Pavasario sonetai

Pavasario sonetai
Vytautas Mačernis

Viena iš nebaigto poetinio „Metų“ sonetų ciklo dalių.

1

Dideli ir monotoniški, ir abejingi
Upių vandenys tekėjimu masyvišku, plačiu
Liejasi per lygumas. Nuo jų šnerėjimo sultingo
Svaigsta žemė lyg moteris nuo mylimojo kuždesių.

Ir jos įsčius, juodas, supelijęs, išdraskytas,
Susimaišo su derlingu, atneštu dumblu;
O paskui ateina šiltas, ūkanotas rytas,
Ir iš vandenų ir žemės dulkių sumišų

Gimsta vėl Pavasaris. Gražus kaip Dievas jaunas:
Jojo kūną pirmas kvepiantis lietus nuplauna
Ir pribarsto plaukus vos pražydusių žiedų.

Užsimetęs ant pečių plačiųjų skraistę žalią,
Eina jis per žemę. Jam žaibai nušviečia kelią,
Naktimis nupuldami iš debesų juodų.

Šarnelė, 1944.IV.14

2

Ūždamas per dangų šiltas marių vėjas
Neša grįžtančius paukščius per vandenis plačius
Ir dainuodamas, į sausumą atėjęs,
Išmeta iš medžių jų supuvusius lizdus,

Jis ateina šniokšdamas per lygumas pilkąsias…
Nuo dangaus šiurkščiai nuplėšia debesų skaras:
Saulės kamuolys plačiai palieja žemėn tąsyk
Virpuliuojančios ir plūstančios ugnies upes.

Medžių pumpurai pilki, poškėdami dusliai,
Aižėja ir skleidžiasi gleivėtais lapais
Ir toli aplinkui nirtulingai kvepia.

Džiūsta vėjuje ir saulėje visi keliai;
Ir širdis, į tolumas melsvas įsižiūrėjus,
Jais norėtų skrist tolyn, kaip skrenda vėjas.

Šarnelė, 1944.IV.15

3

Praeinančiam pasaulyje praeisiu,
Kasdien suduždamas, bet išdidus:
Mylėdamas skurdžiosios žemės vaisių
Ir moteris, ir saulę, ir sapnus.

Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią,
Aš paragausiu, vynas ar svaigus,
Aš tik gėlių spalvom pasigėrėsiu,
Savin giliai įkvėpsiu jų kvapus;

Ir mylimos nerūpestingą veidą
Lengvai palietęs pirštais virpančiais,
Triukšmingai muzikai aplinkui aidint

Ir atsisveikinęs mostu tik su svečiais,
Palikęs žiburius toliau jų šventei degti,
Išeisiu vienišas į amžinąją naktį.

Šarnelė, 1944.IV.20

4

Miško gilumoj srauniam šaltiny
Maudos nimfos, išsipynę plaukus.
Mėnesienoj kūnai jų auksiniai
Lūždami vandens paviršium plaukia.

Kai jos šoka, žaidžia ir dainuoja,
Nuo dainų pabunda visas miškas;
O šaltinis upeliu sraviuoju
Joms po kojų puldamas ištyška.

Netoli, prie medžio prisiglaudęs,
Gaurakojis, negražus satyras
Seka, kaip jos taškosi ir maudos.

Jį pamatę, klykdamos per girią,
Tartum vanago paukštyčiai užkluptieji
Nimfos, vejamos satyro, skrieja.

Šarnelė, 1944.IV.21

5

Ant linkstančių, ilgų kotelių pasikėlę,
Plačiom apykaklaitėm iš žaliųjų lapų
Lyg oriento pypkininkai sodo gėlės,
Gražiai ratu sustoję, skleidžia dūmą kvapų.

O bitės skambų rezginį aplinkui pina;
Jos, nuo kvapų apsvaigę, į žolynus puola
Ir ten, lyg tie girtuokliai, įsigėrę vyno,
Iš lėto rėplina per aksominę žolę.

O gėlės, dideles, gražias akis išplėtę,
Plonyčiais jų sparnais atsistebėt negali,
Kai jos aptingę vartosi ant lapo žalio.

Bet, jas pamiršę, vakaro vėsoj virpėti
Ir žemėn linkti jų ilgi koteliai ima;
Ir gražios akys merkias pilnos pavargimo.

