Perkūno dovana
| Perkūno dovana |
|---|
| Lietuvių mitologinė sakmė |
Vieną kartą išėjo medžiotojas medžioti. Pamatė užeinant didelę audrą, įėjo miškan pasislėpti. Kad pasikėlė didelis viesulas, net medžiai prie žemės linksta! O Perkūnas trenkia ir trenkia be perstojimo. Medžiotojas pastebėjo, kad vis trenkia ir trenkia į tą pačią vietą, kur vidury miško laukas apartas. Ir pamatė, kaip iš po velėnos išlenda rudas kaip rankovė didumo ir rodo uodegą į debesį. Kai tik jis pasirodo, tai į jį Perkūnas trenkia. Ir taip ilgą laiką. Medžiotojui net nusibodo žiūrėti ir pikta pasidarė, kad Perkūnas jo neužmuša. Jis paėmė šautuvą, užtaisė ir laukia, kol tas uodegą parodys. Kai tas rudas išlindo iš po velėnos ir rodo uodegą, tai jis trinkti ir nušovė. Ir žiūri, kas bus toliau. Tai pamatė ateinantį didelį ir labai tvirtą vyrą. Priėjęs tas vyras sako:
– Dėkoju tau, kad tu jį nušovei, jis manęs daugiau neerzins. Tai duok, aš tau šautuvą užtaisysiu, kad niekada nereikės taisyti, tik niekam nesakyk, kas tau užtaisė. Aš esu Perkūnas, o tenai, ką tu nušovei – tai velnias. Ir galėsi šaudyti visą savo gyvenimą.
Ir taip medžiotojas pragyveno daugel metų, neapsakomai jam sekėsi, net apylinkės vyrai stebėjosi.
Vieną kartą buvo labai didelė medžioklė; iš plačios apylinkės visi medžiotojai buvo susirinkę pas turtingą dvarininką. Mūsų medžiotojui medžioklė geriausiai iš visų pasisekė. Kai parėjo visi į dvarą, jis buvo labiausiai pagirtas, žinoma, ir ponas labiausiai jį mylėjo, davė gerti, ko tik norėjo. Įsigėrę medžiotojai kiekvienas ėmė girtis, kad gerą šautuvą turįs. Ir pradėjo dvare šaudyt – tas gerai šaudo, tas dar geriau. Galiausiai ir tas gerasis medžiotojas neiškentė su savo šautuvu nepasigyręs:
– Kvailiai jūs, kvailiai, jūsų šautuvai – šakaliai! Mano tai šautuvas, aš netaikęs galiu šaut ir šaut be galo!
Ir pradėjo šaudyt. Tik iššovė tris kartus – ir jau nebešauna. Visi nustebo ir tą pamatę. O tas medžiotojas nusigando, kad jo šautuvas pagedo, ir atsiminė, jog jam buvo užginta su savo šautuvu pasigirti. Su ašaromis grįžo namo, raudojo ir raudojo, kolei mirė, kad tokį šautuvą prarado. O kiti medžiotojai daug ką apie jį pasakoja – girdi, matę, kaip velnias šalia jo stovėdavo ir taikydavo šautuvą. Kiti sakė, kad ponas tyčia pakvietė į medžioklę, kai nugirdė, tai ir apmainė šautuvą.