Per žemos durys

Per žemos durys

Lietuvių mitologinė sakmė

Viename dvare, sako, kažin kada, dirbant netoli dvaro, užėjo debesys su griausmu. Darbininkai parbėgo nuo lietaus pasislėpti į dvarą. Žiūri – tarp jų staiga atsirado koks juodas ponaitis nepažįstamas. Eina į vienas duris, nori įeiti, pažiūri, kad viršuj durų užkišta kadagio verbos, atšoka atgal, sako:

– Norėčiau įeit, bet čia per žemos durys!

Eina į kitas, vėl tas pats padaryta – uždėta ant durų kadagių verbos, vėl atšoka atgal, sako:

– Nėr kur man įeit, visur per žemos durys!

Eina į trečias, ketvirtas – visur tas pats, nuo visur atšoka, sako:

– Nėr man nuo lietaus kur užeit – visur per žemos durys.

Dvaro žmonės stebisi: kaip čia gali būti per žemos durys, juk čia didesni vyrai vaikšto pro tas duris, o jam per žemos. O griaustinis su lietum jau čia pat, beveik ant nosies. Tai tas ponaitis staiga pavirto į juodą katiną ir kad kūrė į medį, augantį dvaro kieme. Ir tuo sykiu griaustinis tik terkšt į tą medį ir katiną užmušė.

Tik paskui dvaro žmonės suprato, kas čia buvo per ponaitis ir kodėl jam buvo per žemos durys.