Paskutinė Donžuano meilė

Paskutinė Donžuano meilė
Salomėja Nėris

Pirmą kartą eilėraštis išspausdintas 1931 m. rinkinyje „Pėdos smėly“.

Aukštyn kojom restoranas –
Išsiskirstė – jau vėlu.
Tik jis vienas – Donžuanas
Guli girtas po stalu.

„Katarinka! Katarinka!“
Uodeguotas velnias suka.
Publikos kad prisirinko!
Salė, kaip pekla, prirūko.

Vyrai frakuose, raguoti,
Moterys – pusiau beždžionės.
Poros, poros – išrikiuoti,
Staugia, žviegia, kaip ne žmonės.

Tamsumoje sfinkso akys.
Tai Jieva – visa nuoga.
Nuodėmingą kūną slepia
Palšo rūko uždanga.

Donžuanas tiesia ranką:
„Mylimoji! mylimoji!"
Ji žvaigžde aukštyn pasprunka
Ir skardžiai nusikvatoja.

– Mielas mūsų Donžuane,
Ką gi tu prasimanei? –
Degančia siera į veidą
Spjovė septyni velniai.

Orgija senai nutilo
Ir prasmego po žeme.
Mėnuo slenka, slenka tyliai,
Kaip išbalus mergina.

– Donžuanas! Donžuanas!
Susirinko svetimi.
– Kerštas, kerštas Donžuanui!
Vyrai griežia dantimi.

Lūpos iškreiptos putoja:
Sukapot į šmotelius!
Kaip pasiutę, spardo kojom,
Smeigia degančius peilius.

Tylu. Išsiskirstė vyrai,
Plieno peiliais nešini.
Tylu. – „Cypianti gyvatė,
Ši prakeiktoji tyla!“

Kaip šešėlis slenka tyliai
Moteriškė. Kas jinai?
Kaip ji žavi, kaip ji myli?
Neįspėsi amžinai.

Šaltas sfinksas iš granito!
Pamatyti vieną kart,
Ir mylėti ligi ryto, –
Ir – nei žodžio neištart.

Ji nuplėšė juodą kaukę,
Pažiūrėjo į akis –
Sužavėjo! – jis nelaukė –
Vienintelė moteris!

Ei, didvyri, Donžuanai,
Taurė dar neišgerta!
Daužkim! Gerki meilę mano!
Tegul skamba mūs puota!

Ji be šydo, ji be nieko –
Jos tik kaulai: viens, du, trys
Taip mylėjo Donžuaną
Paskutinė moteris.