Pavasariui

Pavasariui
Zigmas Gaidamavičius-Gėlė

Kūrinys parašytas 1912 m.

Dingo speiguota žiema, nusiblaivė dangus apsiniaukęs,
Ir, šit, pavasario saulė nušvito jaunai ties giria.
Žemė, močiutė senoji, pasipuošus varsotais žolynais;
Žaliais lapeliais grakščiai apsinarstė karklynai ir medžiai;
Džiugina širdį laukai, rasomis sužibėję iš ryto,
Kada Aušrinė skaisti saldžiai miegančią prigimtį kelia,
Linksmas piemuo laukuose uždainuoja dainelę širdingą –
Niekas nerūpi vėl jam, jo krūtinės nespaudžia vėl vargas;
Linksmas ir kožnas žmogus... Vėl jis gamtą atgimusią mato
Vėl ji lipšniai po siutimo žiemos jo krūtinę bučiuoja,
Vėl jam ramybės bangas ir svajones širdužėn gabena,
Puikius sapnus praeities dvelkimu pirmavėjo gaivina...
Linksmas ir kožnas žvėrelis; iš urvo laukan išsiritęs,
Žiūri aplink ir tik stebisi vienas: keista, vai, keista žiūrėti!
Pirma čia buvo žiauru: žiema staugė ir rėkė padūkus, –
Ogi šiandien, žiūrėk, taip meilu ir taip gera čia liko...
Klausos žvėrelis bailus tų giružės aidų prakilniųjų
Ir nesupranta visai, kas galėtų šiandieną čia būti...
Linksma ir paukščių šeima, vėl sugrįžus į gimtąją šalį;
Maloniomis dainomis glamonėja ji žemės krūtinę...
Šit, čia kregždutė grakšti savo dainą čirškėt nenustoja,
Ten vieversėlis meilus etere skrajoja laimingas,
Širdį artojo darbštaus gaidomis maloniomis ramina,
Vėlei sulaukęs dienos, kada papūtė laimės vėjelis...
Malonu ir gera visur... Kodėl tat ir man neužtraukti.
Mielas drauguži, šiandieną pavasariui giesmę jaunutę...