Pasikėlusi Dusia

Pasikėlusi Dusia

Lietuvių liaudies padavimas

Toj Dusia, sako, atėjus, ir jos čia galas – Dusys likęs. Mum senelis pasakojo.

Ir kuriais tai metais, aš kokių septynerių metų buvau, vanduo kokių septynių metrų aukščio buvo pakilęs vasaros metu. Aš kaip dabar atsimenu: medžiai žaliavo. Žmonės kaip tikintieji buvo, tai septyniose bažnyčiose mišias užpirko ir septynias dienas meldėsi, ir procesijas aplink ėjo – septynis kilometrus taip ir septynis taip... Galadusis – Galinių kaime. Jį Galadusiu ir vadina, nes jis Dusios galas. Kadai kai tvanas buvo, tai užėj Dusia.

Būk tai sako, kad jiej turi sueit į vieną krūvą. Kai pakilo vanduo, bijojo žmonės. Kur jie apsistos? Meldėsi. Ar ten maldos padėjo, ar ten kas? Bus tas ne mažiau kaip keturiasdešimt metų, kai ji buvo pakilus. Dar aš pirman skyriun ėjau. Tai verkė žmonės:

– Buvo Metelių bokštai matyt, o dabar nematyt!

Drebėjo žmonės, kaip karo kokio bijojo. Buvo šitos Dusios Petraičių laukai užsemti vandeniu.

Tada dar Jakimavičius, Urbonas senis gyvas buvo, tai jie susisės už stalo, šneka, kad susieis. Šitos tai mylia ilgio ir mylia pločio...