Šarnelė, 1944.V.13

6

Šiandien norėčiau išsitiest kur miško aikštėj
Ir taip, pusiau budėdamas, pusiau sapne,
Klausytis vėjo, kurs po plačią girią vaikšto,
Viršūnių įsuptų daina ramindamas mane.

Norėčiau metų tūkstantį aš taip tysoti
Su neaiškiai suvokiamu gyvybės jutimu,
Kol samanom apaugtų sąnariai žaizdoti
Ir sieloj taptų kaip tvėrimo dienoje ramu.

Aš pavargau pasaulyje, tai, poilsio išsilgęs,
Norėčiau kartą ties beribiais vandenais,
Kur šiltas vėjas pabučiavimais drėgnais

Prabėgdamas liepsnojančias žaizdas suvilgo, –
Ištiesti sąnarius ir įkvėpimais pakiliais
Ramiai ritmuoti visą amžinybę ilgą.

Šarnelė, 1944.V.15

7

Ramus ir saulėtas sekmadienis miške…
Ties ežeru beržai į vandenį palinkę.
Viršūnės nušviestos šviesa gelsvai blyškia;
Ir saulėj virpa skaidrios tolumos aplinkui.

Tu ateini taku lyg šokdama, lengvai…
Viršum galvos linguoja medžių šakos:
Ir iš toli matyt, kaip išpinti plaukai
Srovėm auksinėm ant pečių lieknųjų teka.

Tu prieini, mane bučiuoji ir šypsai;
Ir tavo sodrios, švytinčios kaip liepsnos lūpos
Yra lyg du pavasario ugnies žiedai.

O taip ramu, ir saulėje beržai vos supas:
Pro jų viršūnes matos tolimas dangus,
Sapnuojantis kaitraus vidurdienio sapnus.

Šarnelė, 1944.VI.2

8

Šilta pavakarė: žavi šviesiais plaukais mergytė,
Lyg peteliškė margu rūbeliu, ranka maža,
Įbridus į rugius, priskynė glėbį mėlynų akyčių
Ir grįžta į namus laukų žaliuojančia ežia.

Jinai yra pavargusi, perdien labai nusikamavus,
Ji sėdas truputį pasiilsėti ant vejos:
Namuose ant kiekvieno stalo – padėklėliai žavūs,
Bet kas tenai pamerktų vakarais gėles be jos…

Ji valandėlę atsikvėps ir tuoj namo skubės:
Ji pratiesia rankutę su gėlėm, jon padeda galvytę;
Saldusis miegas užpilia žieduos paskendusias akis.

Mama ateina. Ji gražiausią gėlę parugės
Iš laimės daugel kartų lūpom virpančiom palyti
Ir nešasi namo. Ji ten gražiai žydės ir nepavys.

Šarnelė, 1944.VI.9

9

Vieną vakarą nerūpestingą,
Kai, berniukų apsupta, juokausi
Ir kalbėsi: „Man visi patinkat,
Ir kiekvienas jūsų man brangiausias“, –

Pamatysi vieną ir sustosi –
Gal jisai nė žodžio tau nepasakys,
O paeisi ir pačius rinktuosius
Žodelius kalbėsi apie jo akis;

Tą nerūpestingą vakarą pakeis
Naktys ilgos, vienišos… Parpuolus
Melsies, ir žingsniuosi, ir liūdėsi;

Ir pajuodusiais nuo verksmo paakiais
Rytą, prieš nusvirdama į guolį,
Abejingai saulėn pažiūrėsi.

Šarnelė, 1944.VI.15

10

Sapnuojančio medžio pavėsy
Tylėdami žaidžia vaikai:
Galvutės papurusios, šviesios
Krūvon susiglaudę taikiai.

Supiltosios pilys iš smėlio
Atsimuša jų akyse
Džiaugsmingose… kartais ir vėlei
Kažko neramiai liūdnose.

Atodūsiu karštu, kvapiu
Į veidus jiems pūsteli vėjas…
Jie meta žaislus ir keliu

Pro sodą nubėga prie upės,
Kur stebi, kaip vandenys liejas,
Ant kranto lyg paukščiai sutūpę.

Šarnelė, 1944.VI.20