raktas esąs vienoje žuvyje. Reikia naktį dvyliktą valandą eiti į prie kalno bėgantį upelį maudytis. Besimaudant atplauks didelė žuvis, kurią reikia sugauti ir perpus perplėšti, ir jos žiomenyse ras tą durų raktą. Kai raktas sugirgždės duryse, tai jos atsidarys, o už jų rasime daug visokių turtų: aukso, sidabro ir kitokių daiktų, kurie labai daug kainuoja. Kiti tvirtina, kad reikia išrauti ant kalno esančią didžiausią eglę, ir po jos šaknimis rasią tą raktą. Treti dar tvirtina, kad reikia susitaisyti penkiasdešimt vyrų, kurie būtų be nuodėmės, ir atsivedus kunigą, kuris turi būti mišiaunas*, užgiedoti „Angelas apreiškė", ir su kryžiumi suduoti į duris tris kartus – durys atsidarysiančios. Vienas taip pasakoja, kitas kitaip, bet niekas nėra niekaip mėginęs, todėl ir pasakoja žmonės tenai vaidenantis.

Vieną kartą grįžo viena mergelė iš laukų. Jau buvo sutemę, kai ji ėjo pro kalną. Tada iš kalno vidurio, iš tos pusės, kur yra durys, išėjo panelė. Ji buvo apsiavusi raudonom pančekom, geltonais bačiukais, languotu sijonu, baltu žakietu ir raudona skrybėle. Užėjusi ant pat kalno krašto, ėmė pasikėlusi sijoną sukti. Šoko šoko ir nušokusi į tą vietą, kur yra durys, pranyko.

Vieną šviesią vasaros naktį trys vyrai, kaimo drąsuoliai, sumanė kalną kasti ir įsikasti į tą urvą, į kurį vedė durys. Jie kasė kasė, ir nė juste nepajuto, kaip atsirado už kelių kilometrų, kito kaimo ga­nyklose. Po to jų iškastoji duobė vėl pasidarė kaip buvusi.

* Mišiaunas (svet.) - galintis laikyti mišias.